Tamsa, kur gėlės neauga: ką slepia uždaras kalėjimų pasaulis ir jo taisyklės
Pasaulis už spygliuotos vielos: kas slypi už kamerų durų?
Kiekvienas gyvenime esame girdėję istorijų apie laisvės atėmimo įstaigas, tačiau retai susimąstome, kaip atrodo kasdienybė tiems, kurie už tų sienų praleidžia metus ar net dešimtmečius. Tai uždara erdvė, turinti savas taisykles, nerašytus dėsnius ir savotišką hierarchiją, kuri dažnai primena atskirą valstybę. Čia laikas skaičiuojamas ne kalendoriais, o etapais, o žmogiškosios vertybės įgauną visiškai kitą svorį.
Prisimenant pataisos įstaigų istoriją, daugelis jų pradžių ieško dar praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Tuomet buvusios vienuolyrų patalpos buvo pertvarkytos į komunas, vėliau tapusias griežto režimo kolonijomis. Per dešimtmečius keitėsi santvarkos, laws ir taisyklės, tačiau viena išliko nepakitus – čia patenkantys asmenys atlieka bausmę už sunkiausius nusikaltimus: nužudymus, išžaginimus, plėšimus. Tačiau už grotų verda ne tik bausmės atlikimo, bet ir sudėtingas socialinis gyvenimas, kurio svarbi dalis – simboliai ir kūno piešiniai.
Ką atskleidžia kalinių tatuiruotės: istorijos ant odos
Neretai nutikdavo taip, kad sutiktą žmogų galima buvo perskaityti kaip atverstą knygą. Tatuiruotės vietose lygtinai laisvės atėmimo nebuvo tik estetika – tai buvo biografija, liudijanti apie teistumus, gyvenimo būdą ir statusą nusikalstamoje hierarchijoje. Pasak ilgametę patirtį turinčių darbuotojų, kiekvienas piešinys turėjo savo griežtą reikšmę, o savavališkai pasidaryti tam tikrą ženklą galėjo baigtis liūdnai.
Pavyzdžiui, pirštų srityje esantys elementai galėjo reikšti tiek jaunystėje atliktą bausmę, tiek tam tikrą vaidmenį aplinkoje. Žvaigždės ant kelių reiškė principinę poziciją – kad nuteistasis niekada neatsklęs prieš administraciją. Seniau už neteisingai ar „ne pagal statusą“ pasidarytą tatuiruotę buvo reikalaujama atsakyti labai griežtai – nuo sumušimo iki pačios odos su piešiniu išpjovimo peiliu. Visgi laikui bėgant šios tradicijos ėmė blėsti, o naujosios nuteistųjų kartos dažnai darydavosi tatuiruotes tiesiog nesigilindamos į senas subkultūros taisykles.
Pačioje kolonijų hierarchijoje visada egzistavo griežtas pasiskirstymas. Viršūnėje stovėjo autoritetai ir ilgamečiai tradicijų saugotojai, o žemiausiąją kastą sudarė tie, kurie dėl tam tikrų priežasčių neteko savo statuso. Tokia socialinė sistema kūrė įtampą , kurioje išlikti savimi ir neprarasti žmogiškojo veido tapo didžiausiu iššūkiu.
Kasdienybės išbandymai: nuo bado iki kovos už išlikimą
Bausmės atlikimas neapsiribojo vien tik laisvės apribojimu. Praeityje nuteistieji patirdavo sunkiausius buitinius išbandymus, pradedant skurdžiu maistu ir baigiant sveikatos problemomis. Prisimindami tam tikrus periodus, kaliniai pasakodavo apie dienas, kuomet pagrindinis maistas būdavo vandenyje virta skysta manų košė be druskos ir cukraus, nuo kurios žmonės silpo, sirgo ir netgi prarasdavo sveikatą.
Sveikatos apsauga už grotų taip pat dažnai tampa kritine tema. Infekcinės ligos, ypač vaistams atsparios tuberkuliozės formos, ilgą laiką buvo didžiulė problema, pasiglemžusi ne vieną gyvybę. Kaip teigė medicinos ir operatyvinio darbo atstovai, tam tikrais periodais sąlygos kamerose, kur vienoje nedidelėje erdvėje glaudėsi dešimtys žmonių, nepaliko jokių šansų išvengti sveikatos pablogėjimo. Pergrūstos kameros, kur trūko oro, o miegoti tekdavo pasikeičiant, virto tikru išbandymu psichikai.
Šalia to egzistavo ir savotiški ryšio būdai tarp skirtingų kamerų. Vadinamieji keliai ir pernešimo priemonės leido palaikyti ryšį, persiųsti žinutes ar pasidalinti maistu. Tokiomis sąlygomis žmonės ieškojo būdų išgyventi, palaikyti vieni kitus arba tiesiog nepalūžti psichologiškai.
Sugrįžimas į laisvę: lūžiai ir naujas gyvenimas
Išėjus į laisvę po daugelio metų, praleistų už grotų, pasaulis dažnai atrodo visiškai pasikeitęs. Vieni laukia šios akimirkos su viltimi, kiti – su nerimu, nes per tą laiką pasikeitė santvarkos, pinigai ir pačios vertybės. Žmonės, praleidę dešimtmečius izoliacijoje, pasakodavo apie keistą jausmą vėl atsidurti gatvėje, kur nėra tvorų, kur galima laipsti į autobusu ar tiesiog eiti ten, kur norisi.
Visgi patirtis, įgyta tokiose vietose, negrįžtamai pakeičia žmogaus pasaulėžiūrą. Vieniems tai tampa pamoka vertinti paprastus dalykus, kitiems – sunkiu trauma, kurios pasekmės jaučiamos visą likusį gyvenimą. Tačiau net ir sunkiausiomis sąlygomis išlikti žmogumi, neparduoti savo principų ir išlaikyti vidinę ramybę – tai užduotis, kurios svorį supranta tik tie, kurie patys praėjo šį kelią.
O kaip jūs manote, ar įmanoma visiškai reabilituoti žmogų, praleidusį ilgą laiką griežto režimo įstaigose, ir koks turėtų būti visuomenės vaidmuo šiame procese?
Autorius
Laimis Kumža
Laimis Kumža – vienas iš tų autorių, kurie padeda skaitytojui nepasimesti šiandienos naujienų sraute. Jis gilinasi tiek į Lietuvos politines aktualijas, tiek į pasaulio įvykius, visuomenines tendencijas ir kasdienes istorijas, kurios rūpi kiekvienam. Pagrindiniai jo darbo akcentai - faktų patikrinimas, aiški kalba ir gebėjimas sudėlioti svarbiausius taškus taip, kad skaitytojas per kelias minutes gautų išsamų ir patikimą vaizdą apie temą.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.