Romanai už grotų: trys moterys, vienas kalėjimas ir sistema, kuri apie tai paprastai tyli
Vilniaus kalėjime dvi pareigūnės ir virtuvės darbuotoja užmezgė santykius su nuteistaisiais. Visos trys iš darbo išėjo savo noru, o Kalėjimų tarnyba apie tai papasakojo viešai – ko, švelniai tariant, nebūna dažnai. Paprastai tokios istorijos baigiasi tyliai: parašai, susitarimai, ir visi apsimeta, kad nieko nebuvo. Šįkart ne. Bet patys romanai – ne išimtis, o taisyklė.
Kas įvyko Vilniaus kalėjime
Viskas prasidėjo nuo kalbų. Moterys ėmė burkuoti su nuteistaisiais, gandai pasklido, tuomet į reikalą įsijungė Kriminalinės žvalgybos valdyba.
„Dirbama su Kriminalinės žvalgybos valdybos pareigūnais, kurie rinko informaciją, ir sužinojome dėl galimai neformalių santykių“, – sakė laikinasis Vilniaus kalėjimo viršininkas Tomas Masiulionis.
Kratų metu pas romanų herojus rasta nelegalių daiktų. „Buvo rasta daug daiktų, nelegalių daiktų. Tai yra telefonai, peiliai, savadarbių, pjaunančių, duriančių daiktų“, – vardijo jis. Tikėtina, kad juos į kalėjimą atnešė būtent tos darbuotojos.
Moterys neigia kalėjimo teritorijoje turėjusios intymių santykių. Bet viena jų praėjus dviem dienoms po išėjimo iš darbo grįžo į kalėjimą – trumpalaikiam, trijų valandų pasimatymui su ten kalinčiu savo mylimuoju. Nė vienai iš trijų nebuvo 30-ies.
Kalinys psichologiją išmano geriau nei bet kuris vadovėlis
Kas labiausiai prisideda prie tokių istorijų, Masiulionis atsakė trumpai: „Čia kalinių dažniausia įtaka“.
„Delfi“ žurnalistas Dainius Sinkevičius nematė reikalo gražinti tikrovės: „Negražiai pasakysiu. Šiek tiek neišvaizdi, dėmesio laisvėje nesulaukianti, nėra laiminga, o nuteistasis duoda tiek, kiek ji gyvenime niekada negirdėjo ir turbūt negirdės. Viena pareigūnė dirbo kalėjime, lygtai Pravieniškėse, ir tam nuteistajam nešdavo maisto produktus, tortus, gimtadienius švęsdavo. Tai yra kalėjimas, bet jis gyveno geriau negu laisvėje“.
Kalėjimas – uždara erdvė, kurioje ta pati moteris kasdien mato tuos pačius vyrus. Nuteistasis turi laiko, motyvacijos ir, svarbiausia, nieko nepraranda. Pareigūnė turi darbo krūvį, grafikus, o namie – dažniausiai nieką, kas jos akis pavadintų gražiomis. Manipuliacija čia ne scena iš filmo, o kasdienė rutina: komplimentas, dar vienas, tada prašymas „tik vieno telefono“.
„Tai sisteminis reiškinys“
Vilniaus kalėjimo istorija atrodo skambi todėl, kad apie ją pasakyta garsiai. Realybėje tokios istorijos – senos kaip ir pati sistema.
„Tai sisteminis reiškinys, kuris jau vyksta daugybę metų. Čia niekam, kas dirba kalėjimuose arba kas sėdi kalėjimuose, tai nėra jokia paslaptis. Yra turbūt absoliučiai visuose Lietuvos kalėjimuose buvę tokių skandalų“, – tvirtino Sinkevičius.
Jis prisiminė ir konkrečią bylą: „Prieš keletą metų buvo įvykis Pravieniškių kalėjime, kur pareigūnė buvo priversta išeiti iš darbo, buv o pradėtas tyrimas, nes ji pastojo nuo nuteistojo, kuris buvo tiesiogine prasme įkalintas“.
Seksualiniai santykiai kalėjime, pasak žurnalisto, nėra kažkokia logistikos problema – darbuotoja su kaliniu gali užsidaryti tiesiog kabinete. O nuteistieji tokiais pasiekimais mėgsta pasigirti kolegoms, ir tas gyrimesnis dažnai būna vertingesnis už bet kokią medžiaginę naudą.
Kai darbuotojai susitardavo prieš darbuotojus
Būna ir dar tamsesnių scenarijų, kuriuose moteris tėra įrankis vidiniams karams.
„Netgi prašydavo, kad jis turėtų lytinių santykių, tai duodavo telefoną, kad nufilmuotų ir tada kaip pretekstas atsikratyti žmogaus“, – pasakojo Sinkevičius.
Tokiu atveju kalinys – jau ne širdies užkariautojas, o filmavimo operatorius, o visa istorija – kompromatas, kuriuo naikinama nepatogi kolegė. Visa tai vyksta įstaigoje, kuri iš esmės neturėtų turėti „nematomų“ zonų.
Formaliai auka šioje istorijoje – kalinys
Lietuvoje apie galių disbalansą kalbama dažniau, kai jis susijęs su darboviete ar mokykla. Kalėjimo kontekstas – jautriausias, nes laisvė ten yra absoliučiai apribota.
„Jos pagal tą formalų, visą formalią struktūrą yra atsakingos už šį atvejį, tačiau tyrimuose, kurie analizuoja kalėjimuose vykstančius nusikaltimus ir kontrabandą, yra pabrėžiamas emocinis santykis, kuris išsivysto tokio tipo institucijose“, – aiškino Lygių galimybių plėtros centro atstovė Viktorija Kolbešnikova.
Paradoksas akivaizdus: prižiūrėtoja turi galią, kalinys – ne. Net jei jis „sutiko“, kai kuriose valstybėse prižiūrėtojo intymūs santykiai su nuteistuoju laikomi baudžiamuoju nusikaltimu visada, be jokių išlygų dėl sutikimo. Lietuvos pareigūnėms, pasidavusioms aistrai, gresia atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnyba – galimai piniginė bauda, prasidedanti nuo 5000 eurų.
Ką iš to pasiimti
Pirma, tai ne „vienas blogas žmogus“. Tai struktūrinė spraga: uždara įstaiga, didelis emocinis krūvis, menka rotacija, silpna priežiūra ir kaliniai, kurie psichologiją išmano geriau nei bet kuri vadovų komisija. Kol į tai nebus žiūrima rimtai, skandalai kartosis – tik apie juos vėl sužinosime iš reportažo, o ne iš prevencijos programos.
Antra, verta atkreipti dėmesį, kad Kalėjimų tarnyba šįkart nebandė nutylėti istorijos, nors reputacinė dėmė akivaizdi. Tai bent jau ženklas, kad problema pripažįstama, o ne slepiama po kilimu.
Trečia, kalbant apie pačias moteris – lengva jas pasmerkti, sunkiau suprasti, kodėl suaugusi, dirbanti, atsakinga žmogus pasiduoda žmogui, kuris neturi ko prarasti. Atsakymas dažniausiai nuobodus ir nemalonus: ne todėl, kad kvaila, o todėl, kad nori būti pastebėta.
O jūs, jei jūsų artima draugė ar duktė pradėtų dirbti kalėjime, ką jai pasakytumėte pirmą dieną – apie darbą ar apie vyrus, kurie moka kalbėti taip, kaip niekas kitas?
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.