Nuo traktorius iki Maskvos kriminalinio karaliaus: tragiška Sergejaus Timofejevo-Sylvesterio istorija
Galingas sprogimas sudrebino vakarėjančios Maskvos tylą. Smūgio banga buvo tokia stipri, kad dviejų šimtų metrų spinduliu išdaužė langus, o liepsnos liežuviai pasiekė penkių aukštų namo stogą. Tai nutiko 1994 metų rugsėjo 13 dieną, tiksliai 19 valandą 47 minutes, Didžiojoje Pjankos gatvėje. Sprogimo epicentre atsidūrė šarvuotas „Mercedes 600“ su sustiprintu dugnu ir nešauniais stiklais. Viduje sėdėjo žmogus, vadintas kriminalinės Maskvos karaliumi – Sergejus Timofejevas, nusikalstamame pasaulyje žinomas Sylvesterio pravarde. Iš prabangaus automobilio liko tik sulankstytas metalo laužas, o ekspertai nustatė, kad po mašina buvo padėta nuo 8 iki 15 kilogramų trotilo. Tai buvo ne šiaip teroristinis aktas, o visos epochos pabaiga.
Kas buvo šis žmogus? Kaip paprastas vaikinas iš provincijos sugebėjo tapti vienu įtakingiausių ir galingiausių devintojo dešimtmečio pabaigos bei dešimtojo dešimtmečio pradžios nusikalstamumo lyderių Rusijoje? Ir kodėl praėjus dešimtmečiams jo biografija ir mįslinga mirtis iki šiol kelia daugybę klausimų? Tai istorija apie žmogų, kuris per dešimtmetį nuejo kelią nuo eilinio darbininko iki šešėlinio sostinės valdovo.
Nuo traktoriaus kabinos iki pirmųjų nusikaltimų
Sergejus Ivanovičius Timofejevas gimė 1963 metų birželio 17 dienje Didžiajame Naugarde, eilinėje sovietinėje šeimoje. Jo tėvas dirbo gamykloje, o motina buvo miesto ligoninės slaugė. Niekas negalėjo nuspėti, kad šis vaikinas taps viena tamsiausių ir galingiausių kriminalinio pasaulio figūrų. Mokykloje Sergejus mokėsi vidutiniškai – nebuvo nei chuliganas, nei pirmūnas. Draugai jį prisiminė kaip tvirtą vyruką su geležiniais kumščiais ir šaltu apskaičiavimu. Dar paauglystėje ryškėjo bruožai, vėliau padarę jį lyderiu: gebėjimas derėtis, baimės nebuvimas prieš stipresnius varžovus ir natūrali nuovoka.
Baigęs aštuonias klases, Timofejevas įstojo į profesinę mokyklą mokytis traktorininko amato. Šioje profesijoje mažai kas buvo romantiška – purvas, dyzelinas ir sunkus fizinis darbas. Tačiau būtent ten, tarp darbininkų šeimų vaikų, Sergejus pradėjo telkti savo pirmąjį bendraminčių ratą. 1981 metais jis buvo pašauktas į armiją, kur tarnavo tankų daliniuose Baltarusijoje. Ten jis įgijo du svarbius dalykus: geležinę discipliną ir supratimą apie hierarchiją. Grįžęs į Naugardą 1983 metais, jis jau buvo kitoks – tvirtesnis, tikslingesnis ir suprantantis, kad darbas traktoriaus kabinoje už 120 rublių per mėnesį nėra jo kelias.
Atėjus permainų laikotarpiui ir subyrėjus Sovietų Sąjungai, šalyje atsivėrė milžiniškos galimybės tiems, kurie nebijo rizikos. Timofejevas pradėjo nuo smulkių dalykų: spekuliacijos defiencinėmis prekėmis, džinsais, kasetėmis. Netrukus aplink jį susibūrė dešimties Naugardo vyrukų grupuotė, kontroliavusi kelias prekybos vietas turguose. Būtent tada jis gavo savo garsiąją Sylvesterio pravardę – vieni teigė, kad dėl meilės amerikietiškiems veiksmo filmams su Stallone, kiti – dėl fizinio panašumo į šį aktorių.
Persikraustymas į Maskvą ir imperijos gimimas
1988 metai tapo lūžio tašku. Sylvesteris suprato, kad Naugarde jo lubos yra per žemos, o tikri pinigai ir valdžia telkiasi Maskvoje. Su grupele ištikimų bendražygių jis patraukė į sostinę ir savo baze pasiriko Ouchovo-Borisovo mikrorajoną – idealią vietą pradžiai su daugiabučiais ir darbininkais gyventojais. Pradžia buvo sunki, nes Maskvoje jau šeimininkavo nusistovėjusios grupuotės, tačiau Sylvesteris nesitraukė. Jis pradėjo nuo kooperatīvų apsaugos, siūlydamas patikimą stogą už priimtiną procentą.
Sovietų Sąjungos žlugimas 1991 metais atvėrė neregėtas galimybes. Valstybinis turtas buvo privatizuojamas už skatikus, o procesą kontroliavo tie, kurie turėjo pinigų ir jėgos palaikymą. Sylvesteris neapsiribojo primityviu reketu – jis sukūrė veikiančią sistemą. Ouchovo grupuotė ėmė legalizuotis, atidarydama privačias saugos įmones, parduotuves ir įmones, o užkulisiuose veikė beveik karine tvarka suorganizuota nusikalstama mašina.
Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, iki 1992–1993 metų Ouchovo grupuotę sudarė nuo 150 iki 200 aktyvių kovotojų bei šimtai rėmėjų teisinėse struktūrose. Jų pajamų šaltiniai dygo kaip grybai po lietaus: verslų apsauga, stambių sostinės turgų kontrolė, azartinių lošimų verslas ir šešėliniai sandoriai. Remiantis ekspertų skaičiavimais, iki 1993 metų mėnesinės Ouchovo nusikalstamos grupuotės pajamos siekė nuo 3 iki 5 milijonų dolerių.
Kruvinas Maskvos padalijimas ir gatvių karai
Maskva dešimtojo dešimtmečio pradžioje priminė karo lauką. Ouchovo grupuotė veržėsi į sostinės centrus, todėl neišvengiamai susidūrė su kitais įtakingais žaidėjais. Didžiausi konfliktai kilo su Solncevo ir Baumanio nusikalstamomis grupuotėmis. Konfliktas su Baumanio grupuote peraugo į atvirą kraujo liejimą po to, kai abi pusės pradėjo pretenduoti į pelningą „Metalita“ kazino.
1993 metų balandį prie savo namo durų buvo nužudytas Nikolajus Zaharovas (Zama) – vienas artimiausių Sylvesterio bendražygių ir antrasis žmogus Ouchovo hierarchijoje. Tai buvo smūgis žemiau juostos, sukėlęs grandininę reakciją. Per kelis mėnesius Maskvos gatvėse ir restoranuose buvo nužudyta per dešimt abiejų grupuotų narių. Milicija buvo bejėgė suvaldyti šį smurtą, todėl įsikišę šešėliniai arbitrai sugebėjo pasiekti laikiną paliaubų susitarimą, tačiau kraujo keršto liepsnos neužgeso.
Kartu Sylvesteris sugebėjo išmintingai išvengti atviro karo su čečėnų grupuotėmis. Jis pasirinko derybų kelią: čečėnai kontroliavo savo sektorius, o Ouchovo vyrai į juos nesikišo. Tai išgelbėjo grupuotę nuo papildomų nuostolių tuo metu, kai kiti tarpusavyje naikino vieni kitus.
Prabanga, konspiracija ir paskutinioji diena
Būdamas vienu turtingiausių Maskvos nusikalstamojo pasaulio žmonių, kurių asmeninis turtas buvo vertinamas dešimtimis milijonų dolerių, Sylvesteris stengėsi neafišuoti savo prabangos. Skirtingai nuo daugelio „naujųjų rusų“, jis vilkėjo kukliai, važinėjo skirtingais automobiliais ir nuolat keitė dislokacijos vietas. Oficialiai jis buvo registruotas kaip apsaugos įmonės direktorius, gaunantis kuklią algą ir mokantis mokesčius, o jo tikrasis gyvenimas skendėjo paslaptyje.
Tačiau 1994 metai atnešė nerimą keliančius ženklus. Sustiprėjo teisėsaugos spaudimas, o konkurentai rezgė planus. Pirmasis pasikėsinimas į gyvybę per susišaudymą kelyje pavyko tik per plauką – nesataisos stiklai atlaikė kulkas. Visgi paskutinioji diena jau artėjo.
1994 metų rugsėjo 13-osios vakarą Sylvesteris sėdo į savo šarvuotą „Mercedes 600“ automobiliui su ištikimu vairuotoju Michailu Jakovlevu. Automobilis lėtai judėjo vakarinės Maskvos spūstyse Didžiosios Pjankos gatve. Tiksliai 19 valandą 47 minutes nuskambėjo sprogimas. Po automobilio dugnu padėtas sprogstamasis užtaisas, kurio galia prilygo 15 kilogramų trotilo, akimirksniu paversėjo transporto priemonę metalo laužu. Abu automobilyje buvę vyrai žuvo vietoje.
Mįslė, kuri iki šiol neturį atsakymo
Oficialus tyrimas taip ir neatsakė į klausimą, kas užsakė šį nusikaltimą. Versijų buvo daugybė: nuo kruvino keršto užsitarnavusios Baumanio grupuotės iki vidinio grupuotės perversmo, kuriam vadovavo ambicingi bendražygiai. Ne mažiau populiarios buvo ir konspiracinės teorijos apie specialiųjų tarnybų operaciją ar oligarchų interesus.
Po Sylvesterio mirties Ouchovo imperija pradėjo trūkinėti. Prasidėjo vidiniai karai dėl valdžios ir turto podalio, o valstybės struktūros galutinai sudaužė likučius – iki 2000-ųjų metų grupuotė nustojo egzistuoti. Šiandien Sergejaus Timofejevo kapas Vagankovo kapinėse tebėra lankoma vieta, kur net praėjus trisdešimtmečiui padedamos gėlių puokštės ir dega žvakės.
Istorija apie Sylvesterį – tai pasakojimas apie laikus, kai įstatymus rašė ne teismai, o automatų buožės ir lagaminai su pinigais. Ar tai buvo tik eilinio bandito galas, ar gilesnių politinių žaidimų dalis? Atsakymas, atrodo, taip ir liks palaidotas po tais pačiais praeities archyvų grifais.
Autorius
Alma Rudokaitė
Alma Rudokaitė – vyriausioji šio tinklaraščio redaktorė, kuri kasdien įkvepia tūkstančius skaitytojų keisti savo gyvenimą nuo mažų, bet prasmingų žingsnių. Ji dalijasi ne teorijomis, o praktiškai pritaikomomis įžvalgomis – nuo subalansuotos mitybos iki paprastų kasdienių ritualų, kurie padeda pajusti daugiau energijos ir vidinės ramybės. Danielės tekstuose atsispindi ne tik naujausi moksliniai tyrimai, bet ir asmeninė patirtis, todėl kiekvienas patarimas atrodo artimas, suprantamas ir lengvai įgyvendinamas. Jos credo: sveikata prasideda ne nuo didelių pertvarkymų, o nuo sąmoningo pasirinkimo čia ir dabar.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.