Už San Kventino sienų: kaip gyvena ir taisykles diktuoja liūdniausiai pagarsėjęs kalėjimas
Sutemose virš San Francisko įlankos pakimba sunkus, tyla dvelkiantis rūkas, tačiau už keleto mylių esančiame San Kventino kalėjime ramybės nebūna niekada. 1852 metais pastatytas seniausias Kalifornijos kalėjimas jau beveik du amžius tarnauja kaip vieta, kur susikerta žiauriausių nusikaltėlių likimai ir kasdienė išlikimo drama. Vos dešimt mylių nuo prabangių priemiesčių nutolusi įstaiga vietinių gyventojų ir pačių kalinių dažnai vadinama paprastai – arena. Čia susiduria tie, kurių visuomenė nenori matyti: seksualiniai nusikaltėliai, brutualūs plėšikai ir žudikai, priversti dalintis ankštais koridoriais.
Kasdienybė „arenoje“ ir trys dešimtmečiai tarp smurto bangų
Per du dešimtmečius trunkančią tarnybą vyresnysis pataisos pareigūnas John Glancin patyrė viską: jį spardė, mušė ir baksnojo peiliais. Tačiau net ir po 23 metų, praleistų San Kventine, jis geba įžvelgti tam tikrą šio pasaulio tvarką. Jo teigimu, gyvenimas už grotų primena nesibaigiantį spektaklį su daugybe siužeto linijų. Pasak pareigūno, čia netrūksta veiksmo, todėl darbas gamykloje daugeliui atrodytų per nuobodus – kalėjime taisyklės rašomos kasdien iš naujo.
Rytinis patikrinimas Vakarų bloke (West Block), kur atvyksta nauji kaliniai iš apygardos kalėjimų, atskleidžia niūrią realitatinę kasdienybę. Dauguma naujokų – lygtinės laisvės sąlygas pažeidę recidyvistai. Žvelgdamas į naujai atvykstančių veidus, John Glancin pastebi vieną bendrą bruožą: tarp jų nėra nė vieno laimingo žmogaus. Kalėjimo taisyklės pasitinka iš karto – pavyzdžiui, visiškai atviri lauko tualetai, kur privatumo sąvoka neegzistuoja. Viskas yra stebima kitų kalinių ir sargybinių, o saugumas čia visada nusveria žmogiškąjį orumą.
Priėmimo centrui vadovaujantis pareigūnas Danny Atkins susiduria su pirmaisiais naujokų poreikiais. Anot jo, gatvės gyvenimą nustumti vyrai atvyksta išsekę, priklausomi nuo narkotikų ir dažnai praradę dantis dėl sunkaus gyvenimo būdo. Valgykloje, kur vienu metu išleidžiama šimtai kalinių, kyla didžiausia įtampa. Pusryčių padėklai, nukrauti kruopomis, kiaušiniais ir bulvėmis, tampa vieta, kur menkiausias gestas ar neatsargus žodis gali įžiebti konfliktą. Didžiausias iššūkis pareigūnams – suvaryti vyrus atgal į ankštas celes, nes keturi šimtai celių durų iki šiol rakinamos rankiniu būdu, o kaliniai ieško bet kokio būdo pratęsti laisvės akimirką.
Gyvenimas iki gyvos galvos: tarp atgailos ir celių kultūros
Jei Vakarų blokas yra nuolatinė kaita, tai Šiaurės blokas (North Block) talpina kalinius, atliekančius ilgas laisvės atėmimo bausmes. Dalis jų jau priprato prie griežtos tvarkos, kiti iki šiol ieško kraštutinių išsigelbėjimo būdų. John Glancin mena sukrečiančius savižudybės atvejus, kai naujokai pjaustydavo ar raizgydavo virves tiesiai ant celės grotų. Tačiau pavyzdingai besielgiantys kaliniai Šiaurės bloke gauna tam tikrų privilegijų – jie gali ilgiau būtų už celės ribų ir netgi susikurti savotišką buitį.
Vienas iš tokių kalinių – David Marshall, atliekantis iki gyvos galvos bausmę už pirmojo laipsnio nužudymą. Jis atvirai aprodė savo keturių su puse ir dvylikos pėdų dydžio celę, kurią dalijasi su kitu kaliniu. Celėje telpa nedidelė kriauklė prausimuisi, tualetas ir prieskonių lentynelė. David Marshall neslepia savo praeities: užsiimdamas narkotikų verslu jis pateko į nesėkmingą apiplėšimą ir galiausiai nužudė žmogų. Praėjus 23 metams už grotų, jis aktyviai dalyvauja reabilitacijos programose, tikėdamasis sulaukti malonės iš pataisos tarybos, nors ankstesni jo prašymai buvo atmnesti dėl nusikaltimo žiaurumo.
Kit as kalinys, Kevin Hagen, atliekantis bausmę jau daugiau nei du dešimtmečius, savo celę išlaiko asketišką. Jis teigia nenorintis vadinti šios vietos namais – tai tik trumpa stotelė tranzite. Lemtingą naktį jis dalyvavo nesėkmingame apiplėšime, kurio metu žuvo žmogus. Kevin Hagen teigia kasdien nešiojantis atsakomybės naštą ir stengiasi nepasiduoti aplinkai, išlaikydamas žmogiškumą bei padėdam kitiems.
Mirtininkų koridorius ir Scott Peterson šešėlis
Pačiame kalėjimo centre esantis Korekcinis centras talpina virš šešių šimtų vyrų, nuteistų mirties bausme. Tai pati pavojingiausia San Kventino vieta, kuriai vadovauja leitenantas Samuel Robinson. Jo teigimu, darbas čia reikalauja nuolatinio pasirengimo blogiausiam – į pareigūnus skrieja ne tik savadarbės adatos iš sąsagų, bet ir išmatos bei šlapimas.
Šiame koridoriuje kalinamas ir visuomenės dėmesio centre atsidūręs Scott Peterson. Samuel Robinson pastebi, kad bendraudamas su personalu jis labiau primena nekalTą priemiesčio gyventoją, o ne pabaisą. Tačiau kiti nuteistieji laikosi kitokios pozicijos. Pasak vyresniojo seržanto Fray, kiti kaliniai Scott Peterson laikosi atokiau, o kai kurie nuteistieji neslepia noro su juo susidoroti vien tam, kad įgytų „trofėjaus“ statusą kalėjimo hierarchijoje.
Gaujų taisyklės ir po celėmis verdačios aistros
Kalėjimo viduje viską kontroliuoja organizuotos grupuotės. Didžiausia jėga čia priklauso dviem ispanakalbių gaujoms – pietiečiams Surenos ir norteños iš šiaurės. Jos palaiko griežtą tvarką ir baudžia tuos, kurie pažeidžia nerašytas taisykles ar įvyksta nusikaltimus prieš vaikus. Kai Vakarų bloke kilus muštynėms pareigūnai aptinka savadarbių ginklų, vadinamųjų šankų, tampa aišku, kad kalėjimas ruošiasi didesniam sprogimui.
Kaliniams draudžiama turėti netgi tam tikrų maisto produktų kaulų, kurie gali būti paaštrinti ir paversti mirtinais ginklais. Savadarbės ietys, suvynioti laikraščiai ir tualeto reikmenys paverčiami adatomis. Vidinė kalėjimo komunikacija vykstą per vadinamuosius „žuvies valus“ – paklodes lopinėlius, kuriais per langus ir pakopas siunčiami slapti rašteliai, vadinamikite – su nurodymais iš gaujų lyderių, vadinamųjų shot-callers.
Įtampa pasiekia kulminaciją, kai po kelių dienų serijos incidentų Šiaurės bloke kilusių riaušių metu nukentėja dešimtys kalinių. Raugintų skylių ir sumuštų veidų pasekmės parodo, kad rasinis pagrindas išlieka pagrindiniu degiuoju skysčiu už grotų. Apie 70 kalinių įsitraukė į masines muštynes, o duše apsipylę vandeniu kaliniai bandė apsisaugoti nuo pareigūnų naudotų ašarinių dujų.
Kasdienybės ramybė ir viltis rytdiena
Praėjus kelioms dienoms po riaušių, San Kventine vėl nusistovi trapi ramybė. Kaliniai grįžta į savo vietas, o lauke vėl verda beisbolo rungtynės – penkių mėnesių sezone kalinių komanda sužaidžia dešimtis mačų su laisvės pasaulio ekipomis, kas daugeliui tampa vienintele psichologine terapija.
Pasak ilgamečio pareigūno John Glancin, tradicijos kalėjime išlieka stipresnės nei bet kur kitur – kasdien ketvirtą valandą popiet skambantis varpas primena, kad gyvenimas čia turi savo griežtą ritmą. Ar pavyks David Marshall sulaukti laisvės, o Kevin Hagen išlaikyti sveiką protą, parodys laikas. Tačiau už šių sienų kiekviena diena yra kova už išlikimą, kurios baigtis niekada nebūna iš anksto aiški.
Kaip jūs manote, ar įmanoma efektyvi kalinių reabilitacija tokio tipo įstaigose, kur dominuoja gaujų taisyklės ir nuolatinė įtampa?
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.