Gyvenimas už grotų: kaip Ross pataisos namai tampa pasauliu savyje
Atsidūrus Ross pataisos namuose paaiškėja, kad tai ne šiaip įstaiga nusikaltėliams, o visiškai savarankiškas pasaulis su savo ekonomika, hierarchija ir nerašytomis taisyklėmis. Per metus trunkančią Nacionalinės geografijos draugijos dokumentinę kelionę po Ohajo valstijos kalėjimų sistemą paaiškėjo, kad ši vieta veikia pagal vieną esminį principą – ji banta padaryti žmones geresniais, nors čia susirenka tie, kurie jau yra padarę pačius sunkiausius nusikaltimus. Daugiau nei 50 tūkstančių kalinių Ohajo valstijoje kasdien sprendžia tą pačią lygtį: kaip praleisti savo laiką ir neprarasti paskutinių žmogiškumo likučių.
Keturis dešimtmečius trunkančios rutinos kaina
Orenas Brumley yra tikra šios įstaigos legenda. Jis pažįsta kiekvieną kampą, o kiti kaliniai jį vadina laiko patikrintu simboliu, nes kasdien lygiai dešimt minučių iki antros valandos popiet jis atidaro prižiūrėtojų kabineto duris. Šį ritualą jis kartoja septynias dienas per savaitę, šluodamas grindis ir valydamas patalpas už 17 dolerių mėnesinį atlyginimą.
Jo istorija – tai kelionė per keturis dešimtmečius nusikalstamame pasaulyje. Brumley į kalėjimą pirmą kartą pateko būdamas vos 17-os metų, 1960-ųjų kovą, po vagysčių serijos ir valstijos policijos automobilio pagrobimo. Vėliau, išėjęs į laisvę, jis padarė dar šiurpesnį nusikaltimą – bare nužudė žmogų, už ką gauvo bausmę nuo penkiolikos metų iki gyvos galvos.
Galutinai į kalėjimą jis sugrįžo 2003 metais. Ginkluotas peiliu, jis įsivermė į aštuoniasdešimtmečio namus, reikalavo pinigų, o sulaukęs pasipriešinimo – subadė auką 27 kartus. Aukai per stebuklą pavykus išgyventi, Brumley buvo nuteistas 38 metams kalėjimo už pasikėsinimą nužudyti. Šiandien, būdamas 60-ies, jis atvirai pripažįsta, kad jei sistema jį paleistų šiandien, jis vėl grįžtų prie to paties gyvenimo būdo, nes kito tiesiog nepažįsta. Pasak jo, jei žmogus kalėjime praleidžia daugiau nei dešimtmetį, jo išvis nebereikėtų paleisti į laisvę.
Jaunoji karta ir pasikeitęs kalėjimo veidas
Visgi kalėjimo taisyklės bėgant metams keitėsi. Senieji kaliniai, tokie kaip Brumley, liudija apie laikus, kai kalėjime galiojo griežtas vyriškas kodeksas: privalėjai gerbti aplinkinius, grąžinti skolas ir gerbti susitarimus, nes už jų nesilaikymą grėsė mirtis. Šiandien situacija atrodo kitaip. Naujoji kalinių karta nesupranta senųjų tradicijų, dėvi drabužius kitaip ir bando ieškoti saugumo gaujose.
Dvidešimt septynerių Dwaynez Rozier, tarp kalinių vadinamas Voverių vardu, atstovauja būtent šiai jaunesniajai kartai. Dešimt metų kalėjime praleidęs jaunuolis didžiąją laiko dalį praleido griežtojoje izoliacijoje – vienutėje. Į sistemą jis pateko taip pat būdamas septyniolikos, kai padėjo draugui nuslėpti ginklą po nesėkmingo apiplėšimo ir žmogžudystės. Jo teigimu, gatvėje augę vaikai mato tėvų pavyzdį, o jo vienintelis pažįstamas pasaulis – institucijos, globos namai ir kalėjimo blokai. Per 24 valandas jis sugeba rasti bet kuriuo kalėjimo kampu reikalingus daiktus ar paslaugas, nes gyvuliškas išgyvenimo instinktas imasi viršaus.
Aartėjančio paleidimo išvakarėse Rozier neslepia baimės. Paskutinėmis dienomis prieš išeinant į laisvę paaiškėja, kad jo asmeninėje sąskaitoje lieka vos kiek daugiau nei 80 dolerių, o dešimt metų izoliacijoje praleidęs vyras nemoka naudotis net išmaniuoju telefonu ar savarankiškai orientuotis gatvėje. Jo laukia pereinamasis centras ir griežta priežiūra, o bet koks pažeidimas gali vėl sugrąžinti jį už grotų.
Darbas kaip vienintelis išsigelbėjimas nuo beprotybės
Kalėjimo administracija bando kovoti su beviltiškumu per darbą ir reabilitaciją. Įstaigoje veikia mechaninės dirbtuvės, mėsos perdirbimo cechas ir baldų fabrikas, kuriame kaliniai gali užsidirbti iki 80 dolerių per mėnesį. Šie pinigai tampa svarbia valiuta įstaigos viduje, leidžiančia pirkti maistą, kavą ar paslaugas iš kitų kalinių.
David Applegate, atliekantis dvidešimties metų bausmę už netyčinį nužudymą, šešerius metus praleido dirbdamas baldų fabrike. Jo teigimu, darbas padeda nukreipti mintis ir trumpam pamiršti, kad esi įkalintas. Kalinių tarpe „Makgvajuromis“ vadinamas vyras taiso kitų kalinių prietaisus ir siuva bei siaurina kelnes už kavos pakelius.
Visgi ekonominiai sunkumai neaplenkia ir uždaros sistemos – sumažėjus baldų paklausai išorės rinkoje, fabrikas buvo uždarytas. Applegate neteko savo pagrindinio darbo ir turėjo pereiti į priežiūros skyrių, kur jo atlyginimas sumažėjo iki 20 dolerių per mėnesį. Tai skaudus smūgis žmogui, bandančiam išsaugoti žmogiškumą ir nepasiduoti instituciniam sukietėjimui, kai kalėjimo sienos tampa vieninteliais namais, o mintys apie laisvę kelia vis didesnį nerimą.
Kiti kaliniai, tokie kaip David Stonestreet, pasirinko visišką asmenybės transformaciją. Atlikdamas bausmę nuo devintojo dešimtmečio pradžios už dalyvavimą kruvinoje žmogžudystėje, jis kalėjime priėmė homoseksualumą ir sukūrė savitą provokuojantį įvaizdį, kad atimtų iš kitų bet kokį ginklą prieš jį patį. Tačiau artėjant pirmajam lygtinio paleidimo posėdiui, jis atsisako savo ankstesnio įvaizdžio, sutrumpina plaukus ir valo kamerą, tikėdamasis pagaliau sulaukti antrojo šanso gyvenime.
Šios istorijos atskleidžia, kad laikas už grotų keičia kiekvieną. Vieni išmoksta išgyventi per griežtą rutiną ir darbą, kiti pasiduoda smurtui ir gaujoms, o treti tiesiog stengiasi neprarasti vilties sulaukti dienos, kuomet sunkios geležinės duris prasivers į laisvę. Ar įmanoma po dešimtmečių, praleistų uždaroje sistemoje, vėl tapti visaverčia visuomenės dalimi? Tai klausimas, į kurį kiekvienas kalinys privalo atsakyti pats.
Autorius
Laimis Kumža
Laimis Kumža – vienas iš tų autorių, kurie padeda skaitytojui nepasimesti šiandienos naujienų sraute. Jis gilinasi tiek į Lietuvos politines aktualijas, tiek į pasaulio įvykius, visuomenines tendencijas ir kasdienes istorijas, kurios rūpi kiekvienam. Pagrindiniai jo darbo akcentai - faktų patikrinimas, aiški kalba ir gebėjimas sudėlioti svarbiausius taškus taip, kad skaitytojas per kelias minutes gautų išsamų ir patikimą vaizdą apie temą.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.