Vilniaus kalėjimo darbuotoja į tarnybą atvyko neblaivi: po patikrinimo – 0,25 promilės ir nušalinimas
Kalėjimo tarnyba – vieta, kur taisyklės galioja visiems: ir nuteistiesiems, ir tiems, kurie juos prižiūri. Vilniaus kalėjime ši hierarchija neseniai suvirpėjo – darbuotoja į tarnybą atvyko neblaivi. Pakartotinis blaivumo patikrinimas parodė 0,30 promilės, o įvertinus 0,05 promilės matavimo paklaidą galutinis rezultatas – 0,25 promilės. To pakako, kad ji būtų nušalinta nuo tarnybos.
Skamba kaip smulkmena? Kalėjimo kontekste – greičiau signalas. Kai žmogus su uniforma priima sprendimus dėl kitų žmonių laisvės, net menkiausia alkoholio dozė nustoja būti asmeniniu reikalu ir tampa saugumo klausimu.
Nuo 0,30 iki 0,25: kodėl paklaida nėra atsiprašymas
Blaivumo tikrintuvai nėra absoliutūs – kiekvienas prietaisas turi leistiną matavimo paklaidą. Todėl formuojant galutinį rezultatą ji atimama žmogaus naudai. Šiuo atveju po pakartotinio patikrinimo fiksuota 0,30 promilės, atėmus 0,05 promilės paklaidą liko 0,25 promilės. Kitaip tariant, net ir pats palankiausias skaičiavimas nepaliko abejonių: alkoholio buvo.
Verta atkreipti dėmesį į patį procesą. Pakartotinis patikrinimas atliekamas ne tam, kad rezultatas būtų „pagražintas“, o tam, kad nekiltų abejonių dėl procedūros. Tai naudinga abiem pusėms – ir tarnybai, ir darbuotojui. Būtent todėl kalbama ne apie „įtarimą“, o apie nustatytą faktą: „Atliekant pakartotinį blaivumo patikrinimą, alkoholio koncentracija sudarė 0,30 promilės.“
Kalėjimų sistemoje nėra „leistinos promilės“ sąvokos. Nėra skirtumo, ar tai 0,25, ar 0,5 – reikalavimas atvykti blaiviam yra absoliutus, nes jis susijęs ne su darbo kokybe popieriuje, o su realiu saugumu už sienos.
Kodėl promilės kalėjime – ne buitinė smulkmena
Įsivaizduokite pamainą, kurioje reikia reaguoti į konfliktą kameroje, priimti sprendimą dėl apsaugos priemonių, patikrinti atvežtą siuntą ar įvertinti, ar kalinys neketina ko nors prakišti pro kontrolės punktą. Kiekvienas iš šių sprendimų reikalauja šaltos galvos ir greitos reakcijos.
Nuteistieji labai greitai pastebi silpnumą. Pareigūnas, kurio elgesys ar kvapas kelia klausimų, automatiškai tampa taikiniu – bandymų manipuliuoti, išprovokuoti ar paprasčiausiai pasinaudoti situacija. Tai nėra teorija, o kasdienė įkalinimo įstaigų realybė.
Yra ir kita pusė, apie kurią kalbama rečiau: kolegų pasitikėjimas. Pamainoje dirbantys žmonės vieni kitais remiasi akimis – jei vienas grandies narys nėra patikimas, įtampa kyla visoje komandoje. Todėl alkoholis prieš tarnybą čia vertinamas ne kaip asmeninė silpnybė, o kaip rizikos veiksnys, galintis turėti labai konkrečių pasekmių.
Lietuvos kalėjimų tarnyba savo poziciją formuluoja vienareikšmiškai: „Lietuvos kalėjimų tarnyba pabrėžia, kad darbuotojų pareiga į tarnybą atvykti blaiviems ir tinkamai pasirengusiems vykdyti savo funkcijas.“ Tai nėra nauja taisyklė – tai viena pagrindinių tarnybos sąlygų.
Nušalinimas – procedūros pradžia, o ne pabaiga
Po patikrinimo darbuotoja nušalinta nuo tarnybos. Tai standartinis žingsnis, leidžiantis užtikrinti, kad įstaiga funkcionuotų nor maliai, kol aiškinamasi, kas nutiko. Nušalinimas nėra bausmė – tai apsaugos priemonė, taikoma tiek pačiam žmogui, tiek įstaigai.
Toliau prasideda tas etapas, kuris paprastai lieka už viešosios akimirkos ribų. Tarnybos atstovai nurodo: „Toliau bus vertinamos visos su įvykiu susijusios aplinkybės ir sprendžiama dėl tolesnių veiksmų.“ Tai reiškia, kad bus žiūrima į visumą – aplinkybes, aplinkybių kontekstą, ankstesnę darbuotojos istoriją, procedūrų laikymąsi.
Vis dėlto visuomenė tokiais atvejais tikisi ne tik proceso, bet ir aiškumo. Jei pažeidimas nustatytas, turėtų būti aišku, kokios pasekmės taikomos ir kodėl. Ne dėl to, kad kažką reikėtų nubausti viešai, o dėl to, kad pasitikėjimas įkalinimo sistema priklauso nuo jos gebėjimo paaiškinti savo sprendimus.
Vilniaus kalėjimo skandalų fone
Šis atvejis neatsirado tuščioje vietoje. Vilniaus kalėjime pastaruoju metu kilo ne vienas skandalas – dėl girtų pareigūnų, dėl pareigūnių, užmezgusių intymius santykius su kaliniais, dėl pačių darbuotojų elgesio. Kiekvienas toks epizodas atskirai atrodo kaip asmeninė istorija. Sudėjus juos į vieną vietą, klausimas pasidaro nemalonus: ar tai tik pavieniai žmonės, ar vis dėlto kažkas sistemoje leidžia tokiems dalykams kartotis?
Kalėjimo įstaiga yra uždara erdvė, kurioje hierarchija, kontrolė ir disciplina yra viskas. Kai šie principai ima slidinėti, pasekmės paprastai būna dvigubos: krenta autoritetas viduje ir mažėja pasitikėjimas išorėje. Būtent todėl kiekviena promilė šiame kontekste tampa simboline – ji rodo, kaip griežtai įstaiga laikosi savo paties taisyklių.
Ką svarbu padaryti, kad tai nesikartotų
Pirmas žingsnis paprastai būna techninis: reguliarūs, o ne vien tada, kai „kas nors nutinka“, blaivumo patikrinimai. Antras – nuoseklumas. Jei taisyklė taikoma visiems ir visada, ji tampa kultūra, o ne vienkartiniu atsakomybės demonstravimu po skandalo.
Trečias, kone svarbiausias – vadovų atsakomybė. Darbuotojai turbūt niekada nesielgs griežčiau, nei leidžia jų tiesioginiai vadovai. Jei aplinka toleruoja neformalias išimtis, jokių instrukcijų nepakaks. Ir atvirkščiai: jei vadovybė aiškiai parodo, kad blaivumas – ne derybų objektas, pokytis ateina greičiau nei per bet kokias kampanijas.
Galiausiai verta nepamiršti, kad už kiekvieno tokio atvejo stovi konkretus žmogus. Kartais tai – atsakomybė, kartais – problema, kuriai reikia pagalbos. Abiem atvejais sprendimas turi būti aiškus, dokumentuotas ir paaiškinamas.
Ko laukti dabar
Šiuo metu aiškūs trys faktai: pirminis patikrinimas, 0,30 promilės pakartotinio patikrinimo metu, 0,25 promilės po paklaidos įvertinimo, ir nušalinimas nuo tarnybos. Kitas žingsnis – vertinimas ir sprendimas dėl tolesnių veiksmų.
Viešajai nuomonei šioje vietoje kyla natūralus klausimas: ar šis atvejis taps rimtu signalu, kad Vilniaus kalėjime pagaliau keičiasi požiūris į drausmę ir atsakomybę, ar bus dar vienas epizodas ilgoje skandalų grandinėje, kuris po kelių savaičių tiesiog išnyks iš žinių? O gal klausimą reikėtų kelti dar plačiau – ar mes, kaip visuomenė, pakankamai griežtai vertiname tuos, kurie prižiūri įkalinimo įstaigas?
Autorius
Mykolas Stembra
Mykolas Stembra – autorius, kuris kasdien kuria skaitytojams aktualų, gyvą ir įdomų turinį pačiomis įvairiausiomis temomis. Jo tekstuose visuomet rasite aiškumą, naudingą informaciją ir sklandų pasakojimą – jis puikiai supranta, kad šiandienos skaitytojas vertina greitą prieigą prie esminių dalykų. Kiekvienas jo straipsnis sukurtas taip, kad net ir sudėtingą temą perteiktų suprantamai, be nereikalingo vandens ir su akivaizdžia nauda.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.