Kaip žydai išgyveno 3000 metų: nuo Kanaano kalvų iki 15 milijonų žmonių visame pasaulyje
Kiekviena imperija, kuri pakilo, bandė juos sunaikinti. Asirai juos deportavo. Babiloniečiai sudegino jų šventyklą. Graikai uždraudė jų religiją. Romėnai juos išsklaidė po tuometinį pasaulį ir ištrėmė jų tėvynę iš žemėlapio. Viduramžių bažnyčia juos uždarė getuose. Ispanija juos išvarė. O XX amžiuje industrializuociausia Europos valstybė paskyrė visą modernios valstybės mašiną jų visiškam sunaikinimui. Nė vienas iš šių bandymų nepasiteisino. Ne todėl, kad jie turėjo armijas. Ne todėl, kad jie turėjo žemę. Didžiąją savo istorijos dalį jie neturėjo nei vieno, nei kito. Jie išgyveno todėl, kad padarė tai, ko iki tol nebuvo padariusi jokia kita senovės tauta. Kai jų pasaulis buvo sunaikintas, jie jo neapraudojo. Jie jį perrašė. Jie paėmė savo istoriją, savo įstatymus, savo atmintį ir sudėjo juos į knygą. Ir tada nešėsi tą knygą visur, kur eidavo.
Kas yra žydai? Klausimas, į kurį nėra vieno atsakymo
Paklauskite dešimties žmonių ir gausite dešimt skirtingų atsakymų. Religija, etninė grupė, tauta, kultūra, civilizacija, kraujo linija, pasirinkimas. Priklausomai nuo to, ko ir kada klausiate, visi šie atsakymai buvo teisingi ir visi buvo pavojingai nepilni. Pats žodis „žydas“ kilo iš Yehudi – žmogaus iš Judo karalystės. Po 586 m. pr. Kr., kai babiloniečiai sugriovė Jeruzalę, išliko būtent Judo gentis. Tačiau dar prieš tai tauta turėjo kitus vardus: hebrajai (kalbinė ir etninė grupė), izraelitai (gentinė ir politinė tapatybė, susijusi su sandora su Dievu). Kiekvienas vardas atspindi skirtingą krizę, skirtingą transformaciją. Ir tas modelis – krizė, netektis, išradimas iš naujo – yra visos šios istorijos variklis.
Kanaanas: žemė, kurioje viskas prasidėjo
Prieš 4000 metų svarbiausia pasaulio vieta buvo plonas derlingo krašto pusmėnulis nuo Persijos įlankos per dabartinį Iraką ir Siriją iki Egipto. Ten buvo išrasta žemdirbystė, ten iškilo pirmieji miestai, ten gimė raštas ir įstatymai. Vakariniame šio pusmėnulio krašte, tarp dykumos ir jūros, buvo siauras žemės koridorius – Kanaanas. Ten gyveno semitų tautos, kalbėjusios giminingomis kalbomis. Hebrajų „šalom“ ir arabų „salam“ – ne atsitiktinumas, o bendro protėvio pėdsakai. Archeologiniai tyrimai rodo, kad senovės izraelitai ne atvyko į Kanaaną iš niekur. Jie daugiausia išsivystė iš pačių kanaaniečių. Jie buvo kanaaniečiai, kurie tapo kažkuo nauju. Moderni genetika tai patvirtina: žydų populiacijos visame pasaulyje – aškenaziai, sefardai, Mizrahi, Beta Israel iš Etiopijos – turi reikšmingą bendrą Levanto genetinį parašą. Thread, kuris siekia 3000 metų atgal į senovės Kanaano kalvas.
Išėjimas iš Egipto: istorija ar tapatybė?
Nėra žydų tradicijoje centrališkesnės istorijos už Išėjimą. Ne Toros davimas, ne šventyklos statyba, o Išėjimas. Kiekvienais metais per Pesachą žydai visame pasaulyje kartoja: „Kiekvienoje kartoje kiekvienas privalo jaustis taip, lyg jis pats būtų išėjęs iš Egipto.“ Ne jų protėviai – jie patys. Tai ne istorija. Tai kažkas galingesnio už istoriją. Tai tapatybė, užkoduota rituale, išgyvenimas, užkoduotas atmintyje. Ar tai įvyko? Sąžiningas istorinis atsakymas: ne visiškai taip, kaip aprašyta, bet kažkas įvyko. Ir tai, ką tas kažkas sukūrė, yra svarbiau nei tai, ar faraono armija tikrai nuskendo Raudonojoje jūroje. Egipto įrašai nieko nemini apie Mozę ar dešimt negandų. Tačiau apie 1550 m. pr. Kr. Egiptas išvarė semitų grupę, kuri buvo įsikūrusi Nilo deltoje ir valdė regioną daugiau nei šimtmetį. Juos vadino hiksais. Semitų tauta, gyvenusi Egipte, išvaryta. Paralelė nėra įrodymas, bet ir ne niekas. Merneptaho stela, datuojama apie 1208 m. pr. Kr., mini Izraelį kaip tautą, kurią faraonas nugalėjo. Tai seniausias ne biblinis Izraelio paminėjimas istorijoje. Jie egzistavo. Žemė tai patvirtina.
Sandora: idėja, kuri pakeitė viską
Bet tai, kas tikrai nekelia abejonių, yra tai, ką sukūrė Sinajaus įvykis – ne geografiškai, ne pažodžiui, o civilizaciškai. Kažkuriuo metu, kažkokia forma, ši besiformuojanti tauta susisaistė su vienu Dievu per sandorą. Ne su vietos dievu, upės ar kalno dievu, o su istorijos Dievu. Dievu, kuris veikė laike, kuris davė pažadus, kuris laikė žmones atsakingus. Ir tos santykių sąlygos buvo užrašytos įstatymuose. Tai buvo nepaprasta ir tikrai revoliucinė idėja. Kiekviena kita senovės pasaulio tauta apibrėžė save per savo žemę, karalių, šventyklą, šventą geografiją. Sunaikink šventyklą, sugriauk miestą, nužudyk karalių – ir tu sunaikinai tautą. Tu atskyrė juos nuo jų dievo. Tai buvo senovės karo logika. Izraelitai Sinajuje, istoriškai, mitologiškai – nesvarbu, pastatė save kitaip. Jie apibrėžė save per tekstą ir per santykius, per sandorą, kuri keliavo kartu su jais. Dievas, kurio negalima palikti degančiame pastate, nes jis nebuvo pastate. Jis buvo žodžiuose. Ir žodžius buvo galima kopijuoti, nešti, įsiminti, deklamuoti prie Babilono upių.
Du karalystės, viena tragedija
Po Teisėjų periodo, kai tauta gyveno kaip laisva genčių konfederacija, atėjo karalių era. Saulius buvo pirmasis eksperimentas – žmogus, sužlugdytas nesaugumo ir pavydo. Dovydas buvo priešingybė – karys ir poetas, karalius ir žudikas, žmogus, kurio nuodėmės buvo tokios pat didelės kaip ir tikėjimas. Jo sūnus Saliamonas pastatė šventyklą, kuri tapo ne tik pastatu, bet pareiškimu: „Dievas gyvena čia. Tai pasaulio centras.“ Tačiau išminties viršūnėje buvo pasėtos žlugimo sėklos. Saliamonas apmokestino šiaurines gentis, naudojo priverstinį darbą, turėjo 700 žmonų ir 300 sugulovių, statė šventyklas svetimiems dievams. Kai jis mirė, jo sūnus Rehoboamas pasirinko geležinį kumštį vietoj kompromiso. Karalystė suskilo. Šiaurės karalystė Izraelis buvo didesnė, turtingesnė, kosmopolitiškesnė. Pietų karalystė Judėja buvo mažesnė, skurdesnė, izoliuotesnė. Tačiau silpnesnė karalystė išgyveno. Stiprioji dingo iš istorijos. Nes galia, pasirodo, nėra patvariausias dalykas, kurį tauta gali turėti.
Babilono tremtis: namų įkėlimas į knygą
722 m. pr. Kr. Asirijos imperija sunaikino šiaurės karalystę. Dešimt genčių dingo iš istorijos. 586 m. pr. Kr. Babilonas sugriovė Jeruzalę ir Saliamono šventyklą. Karaliaus sūnūs buvo nužudyti jam matant, o paskui jam buvo išdurtos akys, kad paskutinis dalykas, kurį jis matė, būtų jo vaikų mirtis. Gyventojai buvo išvaryti į Babiloną. Šventyklos nebėra. Karaliaus nebėra. Žemės nebėra. Pagal senovės pasaulio logiką, jų Dievas buvo nugalėtas, sandora sulaužyta, viskas baigta. Bet tada įvyko tai, kas pakeitė viską. Babilone, be šventyklos, be aukų, be karaliaus, be savo žemės, tremtiniai žydai padarė tai, ko nebuvo padariusi jokia kita užkariauta tauta. Jie viską užrašė. Tora buvo sudaryta ir redaguota Babilone. Sinagoga buvo išrasta – vieta, nereikalaujanti altoriaus, aukų, specialios geografijos. Bet kurie 10 žydų bet kuriame mieste galėjo susirinkti, skaityti tekstą ir sudaryti bendruomenę. Šabas tapo nešiojamaisiais namais. Kiekviena kita tauta, kurią babiloniečiai užkariavo, dingo. Žydai ne. Nes jie pastatė kažką, ko babiloniečiai negalėjo sudeginti. Jie įkėlė savo tėvynę į knygą.
Graikai, romėnai ir šventyklos sunaikinimas
Aleksandras Makedonietis atnešė graikų kultūrą – gimnazijas, filosofiją, teatrą. Kai kurie žydai entuziastingai priėmė helenizaciją. Kiti žiūrėjo su siaubu. 167 m. pr. Kr. Antiochas IV uždraudė šabą, apipjaustymą, įrengė Dzeuso statulą šventykloje. Makabiejai sukilo ir nugalėjo. Hanuka švenčia tą pergalę. Bet Makabiejai, laimėję nepriklausomybę, tapo tuo, ko nekentė – jie adoptavo grai kų papročius, kovojo pilietinius karus. 63 m. pr. Kr. Pompėjus įžengė į Jeruzalę. Jis praėjo pro šventyklos uždangą į Šventųjų šventąją ir rado tuščią kambarį. Jokio stabą, jokios statulos, jokio sosto. Tik erdvę. Jis buvo sutrikęs. Toje painiavoje, Romos nesugebėjime suprasti Dievo be veido, buvo apibrėžti santykiai tarp Romos ir žydų dviem šimtmečiams. 70 m. po Kr. po brutalios apgulties Jeruzalė krito. Šventykla sudegė. Tito arka Romoje iki šiol stovi. Praeikite po ja šiandien ir pamatysite, kaip akmenyje išraižyti romėnų kariai, nešantys septynšakę menorą per Romos gatves.
Yavneh: judaizmo atstatymas be šventyklos
Prieš Jeruzalei krentant, fariziejų rabinas Yohananas ben Zakkai buvo išneštas iš miesto karste. Jis atėjo pas romėnų generolą Vespasianą, numatė jo tapimą imperatoriumi ir paprašė vieno dalyko – leidimo įkurti žydų teisės mokyklą pakrantės mieste Yavneh. Vespasianas sutiko. Atrodė mažas prašymas. Jis nebuvo mažas. Yavneh mieste Yohananas ir jo kolegos padarė tai, ką Babilono tremtiniai buvo padarę šešis šimtmečius anksčiau. Jie atstatė judaizmą be šventyklos. Malda pakeitė auką. Rabinas pakeitė kunigą. Teksto studijos pakeitė altoriaus ritualą. Antrą kartą savo istorijoje žydai prarado viską. Antrą kartą jie atstatė save aplink knygą.
Talmudas: ginčo kaip šventenybės dokumentas
Talmudas, sudarytas maždaug 200–500 m. po Kr., yra vienas nuostabiausių dokumentų žmonijos istorijoje. Tai ne įstatymų kodeksas, nors jame yra įstatymų. Tai ne teologija, nors jame yra teologijos. Tai ginčo įrašas. Tūkstančiai puslapių, kur rabinai diskutuoja vieni su kitais per šimtmečius, sutinka, nesutinka, užduoda tolesnius klausimus, cituoja ankstesnius autoritetus, juokauja, pasakoja istorijas, daro išvadas ir tada iš karto kvestionuoja tas išvadas. Talmudas išsaugo mažumos nuomones kartu su daugumos, nes ateities kartoms jų gali prireikti. Tai dokumentas, kuris nesutarimą traktuoja kaip šventą. Žydai ginčydamiesi ėjo per istoriją.
Ispanija, Lenkija ir išsiskyrimas
Viduramžių diasporoje dvi didžiosios civilizacijos – islamo pasaulis ir krikščionių Europa – apibrėžė žydų egzistavimo ribas. Islamo Ispanijoje, Kordoboje ir Granadoje, žydų mokslininkai rašė filosofiją arabiškai, komponavo poeziją hebrajiškai. Maimonidas, didžiausias viduramžių žydų filosofas, gimė Kordoboje, pabėgo į Kairą, rašė savo šedevrą arabiškai. Jis buvo gydytojas, filosofas, teisės mokslininkas ir teologas vienu metu. Krikščionių Europoje istorija buvo kitokia. Kryžiaus žygiai prasidėjo nuo žydų bendruomenių žudynių Reino slėnyje. Žydai buvo kaltinami dėl maro, ritualinių žmogžudysčių. Iš Anglijos išvaryti 1290 m., iš Prancūzijos ne kartą, iš vieno Vokietijos miesto-po-miesto. O tada 1492-ieji – Ispanija išvarė 200 000 žydų. Sefardai išsisklaidė po Osmanų imperiją, Šiaurės Afriką, galiausiai Amerikas. Jie nešėsi savo kalbą – ladino. Aškenaziai kūrė savo pasaulį Rytų Europoje. Jidišas tapo milijonų kasdiene kalba. Štetlas, mažas žydų miestelis su sinagoga, turgumi, rabinu ir begaliniu ginču, tapo apibrėžiančia žydų gyvenimo forma. Jis sukūrė nepaprastą mokslą, muziką, literatūrą, komediją. Ir jis bus beveik visiškai sunaikintas per 50 metų.
Dreyfuso byla ir cionizmo gimimas
1791 m. Prancūzija tapo pirmąja modernia valstybe, suteikusia žydams visišką pilietybę. Tai buvo revoliucija. Po beveik 2000 metų teisinės atskirties, getų, specialių mokesčių – moderni Europos valstybė pasakė: „Jūs esate piliečiai, lygūs prieš įstatymą, laisvi.“ Kaina buvo subtili, bet reali. Būk žydu namuose, žmogumi gatvėje. Asimiliuokis, atsisakyk savitumo, prisijunk prie universalaus. Milijonai žydų priėmė šį pasiūlymą. Jie kėlėsi į miestus, įstojo į universitetus, tapo gydytojais, teisininkais, profesoriais, kompozitoriais, mokslininkais. Per dvi kartas žydai buvo aukščiausiuose Europos intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo lygiuose. Ir vis dėlto senasis klausimas sugrįžo. Ar gali būti visiškai žydu ir visiškai vokiečiu? 1894 m. žydų artilerijos karininkas Prancūzijos armijoje Alfredas Dreyfusas buvo apkaltintas išdavyste. Įrodymai buvo suklastoti. Jis vis tiek buvo nuteistas, viešai pažemintas, jo kardas sulaužytas, antpečiai nuplėšti, miniai šaukiant „Mort aux Juifs!“ – mirtis žydams. Austrų žurnalistas Theodoras Herzelis, kuris tikėjo asimiliacija, stebėjo šį teismą. Dreyfuso byla sugriovė tą tikėjimą. Jei Prancūzija, žydų emancipacijos lopšys, gali taip atsisukti prieš savo žydus, tai asimiliacijos pažadas yra miražas. Atsakymas, padarė išvadą Herzelis, yra ne geresnė asimiliacija. Atsakymas yra žydų valstybė. 1897 m. jis sušaukė pirmąjį cionistų kongresą Bazelyje. Savo dienoraštyje jis rašė: „Bazelyje aš įkūriau žydų valstybę. Jei pasakyčiau tai garsiai šiandien, visi juoktųsi. Po 5 metų, galbūt, ir tikrai po 50, visi sutiks.“ Jis suklydo vieneriais metais.
Šoa ir valstybės atkūrimas
6 milijonai žydų, trečdalis visos žemės žydų tautos, buvo sistemingai identifikuoti, suimti, transportuoti ir nužudyti visu modernios Europos nacionalinės valstybės industriiniu aparatu. Ne viduramžių tamsoje, ne prietaringų minų, o biurokratų su bylomis ir inžinierių su dujų kameromis ir paprastų vyrų, kurie grįžo namo vakarienės. Kiekviena imperija, kuri bandė juos ištrinti, žlugo, o tada atėjo viena, kuri priartėjo arčiau nei bet kuri kita. Nepasitraukite nuo to. Nemažinkite to iki skaičių. Tarp tų 6 milijonų buvo žmonių, kurių seneliai išgyveno Inkviziciją, kryžiaus žygius, pogromus, Babilono tremtį. Jie nešė siūlą 3000 metų, ir per 6 metus siūlas beveik trūko. Jis netrūko. 1948 m. gegužės 14 d., praėjus 3 metams po paskutinių koncentracijos stovyklų išlaisvinimo, Davidas Ben-Gurionas Tel Avive garsiai perskaitė Izraelio nepriklausomybės deklaraciją. Apskritimas užsidarė. Tauta, kuri prasidėjo kaip laisva kanaaniečių kalvų genčių konfederacija, kuri prarado šventyklą ir ją atstatė, kuri prarado žemę ir išrado save iš naujo aplink knygą, kuri išgyveno kiekvieną imperiją, bandžiusią ją ištrinti, kuri buvo išsklaidyta į kiekvieną žemės kampelį ir išlaikė vientisą tapatybę per tekstą, atmintį, ritualą ir ginčą – ta tauta buvo namie. Pasikeitusi, visam laikui pasikeitusi, bet savimi.
Ką tai sako apie mus?
Šiandien pasaulyje yra apie 15 milijonų žydų. Tiek pat, kiek prieš Holokaustą. Jie gyvena Izraelyje, Jungtinėse Valstijose, Europoje, Lotynų Amerikoje, Australijoje, Rusijoje, Etiopijoje, Indijoje, Kinijoje. Jie yra aškenaziai ir sefardai, Mizrahi ir Beta Israel. Jie yra pasaulietiški ir ortodoksiški, reformistai ir rekonstrukcionistai. Jie ginčijasi, kas yra žydas. Jie ginčijasi, ką reiškia judaizmas. Jie ginčijasi dėl Izraelio. Jie ginčijasi dėl visko. Žinoma, jie tai daro. Genų tyrimai rodo, kad visos pagrindinės žydų bendruomenės turi reikšmingą Levanto branduolį. Siūlas, kuris siekia 3000 metų atgal į senovės Kanaano klinčių kalvas. Piemuo iš Betliejaus. Tremtinys prie Babilono upių. Filosofas Kordoboje. Motina Varšuvos gete. Kareivis Negevo dykumoje. Jie yra tiesiogine biologine prasme šeima.
Taigi, klausimas, kurį uždavėme pradžioje: kaip tauta išlieka savimi, kai praranda viską? Daugiau nei kartą. Atsakymas, uždirbtas per 3000 metų įrodymų: įkelk savo tėvynę į knygą. Padaryk atmintį pasipriešinimo forma. Paversk ginčą kultūra. Paversk tremtį tapatybe. Išmokyk savo vaikus ne tik to, kas nutiko, bet ir to, kad jie ten buvo. Sėsk prie stalo kiekvienais metais ir sakyk: „Mes buvome vergai. Mes išėjome iš Egipto. Mes esame čia.“ Ir tęsk toliau.
Žydų istorija nesibaigė. Ji niekada ir nebuvo pasibaigusi.
Ką apie tai manote jūs? Ar ši istorija pakeitė jūsų supratimą apie tai, kaip tautos išgyvena? Pasidalinkite savo nuomone.
Autorius
Alma Rudokaitė
Alma Rudokaitė – vyriausioji šio tinklaraščio redaktorė, kuri kasdien įkvepia tūkstančius skaitytojų keisti savo gyvenimą nuo mažų, bet prasmingų žingsnių. Ji dalijasi ne teorijomis, o praktiškai pritaikomomis įžvalgomis – nuo subalansuotos mitybos iki paprastų kasdienių ritualų, kurie padeda pajusti daugiau energijos ir vidinės ramybės. Danielės tekstuose atsispindi ne tik naujausi moksliniai tyrimai, bet ir asmeninė patirtis, todėl kiekvienas patarimas atrodo artimas, suprantamas ir lengvai įgyvendinamas. Jos credo: sveikata prasideda ne nuo didelių pertvarkymų, o nuo sąmoningo pasirinkimo čia ir dabar.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.