Šarūnas Marčiulionis: lietuvis, kuris išdrįso svajoti ir atvėrė duris visai Europai
Jis buvo vadinamas „akimirkos žmogumi“. 196 cm ūgio kairiarankis gynėjas iš Lietuvos, tuo metu dar Sovietų Sąjungos dalies, savo žaidimu vertė aikštės priešininkus trauktis ir privertė pasaulį atkreipti dėmesį į mažą Baltijos šalį. Šarūnas Marčiulionis – tai ne tik vardas krepšinio istorijoje. Tai simbolis, žmogus, kuris sulaužė stereotipus ir tapo tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Jo gyvenimo istorija – tai pasakojimas apie atkaklumą, drąsą ir neįtikėtiną tikėjimą savo svajone.
Nuo teniso prie krepšinio
Šarūnas Marčiulionis gimė Kaune, Lietuvoje, dar sovietmečiu. Nors jo kraujas buvo lietuviškas, oficialiai jis buvo Sovietų Sąjungos pilietis. Vaikystėje jis pradėjo nuo teniso – būdamas ambidekstras, jis netgi laimėjo Lietuvos teniso čempionatą naudodamas tik forehand smūgius. Tačiau netrukus tėvai jam pasakė, kad tenisas – per švelnus sportas. Būdamas dešimties metų, fiziškai gabus berniukas perėjo prie krepšinio.
Krepšinis Lietuvoje tuo metu turėjo ypatingą reikšmę. Prieš Sovietų okupaciją Lietuva buvo laimėjusi du Europos krepšinio čempionatus, o nors šalis nebegalėjo varžytis savarankiškai, ji augino vienus geriausių žaidėjų visoje Sovietų Sąjungoje. Marčiulionis nebuvo toks stebuklingas vaikas kaip jo tautietis Arvydas Sabonis – jis net rimtai neėmė krepšinio iki paauglystės, kai fejerverkų nelaimė jį nuvežė į ligoninę. Jis išgyveno, bet suprato, kad gavo antrą šansą. Nuo tos akimirkos jis atsidavė krepšiniui visu širdimi.
Kelias į viršūnę
Devintojo dešimtmečio pradžioje jis persikėlė į Vilnių, turėdamas beveik nieko, kad galėtų baigti koledžą. Jo tikslas buvo žaisti Sovietų Sąjungos rinktinėje, tačiau prieš tai jis turėjo įrodyti save. 1981 metais jis pradėjo žaisti „Statyba“ Vilniuje – Sovietų Sąjungos aukščiausios lygos komandoje. Nors „Statyba“ buvo vertinama, „Žalgiris“ tuo metu buvo prestižiškiausia Lietuvos komanda, nuolat nugalinti Maskvos CSKA. Tačiau „Statyboje“ Šarūnas tapo žvaigžde.
Jis tris kartus bandė patekti į Sovietų Sąjungos suaugusiųjų rinktinę ir tris kartus buvo paskutinis atkirstasis – tryliktasis žmogus. Tai galėjo jį palaužti, bet jis buvo išgyvenęs daug blogesnių dalykų. Vietoj to, tai tapo jo motyvacija. 1986 metais jis pagaliau prasiveržė ir pateko į rinktinę.
1988-ieji: Auksas Seule
1988 metų vasarą Seule, Pietų Korėjoje, vyko olimpinės žaidynės. Sovietų Sąjunga turėjo vieną talentingiausių komandų pasaulyje. Tačiau imperija byrėjo – vyko pilietinis karas, respublikos vis stipriau siekė nepriklausomybės. Sovietų vadovybė žinojo, kad jei jie nelaimės aukso dabar, tokios galimybės gali daugiau niekada nebeturėti.
Pirmosiose rungtynėse sovietus sutriuškino Jugoslavija. Tai buvo skaudus smūgis. Pasak Marčiulionio ir kitų komandos narių, vyriausiasis treneris Aleksandras Gomelskis buvo pasakęs žaidėjams, kad jei jie laimės auksą, jiems gali būti leista išvykti. Po pralaimėjimo jie pradėjo laimėti. Ir laimėjo toliau. Pusfinalyje jie susitiko su JAV rinktine, kuri buvo pralaimėjusi tik vieną rungtynę nuo 1936 metų, kai krepšinis buvo įtrauktas į olimpines žaidynes.
Marčiulionis buvo pagrindinis sovietų taškų rinkėjas viso turnyro metu. Jis pelnė 19 taškų pusfinalyje prieš amerikiečius, o sovietai laimėjo. Finale jų laukė revanšas su Jugoslavija. Sabonis pelnė 20 taškų ir atkovojo 15 kamuolių, o Marčiulionis vedė komandą su 21 tašku, pataikydamas septynis iš vienuolikos metimų. Jis taip pat atliko šešis rezultatyvius perdavimus. Sovietų Sąjunga laimėjo auksą, o prie to labiausiai prisidėjo du lietuviai.
Kovas už laisvę
Po olimpinių žaidynių Marčiulionis norėjo išvykti į NBA. Jis gyveno skurde su žmona ir mažu vaiku, o aukso medalis jam nieko nereiškė. „Atlanta Hawks“ bandė jį pasirašyti nuo olimpinių žaidynių pabaigos. NBA netgi pradėjo derybas su Sovietų Sąjunga, tačiau sovietų vyriausybė nusprendė, kad neleis vienam geriausių savo žaidėjų išvykti.
Tačiau situacija netrukus pasikeitė. Sovietų Sąjungos žlugimas greitėjo, o Sovietų lyderis Michailas Gorbačiovas bandė pirkti laiką. Jis paskelbė, kad respublikoms bus suteikta autonomija gamtos išteklių atžvilgiu. Tai atvėrė duris „Golden State Warriors“ komandai. Jie nesikreipė į Sovietų Sąjungą – jie stojo į Lietuvos pusę. Gamtos išteklius? Kas gali būti natūralesnis už gimusį ir užaugusį lietuvį?
Marčiulionis liko už geležinės uždangos dar metus. Jis žaidė „Statyboje“, buvo antrą kartą pripažintas Lietuvos metų sportininku. Tačiau užkulisiuose jis kovojo už savo laisvę. Buvo begalinės derybos, nesuskaičiuojama rizika. Galiausiai atėjo teismo diena. Marčiulionis susitiko su Sporto ministerija ir Lietuvos vyriausybe. Jo gyvenimas tuoj pasikeis. Teigiama, kad naktį prieš susitikimą Rusijos didmeistris Garis Kasparovas, kuris buvo išsiderėjęs savo laisvę iš Sovietų Sąjungos, buvo pasakęs Marčiulioniui, kad jis arba taps vienu turtingiausių žmonių šalyje, arba keliaus į Sibirą. Susitikimas buvo įtemptas. Byranti šalis, kuri matė rašytą ant sienos, buvo pasirengusi leisti Šarūnui išvykti, jei tik gaus pinigų.
Pirmasis sovietas NBA
„Golden State Warriors“ pasirašė trejų metų sutartį su Šarūnu Marčiulioniu – jis tapo pirmuoju sovietu NBA istorijoje. Tai buvo istoriška. Pirmasis sovietas, bet svarbiausia – pirmasis lietuvis NBA. Marčiulionis rizikavo viskuo, bet atvėrė duris Europos žaidėjų antplūdžiui. Po kelių dienų „Lakers“ pasirinko Vlade Divacą, „Celtics“ – Dino Rađą. Sovietų milžinas Oleksandras Volkovas pasirašė su „Atlanta“. Draženas Petrovičius prisijungė prie „Blazers“. Sabonis galiausiai taip pat atvyko. Tai buvo nauja era.
Marčiulionis pasirašė trejų metų sutartį, vertą beveik 4 milijonų dolerių. Jis sakė, kad jam teko daugiau nei pusė, nors kiti pranešimai rodo, kad galbūt tik ketvirtadalis. Tačiau tai buvo daug daugiau, nei jam siūlė „Atlanta Hawks“. Ir buvo lengviau pasirašyti su „Golden State“, nes jis žinojo, kad atvyksta ne dėl antraščių. Jis buvo pakviestas žaisti.
NBA legenda
Marčiulionis buvo ne toks, kokio tikėjosi amerikiečiai. Europos skautų ataskaitose jis buvo apibūdinamas kaip „metėjas, šiek tiek minkštas, tikriausiai atvyks trumpam ir grįš į Europą būti žvaigžde“. Tačiau treniruočių stovykloje jis sulaužė visus stereotipus. Jis buvo agresyvus, veržlus ir fiziškai stiprus. „Pound for pound, vienas stipriausių žaidėjų lygoje“, – sakė apie jį. Jis pristatė „Eurostep“ judesį, mėgo žaisti už nugaros ir visada veržėsi link krepšio.
„Golden State“ turėjo „Run TMC“ – Chrisą Mulliną, Timą Hardaway ir Mitchą Richmondą. Ši trijulė padarė „Warriors“ rezultatyviausia komanda NBA. Marčiulionis buvo didelis gynėjas, galintis pakeisti bet kurį iš jų. Jis buvo „instant offense“ – žmogus, kuris įėjęs į aikštę iškart pakeisdavo žaidimo tempą.
1991-1992 metų sezone jis buvo šeštasis žaidėjas metų rinkimuose, nusileidęs tik Detlefui Schrempfui. Jo statistika buvo įspūdinga – apie 19 taškų, 3,5 rezultatyvaus perdavimo ir 1,5 perimto kamuolio per rungtynes. Jis buvo rezultatyviausias lygos žaidėjas tarp ne starto penketo narių.
1992-ieji: Bronza Barselonoje
1992 metų vasara. Olimpinės žaidynės Barselonoje. Lietuva buvo laisva valstybė, bet neklestinti. Marčiulionis ėmėsi visko – nuo uniformų dizaino iki batų sutarčių. Svarbiausia buvo rėmėjai. Jis užsitikrino kelis, tarp jų „Grateful Dead“, kurių parama atėjo su dideliu čekiu ir dėžute marškinėlių su nacionalinėmis spalvomis.
Lietuva, vedama Marčiulionio ir Sabonio, tapo tamsiuoju arkliuku. Jie laimėjo pirmąsias trejas rungtynes, tada patyrė skaudų pralaimėjimą prieš Jungtinę komandą – tai, kas buvo likę iš buvusios Sovietų Sąjungos. Galiausiai Lietuva pateko į pusfinalį, kur turėjo žaisti su JAV, kuri pirmą kartą siuntė profesionalus. Kaip ir visos kitos šalys, jie neturėjo jokių šansų. Tačiau pralaimėjimas buvo tarsi likimo skirtas – tai reiškė revanšą su Jungtine komanda dėl bronzos medalio.
Tai buvo daugiau nei žaidimas. Pralaimėjimas reikštų tragediją. Lietuva neturėjo kito pasirinkimo, tik laimėti. Ir jie laimėjo. Sabonis pelnė 27 taškus ir atkovojo 15 kamuolių. Marčiulionis vedė visus su 29 taškais. Tai buvo kova dėl viršenybės daugeliu atžvilgių. Kai laikrodis sustojo, Lietuva buvo viršuje. Bronzos medalis, nešantis per 50 metų istoriją, buvo apjuostas 12 lietuvių kakluose. JAV turėjo „Svajonių komandą“. Lietuva gyveno sapną.
Vėlyvoji karjera ir palikimas
Po olimpinių žaidynių Marčiulionis patyrė rimtą traumą – lūžusį blauzdikaulį ir išnirusį kulkšnį. Jis grįžo į aikštę, bet trauma jį persekiojo. 1995 metais jis patyrė Achilo sausgyslės tendinitą, o 1996 metais – kryžminių raiščių plyšimą. Jis buvo iškeistas į „Seattle SuperSonics“, paskui į „Sacramento Kings“, o galiausiai į „Denver Nuggets“.
1995 metų Europos čempionate Atėnuose jis buvo pripažintas turnyro MVP, nors Lietuva finale pralaimėjo Jugoslavijai. Jis pelnė 32 taškus, o jo varžovas Aleksandras Djordjevičius – 41. Tai buvo viena įsimintiniausių dvikovų Europos krepšinio istorijoje. 1996 metų olimpinėse žaidynėse jis padėjo Lietuvai iškovoti antrą bronzą iš eilės.
1997 metais „Nuggets“ atleido Marčiulionį, ir tai buvo jo NBA karjeros pabaiga. Jo kūnas nebegalėjo atlaikyti NBA tempo. Tačiau jis padarė viską, ką buvo užsibrėžęs. Jis sulaužė duris Europos žaidėjams į NBA, o Amerikoje pakeitė požiūrį į Europos krepšininkus.
1991 metais jis buvo įtrauktas į FIBA 50 didžiausių žaidėjų sąrašą. 2014 metais jis buvo įtrauktas į Krepšinio šlovės muziejų – vienas nusipelniusių, bet dažnai užmirštų visų laikų narių.
Šarūnas Marčiulionis nebuvo tik krepšininkas. Jis buvo vizionierius, kuris suprato, kad krepšinis gali būti daugiau nei sportas. Jis investavo į Lietuvos jaunimą, įkūrė krepšinio lygas, organizavo stovyklas. Jo palikimas – tai ne tik trofėjai ir statistika, bet ir šimtai vaikų, kurie dėl jo pradėjo žaisti krepšinį. Jo istorija – tai įrodymas, kad net ir iš mažos šalies galima pasiekti pasaulio viršūnes, jei tik turi drąsos svajoti.
Autorius
Mykolas Stembra
Mykolas Stembra – autorius, kuris kasdien kuria skaitytojams aktualų, gyvą ir įdomų turinį pačiomis įvairiausiomis temomis. Jo tekstuose visuomet rasite aiškumą, naudingą informaciją ir sklandų pasakojimą – jis puikiai supranta, kad šiandienos skaitytojas vertina greitą prieigą prie esminių dalykų. Kiekvienas jo straipsnis sukurtas taip, kad net ir sudėtingą temą perteiktų suprantamai, be nereikalingo vandens ir su akivaizdžia nauda.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.