„Aš sėdau vaikas, svajojau paskraidyti lėktuvu“: 23 metus už grotų praleidęs Žainė atvirai apie pabėgimus, meilę ir bausmę be pabaigos
Jevgenijus Varabjovas, geriau žinomas Žainės pravarde, bausmę atlieka Marijampolės kalėjime. Jam 41-eri, bet už grotų jis praleido daugiau nei pusę savo gyvenimo – apie 23 metus. Jis buvo teistas bent 19 kartų, turi maksimalią terminuotą bausmę Lietuvoje – 25 metus – ir sako, kad jam nebesvarbu, ką dar padarys. „Ką bepadaryčiau, man niekas nepasikeis“, – sako jis.
Tai pokalbis apie žmogų, kuris į kalėjimą pateko būdamas 15-os, ten tapo tuo, kuo tapo, o dabar kalba apie tai, ką prarado, ką įgyvendino ir kodėl nebetiki, kad kada nors išeis.
Kaip vaikas tapo žudiku
Paklaustas, kaip jis pateko į kalėjimą ir kaip tapo žudiku, Žainė atsako trumpai, bet atvirai. „Tai man yra skausminga tema, ir aš apie ją nekalbu. Bet daugmaž papasakosiu“, – sako jis.
Jo teigimu, viską lėmė tai, ką jis skaitė. „Tuo metu aš labai skaičiau tokias knygas kaip apie vagis įstatyme, visokios kriminalinės. Ir tai manyje įskiepijo tas panetkes. Aš visada stengiausi jų laikytis.“
Jis pripažįsta, kad nužudė žmogų – ne pagal panetkes, bet vis tiek tai padarė. „Bet aš pats irgi buvau lyg toks pat vaikas kaip ir jis. Man pačiam buvo tiek pat metų. Jis buvo man lygus.“
Po šio įvykio, pasak jo, jis septynias dienas buvo komoje. „Aš prie mirties buvau. Tai ne kalėjimas išgyveno siaubo naktį, o aš.“
Pabėgimas, kuris virto viso kalėjimo operacija
Vienas įsimintiniausių jo pasakojimo epizodų – bandymas išlipti pro palangę Šiaulių kalėjime. „Aš buvau išpjovęs grotas ir išlipęs pro palangę“, – sako jis. Bet jo tikslas neva buvęs kitas – surinkti telefonus, kuriuos jam permetė.
„Pareigūnai to nežinojo. Visas kalėjimas buvo apsuptas, papildomi pareigūnai buvo iš namų iškviesti, nes galvojo, kad žmogus pabėgo“, – pasakoja jis. Pareigūnė, jį pamačiusi tamsiai apsirengusį ir su kauke, išsigando ir pradėjo šaukti „pabėgimas“.
„Ji nesuvokė, kad aš tuo metu jau grįžinėjau į savo kamerą. Aš ne iš kalėjimo bėgau – aš į jį grįžau“, – sako jis. Jis surinko paketus su telefonais, grįžo atgal, įstatė grotas, kad bent laikytųsi. Pareigūnai visą naktį tikrino kameras, o ryte, peržiūrėję vaizdo įrašus, išaiškino, kas įvyko.
Bausmė, kuri neturi galo
Žainė sako, kad jo bausmė – 25 metai – yra maksimali terminuota bausmė, kurią Lietuvoje galima skirti. „Tai man niekas nesikeičia. Ką bepadaryčiau, man niekas nepasikeis. Pasikeis tik tai, kad aš pradėsiu vėl iš naujo sėdėti nuo teismo dienos“, – aiškina jis.
Jo teigimu, jis yra pripažintas „itin pavojingu recidyvistu“, linkęs bėgti ir užpulti, todėl negali išeiti lygtinai ar būti perkeltas į atviras kolonijas. „Aš neturiu jokios galimybės išeiti į laisvę. Man išvis nėra jokio stimulo stengtis, keistis.“
Jis sako, kad šiuo metu sėdi antrą kartą. Pirmą kartą – nuo 16 metų, atsėdėjo 13 su puse metų. „Išėjau porą metų pabuvau laisvėj, ir vėl sėdžiu 10 metų. Bet tai, ką aš sėdžiu šiuos 10 metų, tai tas pats, kad aš juos ir nesėdėjau. Jie pradingo ir viskas. Aš sėdžiu iš naujo.“
Jo skaičiavimu, jei jis kada nors išeis, jam bus apie 66-erius. „Geriausiu atveju – pensijoj.“
Svajonės, kurias įgyvendino
Nepaisant visko, Žainė sako, kad kalėjime įgyvendino tai, apie ką svajojo vaikystėje. „Aš sėdau vaikas, svajojau paskraidyti su lėktuvu. Tai aš ne tik kad paskraidžiau – aš esu skridęs ir su verslo klase.“
Per tuos metus jis turėjo šešias mašinas, susituokė. „Nuotaka buvo su suknele, limuzinai buvo, visa kita. Tai ne pirma mano mergina. Aš jau tris kartus buvau nuvedęs.“
Bet jis pripažįsta, kad santykiai žlunga. „Pradžioj joms atrodo viskas gražiai, rožinius akinius susideda. Bet praeina keli mėnesiai, keli metai, ir nebenori laukti.“
Dukra, kuri galbūt pamatys šį įrašą
Vienas jautriausių jo pasakojimo momentų – kalba apie dukrą. „Aš vis tiek tikiu, kad kažkada dukra pamatys šį vaizdo įrašą. Noriu, kad ji sužinotų.“
Jis žino, kad daugelis jį laiko blogu žmogumi. „Visi jos tėvą laiko blogu žmogum, ypač tie, kurie nepažįsta manęs. Jie mato, kokius nusikaltimus padariau.“
Bet jis sako, kad yra ir kita pusė. „Aš nesakau, kad esu geras. Aš esu blogas, ypač tiems, kurie kenkia man, mano draugams. Ir turbūt toks būsiu visą gyvenimą. Bet tiems, kuriuos myliu, kurie myli mane, kuriems aš rūpiu, kurie man rūpi – aš jiems niekada nieko blogo nepadarysiu. Visada būsiu geras, atsidavęs draugas.“
Kodėl jis nebesistengia?
Paklaustas, kodėl nebesistengia keistis, Žainė atsako paprastai: nėra prasmės. Jis sako, kad sistema, kuri turėtų padėti žmogui pasikeisti, jo atveju neveikia.
„Aš padariau nusikaltimą įkalinimo įstaigoj – reiškia, aš negaliu išeiti lygtinai. Negaliu būti perkeltas į atvirą koloniją. Be to, esu pripažintas itin pavojingu recidyvistu, linkęs bėgti. Visa tai apsunkina.“
Jo teigimu, jis galėtų su laiku pasistengti, kad jį išbrauktų iš „linkusiųjų bėgti“ ar „linkusiųjų užpulti“ sąrašų, bet tam reikėtų daug metų. „Aš jau praleidau pusę gyvenimo. Ir nesu tikras, kad verta.“
Ką tai sako apie sistemą?
Žainės istorija – tai vieno žmogaus balsas. Jis gali būti subjektyvus, gali būti netikslus, gali bandyti save pateisinti. Tačiau jis kelia klausimus, į kuriuos Lietuva vis dar neturi atsakymo: ar kalėjimų sistema tikrai taiso žmones? Ar maksimalios bausmės pasiekia savo tikslą? Ir ką daryti su tais, kurie į kalėjimą pateko būdami vaikai, o išeis – jei išvis išeis – būdami senukai?
Žainė sako, kad jam viskas jau nebesvarbu. Bet galbūt būtent todėl jo istorija yra svarbiausia. Nes ji rodo, kas nutinka, kai žmogus nustoja tikėti, kad gali gyventi kitaip.
Autorius
Mykolas Stembra
Mykolas Stembra – autorius, kuris kasdien kuria skaitytojams aktualų, gyvą ir įdomų turinį pačiomis įvairiausiomis temomis. Jo tekstuose visuomet rasite aiškumą, naudingą informaciją ir sklandų pasakojimą – jis puikiai supranta, kad šiandienos skaitytojas vertina greitą prieigą prie esminių dalykų. Kiekvienas jo straipsnis sukurtas taip, kad net ir sudėtingą temą perteiktų suprantamai, be nereikalingo vandens ir su akivaizdžia nauda.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.