Gyvenimas mirties šešėlyje: dviejų savaičių žvilgsnis į vieną griežčiausių JAV kalėjimų
Už valandos kelio į pietus nuo Čikagos, Indianos valstijoje, stovi viena seniausių ir liūdniausiai pagarsėjusių didesniojo saugumo kalėjimų Amerikoje. Čia laiko ratas sukasi kitaip. Apie 1900 nuteistųjų gyvena už mūrų, daugelis jų – iki gyvos galvos už sunkiausius nusikaltimus. Tačiau dėmesį labiausiai traukia dvylika vyrų, laukiančių egzekucijos mirties blokā.
Žurnalistas turėjo išskirtinę galimybę dvi savaites praleisti šiame niūriame pasaulyje, kur mirties bausmė kabo virš galvų tarsi neišvengiama kasdienybės dalis, o gyvenimo ritmą diktuoja griežtos geležinių durų ir stebėjimo kamerų taisyklės.
Kasdienybė mirties koridoriuje
Įėjimas į mirties bloką reikalauja ypatingo pasiruošimo. Kalėjimo direktorius Billas Wilsonas pats lydėjo svečią į šią zoną, kur vyrai 23 valandas per parą praleidžia uždaryti vienutėse. Direktoriumi kaliniai čia neturi priežasties abejoti – jis lankosi bloke kas savaitę, kiekvieną pažįsta vardu, o kaliniai atpažįsta jį. Paradoksalu, tačiau bendravimas tarp kalinių ir administracijos čia kartais atrodo stebėtinai civilizuotas, nepaisant artėjančios pabaigos.
Vienas iš mirties row kalinių, Benjaminas Richie, nuteistas už policininko nužudymą, palaiko neįprastus santykius. Jis turi žmoną iš Anglijos, su kuria susipažino per susirašinėjimo draugų programą. Ji reguliariai lanko jį, nors puikiai supranta jų santykių baigtį. Richie nesiteisina dėl savo praeities: paklaustas, ar jis pasikeitė, jis tiesiai šviesiai pripažįsta tebėrąs žmogus, galintis dėl finansinių sunkumų griebtis ginklo, ir sutinka su jam skirta bausme.
Jauniausi kaliniai ir nepakeliamas laiko svoris
Dar labiau sukrečiančios istorijos atsiveria administracinės segregacijos vienetuose, kur kalinami pavojingiausi nusikaltėliai. Tarp jų – Ronaldas L. Sanfordas, kuris į šį kalėjimą pateko 1989 metais būdamas vos 15-os, o patį dvigubą nužudymą įvykdė būdamas trylikos. Jo teigimu, nusikaltimas, atnešęs 170 metų laisvės atėmimo bausmę, lyg albatrosas kabo jam po kaklu visą gyvenimą.
Sanfordas niekada vairavo automobilio, nebuvo kino teatre ar lėktuve – visas jo gyvenimas telpa už keturių sienų. Nepaisant to, jo kamino lentynos nukrautos knygomis apie metafiziką, kabalą ir eugeniką, o ant sienų kabo pačio rašyti motyvaciniai tekstai apie sveikatą bei stiprybę. Pasak jo, protas yra vi enintelė vieta, kur galima rasti laisvę, kai kūnas įkalintas narve.
Kirpykla kaip neutrali teritorija
Keistas kontrastas gresiančiai prievartai yra kalėjimo kirpykla. Tai vienintelė vieta, kur susitinka skirtingų gaujų nariai, o visi kirpėjai yra patys kaliniai. Rickas Parishas, nuteistas tris kartus gyvkali ir dešimčiai metų, kirpykloje dirba jau dešimtmečius. Ši vieta veikia kaip neutrali zona, kurioje, pasak prižiūrėtojų, per visą gyvavimo laikotarpį nebuvo kilęs nė vienas incidentas su žirklėmis rankose.
Parishas sienas nuklojęs savo gyvenimo nuotraukomis, sudėtomis ant kartono – kad prireikus galėtų jas greitai susidėti ir išsineštis, jei kada nors pasiektų laisvę. Visgi mirties tvaikas pasiekia net ir čia. Šalia esančiame bloke laukiantys vyrai skaičiuoja paskutines dienas, o prieš egzekucijas koridoriuose tampa mirtinai tylu, kartais tik naktimis nuteistiesiems beldžiant į grotas.
Viltis ir tragedija giliausiame kalėjimo dugne
Ne visi lieka mirties bausmės sprendime. Jamesas Harrisonas praleido mirties koridoriuje beveik 19 metų, kol teismas priteisė naują procesą dėl šališko teisėjo. Galiausiai jis priėmė susitarimą – 150 metų nelaisvės. Nors tai faktiškai reiškia mirtį kalėjime, jis džiaugiasi išvengęs mirtinos injekcijos ant gulto. Jo žodžiais, kol yra gyvybė, yra ir viltis.
Tuo tarpu kiti, pavyzdžiui, Frederickas Bearas, nuteistas už motinos ir jos mažametės dukters nužudymą, savo kaltės nesisako ir atvirai pripažįsta nusipelnęs mirties bausmės pagal Indianos įstatymus. Jo bendravimas su kalėjimo direktoriumi Wilsonu, kuris privalės įvykdyti nuosprendį, įgauna beveik siurrealistinį atspalvį – jiedu aptaria gyvenimą, o pats nuteistas kalinys pripažįsta valstybės teisę įvykdyti teisingumą.
Kalėjimo kasdienybė bėga monotonišku ritmu, kurį kartais pertraukia smurto protrūkiai. Kai vienas iš nuteistųjų buvo rasti sunkiai sumuštas, visas blokas iškart buvo uždarytas griežtam karantinui. Tokiais momentais kaliniams, neturintiems jokių ryšių su išoriniu pasauliu, didžiausia paguoda tampa augintiniai – speciali kalėjimo programa leidžia pavyzdingai elgiantiems nuteistiesiems laikyti kates, kurios tampa jų vieninteliais šeimos nariais užrakintame pasaulyje.
Kaip ši patirtis pakeistų jūsų požiūrį į teisingumą ir atpildą už sunkiausius nusikaltimus?
Autorius
Laimis Kumža
Laimis Kumža – vienas iš tų autorių, kurie padeda skaitytojui nepasimesti šiandienos naujienų sraute. Jis gilinasi tiek į Lietuvos politines aktualijas, tiek į pasaulio įvykius, visuomenines tendencijas ir kasdienes istorijas, kurios rūpi kiekvienam. Pagrindiniai jo darbo akcentai - faktų patikrinimas, aiški kalba ir gebėjimas sudėlioti svarbiausius taškus taip, kad skaitytojas per kelias minutes gautų išsamų ir patikimą vaizdą apie temą.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.