Į ledinę eketę įkritęs arklys: Plungės ugniagesiai padarė tai, kas atrodė beveik neįmanoma
Žiema Žemaitijoje turi savą logiką: laukai balti, keliai siaurėja, o tai, kas vasarą buvo paprasčiausia vandens bala, staiga tampa objektu, prie kurio reikia eiti atsargiai. Keturakiuose, maždaug 19 kilometrų nuo Plungės, ši logika priminė apie save labai garsiai – į lede iškirstą eketę įkrito arklys. Ne atsitiktinis prašalaitis, o gyvulys, kuris prie tos pačios eketės kasdien ateidavo atsigerti. Tik šįkart ledas neatlaikė.
Į pagalbą buvo iškviesti Plungės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiai gelbėtojai. Kaip Lrytas.lt papasakojo Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovė Aurelija Maslauskienė, šis iškvietimas vietos komandai tapo tikru iššūkiu – ir ne todėl, kad ugniagesiai būtų bijoję vandens. Tiesiog tokių situacijų scenarijai nebūna surašyti jokiuose vadovėliuose.
Eketė, kuri buvo kasdienybė, kol netapo spąstais
Keturakių kaimo apylinkėse, sniegu nuklotuose laukuose, eketė lede buvo iškirsta ne dėl pramogos. Iš jos semiamas vanduo galvijams girdyti – įprasta žiemos praktika ūkiuose, kuriuose gyvuliams reikia šviežio vandens net ir per speigus. Kol kas nors neįlūžta, tokia eketė atrodo kaip nieko ypatingo: skylė lede, kibiras, takas iki tvarto.
Problema ta, kad pati eketė yra tarsi spąstai, apie kuriuos gyvulys negalvoja. Arklys prieina, atsiremia, pasiekia vandenį – ir čia pat atsiduria ten, iš kur pats išsikapanoti negali. Būtent tai ir nutiko: gyvūnas į ledinį vandenį paniro iki priekinių kojų.
Kiekviena minutė – svarbi
Ugniagesiams teko ne tik gerokai pavargti, bet ir pasukti galvą, kaip tokį svorį apskritai ištraukti. Situacija buvo ypač pavojinga: didelis gyvūno svoris, ledinis vanduo ir kiekviena minutė, galėjusi kainuoti gyvybę.
Čia verta stabtelėti ties tuo, kas dažnai lieka už kadro. Suaugęs arklys sveria kelis šimtus kilogramų. Tai reiškia, kad jo neištrauksi tampant už pavadėlio, o į ledą bristi negali niekas – per plonas ledas lūžtų ir po žmogumi. Be to, sušlapęs ir sušalęs gyvūnas praranda jėgas labai greitai, o panika daro savo. Todėl gelbėjimo operacijos sėkmę lemia ne vien jėga, bet ir tai, kaip greitai komanda sugeba sugalvoti veikiantį sprendimą.
Sunkioji technika, kaimynų rankos ir komandos darbas
Ugniagesiai gelbėtojai su iššūkiu susitvarkė – arklys išgelbėtas. Valdyba viešai padėkojo visiems, kurie prisidėjo.
„Ugniagesių meistriškumas ir profesionalumas, koordinuotas darbas, pasitelkiant sunkiasvorę techniką ir gyventojų pagalbą, leido atlikti tai, kas atrodė beveik neįman oma – arklys sėkmingai ištrauktas. Nuoširdi padėka visiems, prisidėjusiems prie šios gelbėjimo operacijos“, – pasidžiaugė Klaipėdos priešgaisrinė gelbėjimo valdyba.
Ta frazė apie gyventojų pagalbą nėra mandagumo formulė. Kaimo žmonės žino savo laukus, žino, kur eketė, kur takas, kas iš ūkio turi traktorių ar virvę, o kas gali parodyti trumpiausią privažiavimą per pusnis. Ugniagesiai atvažiuoja į nepažįstamą teritoriją, tad vietos žinios tampa tokia pat svarbia įranga kaip ir sunkioji technika.
„Tai visiška improvizacija“
Gelbėtojai neslepia: tokioms situacijoms pasiruošti iš anksto neįmanoma.
„Tai yra visiška improvizacija, pasitelkiant turimas žinias, patirtį ir sumanumą“, – sakė jie.
Ši citata gerai paaiškina, kodėl ugniagesio darbo negalima sutalpinti į instrukciją. Ugnis, avarija, užvirtęs medis – kiekvienas iškvietimas turi savo logiką, bet gyvūno gelbėjimas iš eketės yra kita kategorija: čia reikia ir technikos pajėgumų, ir psichologinio stabilumo, ir gebėjimo greitai perskirstyti vaidmenis. Vienas laiko, kitas tvirtina, trečias kalba su šeimininku, kuris iš jaudulio gali padaryti daugiau žalos nei pagalbos.
Ir dar vienas dalykas, kurį verta įvardyti balsu: ugniagesiai gelbėtojai važiuoja ne tik į gaisrus. Gyvūnų gelbėjimas – šuliniuose, eketėse, grioviuose, ant ledo – yra normali jų darbo dalis. Tik apie tai kalbama rečiau, nes tokie iškvietimai retai baigiasi gražia statistika. O šįkart baigėsi gerai – gyvūnas liko gyvas, ir tai yra geriausia įmanoma baigtis.
Ką daryti, kad tokia istorija nepasikartotų
Ši istorija – ne vien graži naujiena apie išgelbėtą arklį. Ji duoda porą praktiškų pamokų tiems, kas žiemą gyvena prie vandens.
Pirma, eketė lauke turėtų būti pažymėta ir, jei įmanoma, atitverta. Ne tam, kad gyvulys bijotų, o tam, kad neprieitų prie pat krašto ir neatsiremtų. Paprasta tvorelė ar bent ryškus žymėjimas kartais yra viskas, ko reikia.
Antra, pamačius įlūžusį gyvūną nereikia bristi link jo. Ledo danga, kuri neatlaikė arklio, tuo labiau neatlaikys žmogaus – o tada gelbėti jau reikės dviejų. Skambinkite 112, pasakykite tikslią vietą, įvažiavimą, kokio gyvūno ir kiek laiko jis ten yra. Stenkitės, kad žmonių prie eketės nesusirinktų minia.
Trečia, jei įmanoma, nieko nelaukdami pasirūpinkite, kad atvyktų kas nors su sunkiąja technika ar ilga virve. Kaip parodė Keturakių atvejis, būtent vietos žmonės ir jų turtas dažnai tampa ta grandimi, kuri paverčia beveik neįmanomą operaciją įmanoma.
O jei patys turite ūkį prie užšalusio vandens telkinio – ar esate pagalvoję, kaip atrodys jūsų eketė po savaitės speigų ir ar gyvulys tikrai neprieis prie pat krašto?
Autorius
Alma Rudokaitė
Alma Rudokaitė – vyriausioji šio tinklaraščio redaktorė, kuri kasdien įkvepia tūkstančius skaitytojų keisti savo gyvenimą nuo mažų, bet prasmingų žingsnių. Ji dalijasi ne teorijomis, o praktiškai pritaikomomis įžvalgomis – nuo subalansuotos mitybos iki paprastų kasdienių ritualų, kurie padeda pajusti daugiau energijos ir vidinės ramybės. Danielės tekstuose atsispindi ne tik naujausi moksliniai tyrimai, bet ir asmeninė patirtis, todėl kiekvienas patarimas atrodo artimas, suprantamas ir lengvai įgyvendinamas. Jos credo: sveikata prasideda ne nuo didelių pertvarkymų, o nuo sąmoningo pasirinkimo čia ir dabar.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.