Vandens, kalinių ir dolerių valstybė: kas slepiasi už Kolorado kalnų?
Apsilankius šioje vietovėje daugeliui kyla keistas jausmas. Kai kurie pasakoja, kad leidžiantis nuo kalnų ir artėjant prie šio regiono, apima sunkumo ar tamsumos pojútis, tarsi virš galvų tvyrotų tamsus debesis. Niekas pernelyg nesebtųsi, jei toks įspūdis kiltų dėl milžiniško kalėjimų tinklo. Fremonto apygardoje, įsikūrusioje atokioje Kolorado širdyje, veikia net trylika įkalinimo įstaigų. Iš esmės visas Kanono miesto gyvenimas ir susiformavo aplink jas.
Kai šalį ištinka ekonominis nuosmukis, vietiniams gyventojams tai reiškia visišką stabilumą. Sulaikytieji ar nuteistieji nebus atleisti iš darbo dėl krizės, todėl šis sektorius garantuoja nuolatines darbo vietas ir pajamas ten, kur kitu atveju nebūtų likę beveik nieko. Regionas neatsitiktinai vadinamas „kalėjimų slėniu“. Čia, trisdešimt šešių tūkstančių gyventojų apygardoje, net šešiolika procentų visų žmonių gyvena už grotų. Modernūs kalėjimai ir infrastruktūra sukuria aplinką, kurioje net ir tie, kurie yra laisvėje, vienaip ar kitaip sukasi šioje sistemoje.
Nuo motelių iki kalinių megztų drabužių
Pirmieji sutikti žmonės šioje vietoje greitai atskleidžia vietos ritmą. Halina Dabrowska, atvykusi iš Lenkijos dar devintojo dešimtmečio pabaigoje, su vyru įsigijo nedidelį „Riviera“ motelį netoli Florencijos miesto. Jos teigimu, svetingumas čia yra tapęs viso regiono vizitine kortele. Kiekvieną savaitgalį motelio kambarius užpildo tolimų miestų gyventojai – kalinių šeimos, atvykusios aplankyti savo artimųjų.
Verslas šioje apygardoje turi savitą veidą. Rickas Smithas dieną prižiūri elektronines federalinių kalėjimų sistemas – metalo detektorius, telefonus bei kameras, o kitu metu su žmona Shelley valdo drabužių parduotuvę. Čia pareigūnai ir kalinių artimieji perka uniformas, marškinėlius bei skiriamuosius ženklus. Kai verslas prasidėjo, pirkėjai užeidavo vedami smalsumo, tačiau ilgainiui užsimezgė glaudūs ryšiai su bendruomene, kuri aprūpina uniformomis visą šalį. Tai primena laukinių Vakarų legendas, kur didžiausius turtus krovėsi ne tie, kurie ieškojo aukso, o tie, kurie pardavinėjo kasti skirtus įrankius.
Nematoma uždara sistema ir tylos įstatymas
Norint suprasti tikrąją padėtį, tenka vykti į sostinę Denverį ir susitikti su kalėjimų reformos aktyviste Christie Donner. Jos teigimu, kalėjimai statomi atokioje vietoje vadovaujantis principu „toliau nuo akių, toliau nuo širdies“. Tai primena tremties ir vergijos laikus, kuomet visuomenė siekė kontrolės ir galios per žmonių izoliavimą. Statistikos duomenimis, federalinė ir valstijos politika lėmė didžiulį kalinių skaičiaus augimą, o aštrėjančios bausmės ir griežtesnė lygtinio paleidimo kontrolė paliko pėdsaką beveik kiekvienoje afroameri kiečių bei lotynoamerikiečių šeimoje.
Tuo tarpu jauna žurnalistė Erin Rosa, viena iš nedaugelio Colorado valstijoje nuosekliai sekanti kalėjimų pramonės ydas, įspėja apie griežtą vietos taisyklę – tylos įstatymą. Įkalinimo įstaigų darbuotojai negali atvirai kalbėti su žurnalistais, rizikuodami prarasti darbą, todėl visa informacija remiasi anoniminiais šaltiniais.
Vienas iš išskrivtinių taškų regione yra vadinamasis „Supermax“ – federalinis administracinio saugumo kalėjimas, pusiau įkastas po žeme, kur sunkiausi JAV nusikaltėliai laikomi izoliuoti dvidešimt tris valandas per parą. Kaip pasakoja pataisos pareigūnų sąjungos vadovas Alan Rexford, šis kalėjimas dar vadinamas Uolinių kalnų Alkatrazu. Jo architektūra suprojektuota taip, kad kaliniai neturėtų jokių orientyrų – išėję į kiemą jie mato tik aukštas sienas ir dangų, o tai neleidžia planuoti pabėgimų.
Valstybės ir privataus verslo sąjunga
Regiono savitumą palaiko ir vietos politikai. Fremonto apygardos šerifas Jamesas Bakeris, vietinių vadinamas tiesiog Jimu, patruliuodamas apygardoje atvirai pasakoja apie vietos gyvenimą ir prižiūrimus žmones. Jo vadovaujamame kalėjime laikomi įvairūs pažeidėjai – nuo išgėrusių vairuotojų iki plėšikų. Pasak šerifo, didžiausia problema slypi kultūriniuose visuomenės bruožuose, privertusiuose Ameriką tapti daugybę žmonių įkalinusia šalimi.
Tuo tarpu demokratų senatorė Evie McFadden atkreipia dėmesį į kitą vietos ekonomikos varikliuką – kalinių darbą. Kolorado valstijos pramoninėje dirbtuvėje nuteistieji gamina automobilių valstybinius numerius ir kelio ženklus, gaudami geriausius įkainius kalėjimų mastu – po penkiasdešimt dolerių per mėnesį. Pasak senatorės, toks kalėjimų pramonės modelis tampa savotiška gamybos šaka šalyje, kurioje didelė dalis pramonės buvo perkelta už JAV ribų.
Privataus verslo ir valstybės bendradarbiavimas kelia dar daugiau klausimų. Aktyvistas Frankas Smithas, jau dešimtmečius ciniškai stebintis pelno siekiančius kalėjimus, teigia, kad privačios įstaigos uždirba pinigus tik tuomet, kai kaliniai ilgiau išlaikomi už grotų. Tai skatina kurti teisinius mechanizmus, lemiančius ilgesnes bausmes ir didesnį suimtųjų srautą. Tokios įstaigos veikia kaip kapitalistinio sapno pratęsimas, kuriame išnaudojama tiek darbo jėga, tiek politinė sistema.
Apsilankymas šiame krašte palieka slogų įspūdį. Kol vietinė gyventojų bendruomenė švenčia tradicines šventes ir rengia paradus, už aukštų tvorų ir spygliuotų vielų tęsiasi uždaras pasaulis, tapęs pagrindiniu šio regiono išlikimo šaltiniu. Tai vieta, kurioje kasdienybė persipina su baime, ekonominiu saugumu ir sudėtingomis žmogiškosiomis istorijomis.
Kaip manote, ar įkalinimo įstaigų koncentracija viename regione yra pateisinama ekonominė nauda, ar tyli socialinė tragedija? Pasidalinkite savo nuomone komentarų skiltyje.
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.