Kalėjimo užkulisiai: nuteistasis pasakoja apie korupciją, kerštą ir kovą už teisingumą
Įžanga: telefonas, virtęs spąstais
Romas Mickevičius atlieka bausmę Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Jis sako, kad kalėjime praleido jau 16 metų. Per tą laiką, jo teigimu, padarė dar 37 nusikaltimus – sukčiavo, grasino nužudyti, prievartavo turtą. Tačiau vienas įvykis, nutikęs prieš porą metų, jį ypač sukrėtė. Jis rado telefoną, norėjo jį atiduoti pareigūnui, o galiausiai buvo nubaustas taip, lyg būtų pats jį atsinešęs. Romas įsitikinęs, kad tai buvo surežisuota. Jo istorija atskleidžia, kaip kalėjimo sistemoje susipina korupcija, kerštas ir bejėgiškumas.
16 metų už grotų ir 37 nauji nusikaltimai
Romas pasakoja, kad į kalėjimą pirmą kartą pateko dar jaunas. Už vagystes ir plėšimus jis gavo ilgą bausmę. Tačiau, jo žodžiais, būdamas už grotų jis nepakluso taisyklėms. Per 16 metų jis įvykdė 37 naujus nusikaltimus: sukčiavimą, grasinimą nužudyti, turto prievartavimą. Jis neslepia, kad tai buvo jo pasirinkimas. „Aš padariau 13 metų nusikaltimą, už jį gavau 14–15 metų, bet atsėdėjęs tris metus ir tris mėnesius, likus keliems mėnesiams iki išėjimo, padariau pirmą nusikaltimą“, – pasakoja jis. Tada jis suprato, kad sistemoje kažkas neveikia. Jis nusprendė eiti iki galo – daryti nusikaltimus, kad gautų kuo ilgesnę bausmę. Jo teigimu, jis norėjo likti kalėjime, nes laisvėje neturėjo ko prarasti.
Jis pasakoja apie teisėją, kuris, jo nuomone, buvo neteisingas. „Aš Panevėžy teisiausi už paprastą nusikaltimą, už žalio mamą man davė keturis metus. O tas pats teisėjas teisė pedofilą, kuris dviem mergaitėm sugadino gyvenimus, penkerių ir šešerių metų, ir jam davė tris metus lygtinai“, – sako jis. Romas mano, kad teisėjai yra klanas, kuris veikia pagal savo taisykles. Jis net parašė teisėjui grasinantį laišką, surinko apie jį duomenis. Tai rodo, kad jis jau tada buvo pasirengęs kovoti su sistema.
Telefonas, kuris tapo pražūtimi
Vienas ryškiausių įvykių, kurį Romas prisimena, nutiko prieš porą metų. Jis dirbo ūkio brigadoje, buvo santechnikas. Vieną dieną teritorijoje rado nedidelį telefoną. Jis tvirtina, kad norėjo jį atiduoti pareigūnui, bet tuo metu nesutiko nė vieno. Jis parodė telefoną kitiems nuteistiesiems, sakydamas, kad atiduos jį pareigūnui. Tačiau vienas iš jų nubėgo ir pranešė operatyvininkams. Netrukus atėjo pareigūnas ir liepė jam eiti remontuoti krano. Romas su telefonu kišenėje nuėjo į kitą kamerą. Ten jį netrukus pasitiko operatyvininkai su pirštinėmis. Jie atliko kratą ir rado telefoną.
Romas sako, kad tai buvo spąstai. „Jie žinojo, kad aš turiu telefoną, bet nepasakė pareigūnams, kad jį išimtų. Jie leido man eiti į kamerą su telefonu, o paskui surengė kratą“, – aiškina jis. Jis buvo nubaustas už draudžiamo daikto turėjimą. Tačiau jis tvirtina, kad telefonas nebuvo jo. Jis norėjo jį atiduoti, bet jam nebuvo suteikta galimybė. Jis mano, kad tai buvo kerštas už tai, kad jis anksčiau skundė pareigūnus.
Dvigubi standartai ir korupcija
Romas pasakoja, kad kalėjime telefonai yra įprastas dalykas. Juos turi daug nuteistųjų, o kai kurie pareigūnai netgi pardavinėja telefonus. „Jisai paskambina operi, pardavė tą kamerą telefonus, eina į tą kamerą, daro kratą, randa tuos telefonus“, – sako jis apie vieną pareigūną. Romas teigia, kad tuo pačiu metu, kai jis buvo nubaustas už rastą telefoną, kiti nuteistieji, kurie tikrai naudojo telefonus, nebuvo nubausti. Jis mini atvejį, kai du nuteistieji buvo apkaltinti telefonų turėjimu, bet vėliau paaiškėjo, kad telefonai buvo pasenę, surūdiję, neveikiantys. Vis dėlto jie buvo nubausti. Tuo tarpu kiti, kurie tikrai naudojo telefonus, liko nenubausti.
Jis sako, kad kriminalinės žvalgybos pareigūnai turi informatorių, vadinamų „ožiais“, kurie jiems praneša apie kitus nuteistuosius. Už tai jiems leidžiama turėti telefonus, gauti lengvatų. „Tai yra jų akys ir ausys“, – sako Romas. Jis mano, kad tokia sistema skatina nesąžiningumą ir korupciją. Jis rašė skundus prokuratūrai, kalėjimų tarnybai, bet sulaukė atsakymo, kad skundai nepagrįsti. Jis įsitikinęs, kad jo skundai yra naikinami.
Skundai, kurie dingsta
Romas pasakoja, kad parašė daugybę skundų dėl pareigūnų elgesio. Jis skundėsi, kad buvo nurengtas nuogai per kratą, kad jo atžvilgiu buvo naudojama jėga. Jis teigia, kad buvo filmuojama, bet vėliau vaizdo įrašai dingo. „Jie turi vaizdo registratorius, bet įrašai ištrinami. Lieka tik 15 sekundžių, kur matosi, kaip iš manęs paima telefoną. Viskas kita dingsta“, – sako jis. Jis mano, kad tai daroma sąmoningai, siekiant apsaugoti pareigūnus.
Jis pasakoja, kad skundai, kuriuos jis rašo kalėjimų tarnybos direktoriui, yra atplėšiami ir perskaitomi vietoje. „Mes paduodam neužklijuotus vokus, jie perskaito, ką parašei, ir suplėšo“, – teigia jis. Jis sako, kad anksčiau skundai būdavo registruojami, o dabar ne. Jis jaučiasi bejėgis. Jis ne kartą skambino į kalėjimų tarnybą, klausė, ar gavo jo skundus, bet atsakymo nesulaukė.
Savižala kaip paskutinė išeitis
Romas parodo savo rankas. Jos išmargintos randais. Jis sako, kad tai – savižalos. Jis pjaustėsi, kad atkreiptų dėmesį į savo problemas. „Aš susipjaustau, tu kraujuoji, atvažiuoja greitai, tave išveža į ligoninę, sutvarsto rankas. Tada tu tik pasieki savo“, – pasakoja jis. Jis sako, kad tai vienintelis būdas kovoti su sistema, kuri neklauso skundų. Jis pripažįsta, kad tai kelia grėsmę jo sveikatai, bet jis neturi kito pasirinkimo. Jis jaučiasi įspraustas į kampą.
Jis pasakoja, kad jo rankose yra daugiau nei 500 randų. Kai kurie seni, kai kurie naujesni. Tai rodo, kad jis jau ilgą laiką kovoja su sistema. Jis sako, kad pareigūnai į tai žiūri abejingai. Jie tiesiog izoliuoja jį, o paskui vėl grąžina į tą pačią aplinką.
Pareigūnas, kuris jaučiasi nebaudžiamas
Romas įvardija konkretų pareigūną, kuris, jo teigimu, elgiasi neadekvačiai. Jis sako, kad tas pareigūnas anksčiau buvo auklėtojas, o dabar dirba kriminalinėje žvalgyboje. Jis jaučiasi nebaudžiamas, nes yra nepavaldus kalėjimo direktoriui. „Jis man pasakė, kad direktorius jam nieko negali. Jis gali net direktoriui kratą atlikti“, – pasakoja Romas. Jis sako, kad tas pareigūnas per kratas elgiasi agresyviai, drasko rūbus, rėkia. Romas parašė prašymą atlikti psichiatrinę ekspertizę, nes mano, kad pareigūnas gali vartoti narkotikus ar turėti psichologinių problemų.
Jis sako, kad toks elgesys yra nepriimtinas. Jis nesupranta, kaip tokie žmonės gali dirbti su nuteistaisiais. Jis mano, kad tai kenkia visai sistemai. Jis nori, kad į jo skundus būtų reaguojama rimtai.
Kalėjimas, kuris neskatina pasikeisti
Romas sako, kad kalėjimas turėtų padėti žmogui pasikeisti. Jis pats sako, kad nuo 2018 metų nepadarė nusikaltimo, susituokė, susilaukė sūnaus. Jis nori gyventi kitaip. Tačiau, jo teigimu, pareigūnai sako, kad jis nedaro pažangos. Jis jaučiasi nesuprastas. Jis mano, kad sistema labiau linkusi bausti, o ne padėti. Jis nori, kad jo istorija būtų išgirsta. Jis nori, kad žmonės suprastų, kad kalėjime yra ir tokių, kurie nori pasikeisti, bet sistema jiems trukdo.
Jis pasakoja, kad jo žmona taip pat buvo apgauta – jis jai sakė, kad išsinuomos butą, bet pasinaudojo koronaviruso situacija ir pinigų negrąžino. Jis pripažįsta, kad tai buvo sukčiavimas. Jis sako, kad tai vienas iš 37 nusikaltimų, kuriuos padarė kalėdamas. Jis nesididžiuoja tuo, bet sako, kad tai buvo jo gyvenimo būdas.
Ko trūksta labiausiai
Romas sako, kad kalėjime trūksta teisingumo. Jis nori, kad skundai būtų nagrinėjami, kad pareigūnai būtų atsakingi už savo veiksmus. Jis nori, kad būtų laikomasi įstatymų. Jis mano, kad jo atvejis nėra vienintelis. Daugelis nuteistųjų kenčia nuo panašaus elgesio. Jis kviečia visuomenę atkreipti dėmesį į kalėjimų sistemą. Jis klausia: ar mes norime, kad žmonės, atlikę bausmę, grįžtų į visuomenę pasikeitę, ar norime, kad jie būtų dar labiau sulaužyti? Ką darytumėte, jei atsidurtumėte jo vietoje? Pasidalinkite savo nuomone.
Autorius
Laimis Kumža
Laimis Kumža – vienas iš tų autorių, kurie padeda skaitytojui nepasimesti šiandienos naujienų sraute. Jis gilinasi tiek į Lietuvos politines aktualijas, tiek į pasaulio įvykius, visuomenines tendencijas ir kasdienes istorijas, kurios rūpi kiekvienam. Pagrindiniai jo darbo akcentai - faktų patikrinimas, aiški kalba ir gebėjimas sudėlioti svarbiausius taškus taip, kad skaitytojas per kelias minutes gautų išsamų ir patikimą vaizdą apie temą.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.