Merūnas Vitulskis: dovana – dar ne dėmesys. Tikrasis ryšys su vaiku prasideda akis į akį
Merūnas Vitulskis – atlikėjas, scenoje įpratęs prie publikos dėmesio. Kauno Ąžuolyno bibliotekos projekte „Tėčiai skaito vaikams“ jis prakalbo apie visai kitokį dėmesį – tą, kurio laukia vaikai ir kurio neįmanoma atidėti rytojui. Jo pastebėjimai nuskamba kaip priminimas visiems, kurie tarp darbų, reikalų ir ekranų bando suspėti visur, o namo grįžta jau išsunkti.
Skamba paprastai, kol nepabandai to padaryti po dvylikos valandų darbo dienos.
Dėmesys, kurio negalima nupirkti
Daugelis tėvų intuityviai jaučia kaltę dėl laiko trūkumo – ir bando ją užglaistyti. Dovana, naujas žaislas, savaitgalio išvyka, dar vienas užsakymas internetu. Vitulskis sako, kad būtent čia ir slypi spąstai.
„Jeigu mes galvojam, kad su vaikais kuriamas ryšys, tai yra tas ryšys, kiek tu empiriškai gali prisiliesti: dovanomis, kažkokiu tai dėmesiu per konkrečius daiktus ar tiesiog prabėgus pro šalį klustelt vieną kitą klausimą, kuris galbūt tam vaikui net nelabai reikšmingas ir kelia kažkokį tai jaudulį ar įtampą dėl to, kad reik paskui tėvams atsiskaityti už kažką. Tai nėra dėmesys vaikui“, – įsitikinęs atlikėjas.
Čia verta stabtelėti. Vaikas, kurio klausiama „kaip sekėsi mokykloje?“ tuo tonu, kuriuo tikrinamas atliktas darbas, gana greitai išmoksta atsakyti trumpai ir saugiai. Ne todėl, kad jam nėra ką pasakyti. Todėl, kad jis jau žino – pokalbis baigsis vertinimu. O vertinimo šeimoje ir taip daug: pažymiai, būreliai, elgesys, tvarka kambaryje.
Akis į akį – kitaip nei prabėgus pro šalį
Kontrastas, kurį brėžia Vitulskis, yra gana aiškus. Viena – apsikeitimas informacija tarp bėgimo. Kita – buvimas kartu.
„Aš sakau – dėmesys vaikui, kai tu sėdi su vaiku akis į akį ir klausi jiems labai rūpimus klausimus arba diskutuoji apie tokius dalykus, kas praplečia jų mąstymą giliau. Kas gyvena čia, kas gyvena galvelėje tuo metu, kas rūpi ypatingai“, – sako jis.
Praktiškai tai reiškia atidėti telefoną. Galbūt ne valandai – dešimčiai minučių, bet tikrų. Klausimas „kas šiandien gyveno tavo galvelėje?“ skamba keistai tik pirmą kartą. Vėliau paaiškėja, kad vaikas turi daug daugiau minčių, nei rodė jo atsakymas į standartinį „viskas gerai“. Tik tam reikia, kad suaugusysis neturėtų kur bėgti.
Knyga kaip įėjimas į vaiko pasaulį
Vitulskis atskleidžia, kad jo šeimoje knyga užima itin svarbią vietą. Ir ne bet kokia – vaikai, pasak jo, puikiai jaučia tekstų vertę bei tėvų emocijas skaitymo metu.
„Tai su knyga ir tekstais, kurie yra ne šiaip ieškoti, o rašyti iš širdies. Tai labai jaučia šituos dalykus vaikai. Ir mano vaikai labai rimtas knygas yra girdėję iš mano lūpų“, – pasakoja atlikėjas.
Pastebėjimas apie „rašytus iš širdies“ yra svarbesnis, nei gali pasirodyti. Vaikai klausosi ne tiek siužeto, kiek to, kaip tu jį girdi. Ar tau pačiam įdomu? Ar sustoji ten, kur liūdna? Ar nusijuoki, kai juokinga? Ar perskaitęs skyrių dar paklausi, ką jis apie tai galvoja? Skaitymas balsu tampa ne švietimo priemone, o būdu parodyti save – ir pamatyti, kaip vaikas atsako. Būtent tame „pamatyti“ ir slypi visa vertė.
Ką vakaro skaitymas pasako apie patį vaiką
Galbūt netikėčiausia Vitulskio mintis – kad skaitymas balsu yra naudingas ne tik vaikui. Tai ir būdas tėvui pamatyti, kas auga šalia.
„Aš labai įdomiai juos per tą laiką nuskaičiau, nes net labai faina yra pajust, kas per žmogus užaugs ir į kurią pusę krypsta. Ar tu iš tikrųjų teisingai savo gyvenime darai vaikus augindamas ir į kurią pusę tu juos lenki. Per jausminius momentus, per asmenybes“, – sako jis.
Tai jau ne apie auklėjimo metodikas. Tai apie stebėjimą. Reakcija į istoriją, klausimas, kurį vaikas užduoda po pasakos, tai, prie ko jis laikosi ilgiau – viskas pasako daugiau nei atsakymas į klausimą „kaip sekėsi“. Per knygą tėvai gauna retą progą pamatyti vaiką ne kaip projektą, kurį reikia išauginti, o kaip žmogų, kuris jau formuojasi sava linkme.
Nuo bibliotekos projekto iki namų virtuvės
Kauno Ąžuolyno bibliotekos projektas „Tėčiai skaito vaikams“ yra nedidelis, bet savo forma paveikus. Jis ištraukia tėvus iš kasdienio fono ir pastato į situaciją, kai nereikia organizuoti, vežti, mokėti ar tikrinti. Reikia tik sėdėti ir skaityti. Pasak Vitulskio, tai proga ne pasirodyti, o pabūti – ir būtent tokio buvimo vaikams dažniausiai ir trūksta.
Tėvystė retai atrodo kaip didvyriškas žygdarbis. Dažniau tai smulkmenos: pusė valandos prieš miegą, atversta knyga, klausimas, į kurį tikrai norisi atsakyti, ir vakaras be skubėjimo. Ironiška, kad būtent šios smulkmenos ir lieka vaikams ilgiausiai – ne dovanų sąrašas, o tai, kad kažkas atsisėdo šalia ir skyrė laiką vien jiems.
Šiandien vakare viską galima padaryti kitaip. Nereikia nei specialios programos, nei biudžeto – tik knygos, penkiolikos minučių ir sprendimo nepasiimti telefono į rankas. Klausimas tik vienas: ką jūsų vaikas pasakytų, jei atsisėstumėte šalia ir paklaustumėte, kas šiandien gyveno jo galvelėje?
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.