Telšiai: tyrimas atskleidžia, kaip žydų moterys buvo naudojamos kaip pigi darbo jėga ir seksualinio smurto aukos
Telšiuose, prie paskutinio išlikusio buvusio geto pastato, susitikau su Holokausto tyrėja ir konsultante Natalie Beye. Vienas pagrindinių jos tyrimų centrų – žydų moterų likimas per Holokaustą Lietuvos provincijoje. Jos tyrimai atskleidžia tai, apie ką ilgą laiką buvo kalbama labai tyliai: kaip po žydų bendruomenės sunaikinimo vietiniai gyventojai naudojosi žydų moterimis kaip pigia darbo jėga, o jaunos ir gražios moterys tapo seksualinio smurto aukomis.
Nuo turto grobimo iki žmogiškojo išnaudojimo
Pasak tyrėjos, procesas prasidėjo nuo visiško bendruomenės sunaikinimo ir turto pasisavinimo. „Po to, kai buvo sunaikinta visa žydų bendruomenė, buvo apiplėštas ir išgrobstytas visas jų turtas. Atsirado galimybė vietos gyventojams ar vietiniams naudoti moteris kaip pigią darbo jėgą“, – sako N. Beye. Ji pabrėžia, kad atranka buvo griežta ir ciniška: „Pagrindinis pasirinkimas buvo moterys nuo 14 iki 50 metų, galinčios dirbti sunkų fizinį darbą, taip pat jaunos ir gražios moterys, kurias buvo galima panaudoti ir kitiems tikslams.“
Dmalkos Gilis liudijimas
Viena iš nedaugelio geto išgyvenusių moterų – Dmalka Gilis. Jos liudijimas, išlikęs jidiš ir vokiečių kalbomis, atskleidžia siaubingą kasdienybę. Ji pasakoja, kaip vienas vokietis pasiimdavo moteris į darbą, o paskui jas prievarta vesdavo pas savo brolį. „Ilgą laiką jo nebuvo, o merginos vis dar negrįžo. Prievartautos, priverstos ir dar daugiau“, – skamba jos liudijimas.
Bandymas įsivaizduoti nežinomą
Tyrėja pasakoja apie savo pačios šeimos istoriją. „Mano senelio šeima atvyko iš Raseinių. Bandau įsivaizduoti, ką patyrė dvi jo jaunos p usseserės – Sara ir Rebeka. Jaunos, gražios moterys. Ką jos patyrė kiekvieną dieną? Atskyrimą nuo šeimos, nuo vyro, nuo tėvo, nuo vaiko. Apie patyčias, persekiojimą ir seksualinį smurtą. Ir bandau galvoti, kaip aš būčiau jautusis, jei būčiau jų vietoje. Ar būčiau sugebėjusi tai ištverti? Ar aš iš viso būčiau išgyvenusi?“
Jos liudijime skamba skaudūs klausimai: „Ką Sara ir Rebeka jautė ir patyrė prieš tai, kai buvo išvestos? Ar mažas Rebekos vaikas buvo su ja? Kas jiems dar buvo likę gyvenime? Ar jie apskritai žinojo, kad eina į mirtį?“
Smurtas, apie kurį buvo tylima
Liudijimuose minimos ir žiaurios detalės: „Jos buvo prievartaujamos, jaunos moterys. Fašistai ateidavo su peiliais ir šautuvais, kuriuos ištiesdavo į priekį.“ Tyrėja bando suprasti, ką moterys jautė: „Ar jos suprato, kad fašistai ateina jų išžudyti? Ar jos jautė, kad tai jau pabaiga? Moterys, jų vaikai. Jos neturėjo kur pasislėpti.“
Ką tai sako apie mus?
Šis tyrimas – tai ne tik istorijos faktų rinkinys. Tai bandymas atkurti balsus tų, kurių istorija ilgą laiką buvo nutylėta. Žydų moterų patirtis Holokausto metu Lietuvos provincijoje atskleidžia, kaip gilūs visuomenės sluoksniai buvo įtraukti į nusikaltimus – ne tik žudynes, bet ir sistemingą išnaudojimą. Tai priminimas, kad Holokaustas nebuvo tik „kažkieno kito“ istorija. Jis vyko čia, mūsų miesteliuose, mūsų gatvėse, o kartais – ir už mūsų namų sienų.
Kai šiandien Telšiuose stovime prie paskutinio geto pastato, verta prisiminti, kad už kiekvieno istorinio fakto slypi žmogus – su savo vardu, šeima, svajonėmis ir kančia. Ir kad tylėjimas apie šiuos įvykius yra tarsi antras nusikaltimas.
Ką apie tai manote jūs? Ar Lietuvoje pakankamai kalbama apie žydų moterų patirtį Holokausto metu? Pasidalinkite savo nuomone.
Autorius
Mykolas Stembra
Mykolas Stembra – autorius, kuris kasdien kuria skaitytojams aktualų, gyvą ir įdomų turinį pačiomis įvairiausiomis temomis. Jo tekstuose visuomet rasite aiškumą, naudingą informaciją ir sklandų pasakojimą – jis puikiai supranta, kad šiandienos skaitytojas vertina greitą prieigą prie esminių dalykų. Kiekvienas jo straipsnis sukurtas taip, kad net ir sudėtingą temą perteiktų suprantamai, be nereikalingo vandens ir su akivaizdžia nauda.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.