Sovietų Sąjunga: nuo idealistinio eksperimento iki 15 valstybių žlugimo
1991-ųjų gruodžio 25-ąją Michailas Gorbačiovas atsistatydino iš Sovietų Sąjungos prezidento pareigų. Kitą dieną Aukščiausioji Taryba balsavo už šios valstybės panaikinimą. Po septyniasdešimt metų egzistavimo didžiausia pasaulio šalis nustojo egzistuoti. Tačiau tai nebuvo staigus įvykis – tai buvo ilgo proceso kulminacija, prasidėjusi dar 1922-aisiais, kai Leninas ir bolševikai, laimėję pilietinį karą, ėmėsi ambicingiausio socialinio eksperimento žmonijos istorijoje: sukurti socialistinę valstybę, kuri kada nors pakeis visą pasaulį.
Nuo revoliucijos iki pilietinio karo
1917-aisiais žlugo Romanovų dinastija, o Vladimiras Leninas ir bolševikai per Spalio revoliuciją užėmė valdžią. Naujoji vyriausybė pasirašė Brest-Litovsko taikos sutartį su Centrinėmis valstybėmis, nutraukdama Rusijos dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare. Tačiau taika su užsienio valstybėmis nereiškė taikos viduje. Prasidėjo pilietinis karas, trukęs kelerius metus. Iš pradžių viskas atrodė gana paprasta: Raudonoji armija, kurią sudarė kareiviai beveik be karininkų, prieš Baltąją armiją, kurią sudarė karininkai beveik be kareivių. Tačiau netrukus situacija tapo daug sudėtingesnė. Įvairios nacionalinės grupės – ukrainiečiai, gruzinai – formavo savo armijas. Atsirado anarchistų armija, kovojusi prieš visas puses. Nuo 1919-ųjų japonai, prancūzai, britai ir amerikiečiai svarstė galimybę įsikišti ir „išgelbėti“ tai, ką dar buvo galima išgelbėti. Tačiau užsienio kariuomenių buvimas tik sustiprino Raudonosios armijos pozicijas – tai didino nacionalinius jausmus tarp valstiečių ir darbininkų.
Tuo pat metu vyko badas, karas su Lenkija, begaliniai maištai ir sukilimai, įskaitant garsųjį Kronštato maištą, kai karinio jūrų laivyno jūreiviai sukilo prieš naująją bolševikų vyriausybę. Bolševikų vyriausybė kovojo ne tik dėl išlikimo, bet ir prieš galingas bei beviltiškas jėgas, kurių vienintelis tikslas buvo ją sunaikinti.
Stalinas: žmogus, kurį visi nuvertino
Kol Leninas ir Trockis kovojo pilietiniame kare, kitas žmogus tyliai stiprino savo pozicijas. Josifas Džugašvilis, partinis slapyvardis Stalinas, gimė Gruzijoje, batsiuvio sūnus. Iš pradžių jis buvo skirtas bažnyčiai, mokėsi seminarijoje, tačiau jaunystėje prisijungė prie bolševikų ir išgarsėjo praktiniu darbu – organizavo bankų apiplėšimus, politines demonstracijas, dirbo pogrindyje. Pilietinio karo metu jis ėmė vadovauti bolševikų kadrams ir taip susikūrė savo globos tinklą.
Visi jį nuvertino, nes jis apsimetė ne toks protingas, koks buvo iš tikrųjų. Apsimetė nemokąs užsienio kalbų, apsimetė nieko neskaitęs. Kiti manė, kad tai naudingas pagalbininkas, kuris bus tarsi vyriausiasis botagas, suvarysiantis kitus į organizaciją. Kai buvo įkurtas centrinis komitetas, jie galvojo: koks nuobodžiausias darbas komitete? Sekretoriaus. Tačiau esmė ta, kad sekretorius, jei turi pakankamai asmenybės, galios ir negailestingumo, yra tas žmogus, kuris nustato darbotvarkę, kuris nusprendžia, kas gaus tą darbotvarkę, kas bus informuotas apie posėdį, kam bus leista kalbėti, kas rašys protokolus. Dėl to iki pat Sovietų Sąjungos pabaigos galingiausias žmogus buvo centrinio komiteto pirmasis sekretorius, o ne prezidentas ar pirmininkas. Tai buvo Stalino darbas.
Nacionalinis klausimas ir Sovietų Sąjungos sukūrimas
Vienas pagrindinių Stalino uždavinių bolševikų partijoje buvo nacionalinis klausimas – kaip naujasis režimas tvarkysis su tautomis, sudarančiomis Rusijos imperiją. Leninas 1911–1912 metais paskyrė jį savo nacionalinių klausimų ekspertu, o Stalinas kurį laiką gyveno Vienoje ir parašė darbą šia tema. Rusijos imperija buvo daugiatautė: joje gyveno apie šimtas mažų etninių grupių, tačiau didžiausios buvo rusai, lenkai, suomiai, gruzinai, azerbaidžaniečiai ir čečėnai. Didysis klausimas buvo: kaip nuversti carą ir kaip išlaisvinti šias tautas?
Vudro Vilsonas nusprendė, kad sprendimas yra leisti nacionalinėms grupėms pačioms apsispręsti ir kurti valstybes, jei jos to nori. Leninas nusprendė, kad tautybės turi turėti savo tėvynes, o Sovietų Sąjunga bus „socialistinė turiniu, nacionalistinė forma“. Respublikos buvo suformuotos pagal šias nacionalines linijas. 1922-ųjų gruodį bolševikai sukūrė federacinę respublikų sistemą, žinomą kaip SSRS. Tai buvo sąjunga nominaliai nepriklausomų respublikų, „sovietinių“, nes politinė forma buvo renkamos tarybos, ir „socialistinių“, nes valstybė valdė gamybos priemones.
Tačiau tarp Lenino ir Stalino buvo didelių nesutarimų dėl šios naujos sąjungos. Leninas matė ją kaip decentralizuotą sistemą, kur kiekviena socialistinė respublika turi didelę galią savo reikalams. Stalinas matė visiškai kitaip. Jis norėjo, kad būtų valdoma iš centro, kad Rusija būtų dominuojanti jėga, Maskva – galios centras, o geriausia – jis pats visa tai valdytų. Tai buvo gana netikėta, turint omenyje, kad jis pats buvo gruzinas.
Lenino mirtis ir kova dėl valdžios
1924-ųjų sausį Vladimiras Leninas mirė. Jo sveikata buvo prasta jau kurį laiką – kelis kartus ištikę insultai buvo atėmę kalbą. Laidotuvės buvo didžiulis įvykis: šimtai tūkstančių žmonių stovėjo eilėse 25 laipsnių šalčio oru. Atrodė, kad visi nori atiduoti paskutinę pagarbą. Tačiau už kulisų jau vyko kova dėl valdžios.
Stalinas sistemingai šalino savo varžovus neįtikėtinu sumanumu ir taip, kad jie net nesuprato, kas vyksta. Lenino didžiausia baimė buvo, kad Stalinas sukurs asmenybės kultą. Ir iš tikrųjų Stalinas tuo pasinaudojo. Jis sukūrė Lenino kultą, o kai Leninas mirė, perėmė laidotuvių organizavimą. Jis norėjo visiškai kontroliuoti, kas nutiks Lenino palikimui. Būtent Stalinas norėjo, kad Lenino kūnas būtų balzamuotas, nepaisant Lenino našlės norų. Kai Leninas mirė, šis asmenybės kultas buvo perkeltas Stalinui.
Pagrindiniai pretendentai į valdžią buvo Stalinas ir Trockis. Tačiau Stalinas jau buvo laimėjęs šią kovą iki Lenino mirties. Jis jau buvo pagrindinė figūra režime, kontroliavo partijos mašiną, o partija kontroliavo šalį. Trockis buvo idealus jo konkurentas – labai arogantiškas, garsus, įsitikinęs savimi, jis manė, kad nereikia daug organizuoti, kad jam tiesiog bus duota vadovybė. Stalinas pasiūlė Trockiui pailsėti ir išvykti į Kaukazą. Trockis sutiko ir išvyko medžioti. Stalinas nusiuntė vietiniams nurodymus: jis neturi su niekuo susitikti, negauti jokių telegramų ar laiškų. Taip Trockis praleido Lenino laidotuves. O kas praleidžia laidotuves, tas praleidžia ir testamento skaitymą, ir grobio pasidalijimą.
Penkmečiai, kolektyvizacija ir badas
Stalinas, Zinovjevas ir Kamenevas išstūmė Trockį į tremtį. Tada Stalinas nusisuko nuo savo dviejų sąjungininkų ir nutraukė Naująją ekonominę politiką. Jos vietoje atėjo trys penkmečiai, skirti gamybiniam pajėgumui, ypač sunkiajai pramonei ir energijai. Nuo 1928 iki 1941 metų Rusijos pramoninis pajėgumas išaugo beveik 300 procentų.
Tačiau ši politika turėjo niokojančių pasekmių. Stalinas įvedė kolektyvinių ūkių politiką. Valstiečiai, turėję daugiau žemės ir produkuojantys daugiau, buvo likviduoti kaip klasė. Kiti valstiečiai buvo suvaromi į kolūkius. Tai buvo absoliuti katastrofa: Stalinas sunaikino tą valstiečių klasę, kuri gamino perteklių, ir nebeliko jokios paskatos likusiems valstiečiams gaminti maistą, kuris vis tiek bus atimtas. Rezultatas buvo didysis 1930-ųjų badas. Režimas nenorėjo klausytis signalų iš apačios, nenorėjo pripažinti, kad nėra sėklų pasėliams, ir vis tiek reikalavo aukštų kvotų. Tai lėmė dar blogesnį derlių kitais metais ir didžiulius nuostolius, daugiausia Ukrainoje. Istorikai, atidžiai ištyrę šį laikotarpį, nemanė, kad tai buvo tyčinis Ukrainos nacionalizmo naikinimas. Tai buvo siaubingai tragiška ekonominio planavimo klaidų ir nenoro rinkti nešališkos informacijos apie realią situaciją apraiška. Badas nusinešė nuo 10 iki 15 milijonų žmonių gyvybių.
Didysis teroras
Tačiau tai nebuvo vienintelė Stalino vykdyta represijų kampanija. Jis ėmėsi savo senų bolševikų bendražygių, kurių daugelis padėjo jam užimti absoliučios valdžios poziciją, ir ėmė juos likviduoti inscenizuotuose Maskvos teismuose. Tokie vyrai kaip Kamenevas ir Zinovjevas buvo teisiami suklastotais kaltinimais, ir nebuvo jokių abejonių, kad jie bus pripažinti kaltais. Tai buvo absoliučiai brutalus laikotarpis, vadinamas Didžiuoju teroru. Per 1936–1938 metus daugiau nei milijonas žmonių, daugiausia nekaltų, buvo sušaudyti. Tai taip pat buvo laikas, kai labai išsiplėtė gulago sistema – darbo stovyklos atokiose Sibiro vietovėse. Ten politiniai kaliniai, „bėdų kėlėjai“ ar bet kas, laikomas priešišku režimui, buvo siunčiami dirbti nežmoniškomis sąlygomis. Milijonai žmonių žuvo šiose stovyklose. Iki 1930-ųjų pabaigos Stalinas buvo absoliutus Sovietų Sąjungos šeimininkas. Jis tiesiog sunaikino visus, kurie galėjo mesti iššūkį jo vadovavimui.
Molotovo-Ribbentropo paktas ir karas
1930-ųjų pabaigoje Europoje ėmė keistis situacija. Vokietija tapo dominuojančia jėga, o Hitleris – dominuojančia asmenybe. Stalinas norėjo kuo labiau apsaugoti Sovietų Sąjungą. Jis laikė Hitlerį savo pirmuoju priešu, bet taip pat laikė Vakarų demokratijas – Prancūziją, Britaniją ir Ameriką – kapitalistiniais priešais, kurie kadaise bandė sunaikinti Sovietų Sąjungą pilietiniame kare. Jis buvo labai įtartinas jų atžvilgiu. 1939-ųjų rugpjūtį Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas atvyko į Maskvą susitikti su Sovietų Sąjungos kolega Viačeslavu Molotovu. Buvo ruošiamas paktas tarp dviejų valstybių. Pasaulis buvo sukrėstas, kai buvo paskelbta, kad Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija pasirašė nepuolimo paktą. Tai atrodė neįtikėtina: aršiausi priešai atsidūrė tariamoje draugystėje.
Praėjus kiek daugiau nei savaitei po pakto paskelbimo, nacistinė Vokietija įsiveržė į vakarinę Lenkijos dalį, žymėdama Antrojo pasaulinio karo pradžią. Po kelių savaičių Sovietų Sąjunga užėmė rytinę Lenkijos dalį, tiksliai taip, kaip abi valstybės buvo slaptai susitarusios. Dalis Lenkijos atiteko Sovietų Sąjungai, o trys nepriklausomos Baltijos valstybės – Estija, Latvija ir Lietuva – taip pat buvo perduotos Sovietų Sąjungai. Stalinas tikėjosi, kad tai suteiks daugiau erdvės tarp jo ir besiplečiančio Vokietijos reicho, o tai padės, jei ir kai įvyks invazija.
Barbarosa ir Didysis Tėvynės karas
1941-ųjų birželio 22-ąją Hitleris įsakė pradėti operaciją „Barbarossa“ – milžinišką karinę invaziją į Sovietų Sąjungą. Tai buvo vienas didžiausių karinių konfliktų istorijoje. Iš pradžių vokiečiai greitai žygiavo į priekį, o Raudonoji armija patyrė milžiniškų nuostolių. Tačiau Rusija buvo tokia didelė, o jos armijos tokios gausios, kad net vokiečiams nuolat žygiuojant į priekį, to nepakako. Laikui bėgant, nacistinė karo mašina buvo sustabdyta. Ji buvo sustabdyta prie Leningrado. Ji buvo sustabdyta prie Maskvos. Ir tai buvo absoliučiai būtina naciams – užimti Maskvą prieš prasidedant žiemai. Atrodė, kad jie tai pasieks. Tačiau Stalinas įsakė, kad Maskva turi būti išlaikyta bet kokia kaina. Jis matė, kad tai didysis Hitlerio grobis, ir buvo pasiryžęs užtikrinti, kad Hitleris neužimtų Maskvos. Ir taip prasidėjo neįtikėtinas sostinės gynimas.
Sovietų Sąjunga nebuvo tuščias apvalkalas, kokiu Hitleris save įtikinėjo prieš pradėdamas operaciją „Barbarossa“. Tai buvo didžiulė, fantastiškai galinga, fantastiškai motyvuota šalis ir visuomenė, galinti padaryti dalykus, apie kuriuos mes nesapnavome. Tie vokiečių generolai, kurių negąsdino britai, prancūzai ar lenkai, staiga pajuto šį jausmą širdyje. Jie pajuto, kad šie rusai yra kažkas daug grėsmingesnio, daug baisesnio už viską, su kuo jiems iki šiol teko susidurti.
Pergalė ir Šaltasis karas
Sovietų Sąjunga iš karo išėjo ir silpna, ir labai galinga. Silpna tuo požiūriu, kad didžiuliai Sovietų Sąjungos plotai buvo visiškai sunaikinti Vokietijos armijos. Tačiau galinga tuo požiūriu, kad Raudonoji armija buvo įsiveržusi į Rytų Europą ir Stalinas dabar kontroliavo daugelį teritorijų, kurių visada troško. Tai suteikė jam labai, labai galingą poziciją. Vokietija buvo padalinta į dvi dalis. Stalinas kontroliavo Rytų Vokietiją, o Vakarų sąjungininkai – Vakarų Vokietiją. Tas pats buvo padaryta ir su Berlynu.
Netrukus po karo Winstonas Churchillis, jau nebe ministras pirmininkas, nuvyko į Ameriką ir su prezidentu Trumanu į Fultoną, Misūrio valstiją, kur pasakė savo garsiąją kalbą apie geležinę uždangą. Jis pasakė: „Nuo Ščecino Baltijos jūroje iki Triesto Adrijos jūroje per visą kontinentą nusileido geležinė uždanga.“ Tai buvo sprogstanti kalba, sukėlusi smūgio bangas visame pasaulyje, nes Trumanas, Attlee ir Anglija bandė išlaikyti šį aljansą. Churchillis efektyviai įmetė dinamito lazdą į šį procesą. Šaltojo karo mūšio linijos jau buvo brėžiamos.
Nuo Stalino iki Gorbačiovo
1953-ųjų kovo 5-ąją buvo paskelbta, kad Sovietų Sąjungos vadovas Josifas Stalinas mirė. Prasidėjo kova dėl valdžios. Po kelerių metų Nikita Chruščiovas pasirodė esas tas, kuris perėmė valdžią. Jis pasmerkė Stalino asmenybės kultą ir ėmėsi reformų. Tačiau jo valdymas taip pat buvo paženklintas krizių: Vengrijos sukilimo numalšinimas 1956-aisiais, Berlyno sienos statyba 1961-aisiais, Kubos raketų krizė 1962-aisiais. 1964-aisiais Chruščiovas buvo pašalintas iš valdžios, o jį pakeitė Leonidas Brežnevas, kurio valdymo laikotarpis tapo žinomas kaip stagnacijos era.
Brežnevas bandė pasiekti karinį paritetą su Amerika, tam skirdamas didžiules lėšas gynybai. Jis pasiekė, kad 1970-aisiais Sovietų Sąjunga turėjo atitinkamą skaičių branduolinių galvučių kaip ir JAV. Tačiau ekonomika vis labiau stagnavo, priklausoma nuo naftos ir dujų. Brežnevo valdymas buvo paženklintas ir Afganistano įsiveržimu 1979-aisiais – sprendimu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo viena iš lemiamų Sovietų Sąjungos žlugimo priežasčių.
1985-aisiais valdžią perėmė Michailas Gorbačiovas, paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas. Jis buvo kitoks nei jo pirmtakai – sugebėjo pripažinti nesėkmes ir poreikį radikaliai keistis. Jo politika – glasnostė (atvirumas) ir perestroika (pertvarka) – buvo bandymas reformuoti sistemą, padaryti ją veiksmingesnę. Tačiau šios reformos išlaisvino jėgas, kurių jis nebegalėjo kontroliuoti. 1986-aisiais įvyko Černobylio katastrofa, kuri dar labiau pakirto pasitikėjimą režimu. 1989-aisiais žlugo Berlyno siena, o Rytų Europos šalys ėmė viena po kitos išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos įtakos.
Žlugimas
1991-ųjų rugpjūtį įvyko bandymas įvykdyti perversmą prieš Gorbačiovą, kuris žlugo, bet dar labiau susilpnino jo pozicijas. Tų pačių metų gruodį Sovietų Sąjunga nustojo egzistavusi. Ji subyrėjo į 15 nepriklausomų respublikų. Latvija, Lietuva ir Estija jau buvo pasirinkusios nepriklausomybę. Gruzija tapo nepriklausoma. Visos 15 sąjunginių respublikų, kurios buvo sąjungos dalis, išsiskirstė kaip nepriklausomos respublikos.
Sovietų Sąjunga žlugo, tačiau jos palikimas tebėra juntamas. Ji buvo didžiulė galia, nugalėjusi Hitlerį, pasiuntusi pirmąjį žmogų į kosmosą ir sukūrusi vieną didžiausių karinių mašinų istorijoje. Tačiau ji taip pat buvo žinoma dėl represijų, dėl milijonų aukų, dėl nežmoniškumo ir didžiulių šio eksperimento sąnaudų. Ar ji žlugo todėl, kad socialistinė ekonomika buvo iš prigimties nepajėgi užtikrinti gerovės ir vystymosi žmonėms, ar todėl, kad buvo blogai valdoma? Ar ji nusirito į korupciją? Šie klausimai iki šiol lieka atviri.
Ką apie tai manote jūs? Ar Sovietų Sąjunga buvo pasmerkta žlugti nuo pat pradžių, ar ji galėjo išsilaikyti, jei būtų buvusi reformuota kitaip? Pasidalinkite savo nuomone.
Autorius
Mykolas Stembra
Mykolas Stembra – autorius, kuris kasdien kuria skaitytojams aktualų, gyvą ir įdomų turinį pačiomis įvairiausiomis temomis. Jo tekstuose visuomet rasite aiškumą, naudingą informaciją ir sklandų pasakojimą – jis puikiai supranta, kad šiandienos skaitytojas vertina greitą prieigą prie esminių dalykų. Kiekvienas jo straipsnis sukurtas taip, kad net ir sudėtingą temą perteiktų suprantamai, be nereikalingo vandens ir su akivaizdžia nauda.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.