10-metė gimnastė, nepasidavusi likimui: „Mano aistra sportui didesnė už netektį“
2022-ųjų gegužė, Ukrainos pietvakariai, pajūrio kaimelis Zatoka. Saulėta diena, prieš akis – paplūdimys. Dešimtmetė ritminės gimnastikos sportininkė Sasha Paskal su mama Maria ruošėsi leistis prie jūros. Jokio oro pavojaus signalo, jokių įspėjimų. Po kelių minučių jų gyvenimai pasikeitė amžiams – į namus pataikė Rusijos raketa. Namas virto akmenų, betono ir armatūros krūva.
Maria, kuri pati buvo netekusi sąmonės, vėliau pasakojo, ką pamatė pabudusi: dukra gulėjo ant pilvo, ant kojos – didžiulė betoninė plokštė. Išnirusi ranka, matomi kaulai, pirštas kibo vos laikydamasis, galva – sumušimų mėlynėse. Kaimynams pavyko nuimti plokštę, o Sasha skubiai išvežė į ligoninę. Penkiolika dienų intensyvioje terapijoje, dirbtinė koma. Gydytojai labiausiai baiminosi dėl galvos traumos, bet vėliau paaiškėjo kita bėda – į kairę koją nutrūko kraujotaka. Kojos išgelbėti nepavyko, teko amputuoti.
Daugeliui tai būtų karjeros pabaiga. Sashai – tik dar vienas iššūkis. „Mano aistra sportui didesnė už netektį“, – sakė ji.
Sportas – ne prabanga, o būtinybė
Po septynių mėnesių reabilitacijos, išmokusi vaikščioti su protezu, Sasha grįžo į sporto salę. Ir ne bet kaip – po septynių mėnesių nuo sugrįžimo ji laimėjo pirmąsias varžybas Čornomorske. Su protezu.
„Gimnastika – vienas svarbiausių dalykų mano gyvenime. Labai ją mėgstu. Tai mano kasdienė galimybė palaikyti formą ir mano aistra“, – aiškina mergaitė.
Jos pasiryžimą įvertino ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis su pirmąja ponia Olena Zelenska – pernai Sasha gavo valstybinį apdovanojimą „Ukrainos ateitis“.
Pasaulinis laisvės šokis
Šiuo metu Sasha yra Tokijuje, kur baigia „Dance of Freedom“ turo programą. Šį projektą inicijavo Rinato Achmetovo fondas kartu su Donecko „Šachtar“ klubu. Tikslas – parodyti pasauliui, kaip karas pakeitė ukrainiečių vaikų gyvenimus, ir priminti, kad jie vis dar svajoja. Turas skirtas artėjančiam 35-ajam Ukrainos nepriklausomybės jubiliejui, kuris švenčiamas rugpjūčio 24 dieną.
Per dvi savaites dešimtmetė spėjo pasirodyti Paryžiuje, Niujorko Times Square, Rio de Žaneire ir Nairobyje. Tokijus – paskutinė stotelė.
„Neįtikėtina patirtis. Kiekvienas miestas nuostabus ir gražus savaip. Labai džiaugiuosi galėdama keliauti, nes tai galimybė bent trumpam atsitraukti nuo to, kas vyksta Ukrainoje“, – sako Sasha.
Mama Maria, kuri lydi dukrą kiekviename žingsnyje, neslepia pasididžiavimo. „Ji nenugalima. Tokia stipri ir motyvuota. Didžiuojamės, nes, nors ji dar maža, ji yra pavyzdys daugeliui žmonių, atsidūrusių panašioje situacijoje. Mes jos niekada nestūmėme – visa, ką ji daro, kyla iš jos pačios. Mes tik palaikome jos norą užsiimti gimnastika“, – pasakoja Maria.
Karo kaina – vaikų akimis
Ukrainoje karas tęsiasi jau penktus metus, ir skaičiai vis dar šokiruoja. UNICEF duomenimis, perkelta daugiau nei trečdalis šalies vaikų – beveik 2,6 milijono. Nuo 2022-ųjų vasario 24 dienos žuvo ar buvo sužeista daugiau nei 3200 vaikų. Apgadinta ar sunaikinta daugiau nei 1700 mokyklų, todėl vienas iš trijų vaikų neturi galimybės mokytis visą darbo dieną.
Būtent todėl Rinato Achmetovo fondo darbas šiandien, kaip sako jo priežiūros tarybos narys Jurijus Sviridovas, svarbesnis nei bet kada. „Nuo karo pradžios fondo vaidmuo labai išaugo. Ukrainos vaikai išgyveno labai sunkų laikotarpį, ir mes niekada nenorime, kad kitų šalių vaikai patirtų tai, ką teko patirti jiems. Tikime, kad vieną dieną karas baigsis, o tokie vaikai kaip Sasha galės toliau vystytis ir mokytis. Ji pasakė: „Mano aistra sportui didesnė už netektį.“ Tai labai stiprus teiginys iš vos dešimties metų mergaitės. Tikiu, kad ji dar daug pasieks, o mes ją palaikysime“, – sako Sviridovas.
Svajonė, kuri gali išsipildyti
Sasha nestokoja ambicijų. Jos tikslas – po šešerių metų dalyvauti paralimpinėse žaidynėse Brisbane ir iškovoti auksą, jei į programą bus įtraukta ritminė gimnastika. Ir lažintis prieš ją būtų rizikinga – šiemet ji jau pelnė auksą tarptautinėse Carla’s Rhythmic Cup varžybose Rumunijoje.
Praėjusią savaitę Niujorke su ja susitiko buvęs neabejotinas sunkaus svorio čempionas Oleksandras Usykas, olimpinis čempionas iš Londono 2012. Jis davė patarimą: „Daryk kaip aš anksčiau. Paimk popieriaus lapą, užsirašyk savo vardą ir kad esi olimpinė čempionė. Skaityk jį kiekvieną dieną, ir tai tave motyvuos.“ O Zelenskis jai pasakė paprastai: „Prašau, niekada nepasiduok ir judėk pirmyn.“
Ką reiškia nenuleisti rankų?
Sasha istorija – ne tik apie sportą. Tai priminimas, kad net tada, kai gyvenimas tave pastato ant žemės, gali atsikelti. Jos kelionė po pasaulį – tai ne tik pasirodymai. Tai balsas už tuos, kurių nebegirdime, ir viltis tiems, kurie vis dar tikisi.
Kyla klausimas: ar mes, matydami tokias istorijas, gebame pajusti, ką reiškia prarasti beveik viską, ir vis tiek sugebėti svajoti? Galbūt atsakymas slypi ne užjautyje, o veiksme – ar mes pakankamai remiame tuos, kuriems tokio atsparumo reikia kasdien?
Autorius
Mykolas Stembra
Mykolas Stembra – autorius, kuris kasdien kuria skaitytojams aktualų, gyvą ir įdomų turinį pačiomis įvairiausiomis temomis. Jo tekstuose visuomet rasite aiškumą, naudingą informaciją ir sklandų pasakojimą – jis puikiai supranta, kad šiandienos skaitytojas vertina greitą prieigą prie esminių dalykų. Kiekvienas jo straipsnis sukurtas taip, kad net ir sudėtingą temą perteiktų suprantamai, be nereikalingo vandens ir su akivaizdžia nauda.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.