„Daškės“ žūtis: vienas šūvis, kuris atskleidė lietuviško banditizmo taisykles
2001-ųjų lapkričio 24-osios vakarą Vilniaus senamiestyje, picerijoje „Šv. Valentinas“, mėgo užsukti ne tik eiliniai vilniečiai, bet ir žmonės, apie kuriuos geriau tylėti. Tą vakarą iš picerijos išėjo Remigijus Daškevičius – vienas įtakingiausių Kauno nusikalstamo pasaulio veikėjų, žinomas „Daškinių“ grupuotės lyderis, o pastaruoju metu ir Lietuvos bokso federacijos prezidentas. Jam buvo 33-eji. Kelioms sekundėms užteko, kad vienintelis šūvis iš tamsos nutrauktų jo gyvenimą.
Šalia, automobilyje „Audi 100“, sėdėjo trys ginkluoti apsauginiai. Jie girdėjo šūvį, bet nespėjo net sureaguoti. Profesionalus žudikas buvo įsitaisęs bute priešais piceriją – iš ten puikiai matėsi įėjimas. Butas išnuomotas su pavogtu pasu, ginklas – medžioklinis graižtvinis šautuvas su optiniu taikikliu, metų pradžioje pavogtas iš ūkininko sodybos Narėpų kaime. Viskas apgalvota, be jokių atsitiktinumų.
Prokurorai tąkart neslėpė: „ši žmogžudystė Lietuvoje neturi analogų“. Ne sprogmuo, ne automatas, o tikslus snaiperio darbas. „Žmogžudystės vykdytojo reikia ieškoti Rusijoje“, – kalbėjo tuometinis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius. Ir tai nebuvo tuščia prielaida.
Profesionalaus žudiko darbas – rusiškas braižas
Lietuvos teisėsaugai ne kartą yra prisipažinę nusikaltėliai: anksčiau žudikus samdydavo iš Latvijos ar Ukrainos. Bet jie dažniausiai dirbdavo iš automatų – taip, girdi, patikimiau. Rusiškos grupuotės naudojo visai kitą metodiką – snaiperius. Ir Daškevičius buvo nušautas būtent taip, vienu šūviu. Tai leido manyti, kad žudikas atvyko iš Rusijos.
Dar viena aplinkybė – Daškevičius tuo metu buvo apsistojęs Kaliningrado srityje, ten vertėsi komercija. Jis turėjo laikiną leidimą gyventi Kaliningrade, o tai tik sustiprino „rusišką“ versiją. Iš pradžių tirtos trys žmogžudystės versijos: verslo reikalai, negrąžintos skolos, kontrabanda. Netrukus paaiškėjo, kad jos visos susijusios.
„Daškiniai“: nuo sporto salės iki reketo viršūnės
Apie Žaliakalnio grupuotę imta kalbėti 1985-aisiais, kai jauni vyrai rinkdavosi sportuoti „Elektronikos“ sporto salėje. Pradžia – nekaltas chuliganizmas, vėliau – reketas. Atitarnavęs armijoje, sportuojantis Daškevičius su kitais boksininkais ir imtynininkais pradėjo budėti restoranuose, saugoti objektus. Reketo klestėjimo metais apsauga tapo duoklių rinkimo priedanga.
1989–1990 metais visi kooperatyvai mokėjo nusikaltėliams. Kaune tuo metu karaliavo „daktariukai“, tad „daškiniams“ dėl savo riekės teko pakovoti. Jauni vyrai savo dalį išsikovojo. 1990-aisiais Daškevičius buvo suimtas už vieno Jonavos verslininko reketą. Už jį užstojo ne vienas žinomas kaunietis, tarp jų – krepšininkai. Byla pasiekė aukščiausiąjį Teismą, kuris skyrė septynerius metus nelaisvės.
Pravieniškėse jis gyveno kaip sanatorijoje: žiūrėjo palydovinės televizijos programas, gėrė prabangiausius gėrimus. Tiesa, dėl lyderio vardo teko pakovoti – ne kartą papuolė į ligoninę, bet savo pasiekė. Po ketverių metų kolonijos vartai atsivėrė, o grįžęs vėl ėmė kovoti dėl vietos po saule.
Privatizavimas jau buvo pasibaigęs, reketas nebebuvo pelningas. Todėl Daškevičius susirado naują nišą: už atlygį padėdavo verslininkams susigrąžinti skolas. Tai, ką šiandien daro teismai ir antstoliai, „daškiniai“ darė prieš du dešimtmečius, tik gerokai efektyviau – retas kuris drįsdavo prieštarauti treniruotiems vyrukams. Vėliau Daškevičius pasirodė kostiumuotas šalia verslo ir sporto garsenybių, o tapęs Bokso federacijos prezidentu atsidūrė ir aukštuomenės salonuose.
Kontrabanda – mirtinas verslas
1999-aisiais Daškevičius, nors ir stengėsi nebendrauti su nusikalstamo pasaulio atstovais, buvo įrašytas į Kauno miesto policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos operatyvinę įskaitą. Jam uždrausta bendrauti su kai kuriais kriminalinei policijai žinomais asmenimis. Oficialiai nebuvo skelbiama, kodėl, bet spėta, kad viskas susiję su Kaune veikusia bendrove „Tora“, kuri importavo tabako gaminius ir prekiavo su Kaliningrado srities verslininkais. Daškevičius, manoma, buvo kviečiamas tapti bendrovės „stogu“.
„Toros“ vardas – ir cigarečių kontrabanda į Vokietiją. Vokietijos pareigūnai sulaikė apie 5 milijonų litų vertės nelegalų krovinį. Siuntėjai kaltino vieni kitus, o Daškevičius tuo metu pasisamdė kelis apsauginius, kurie saugojo jį beveik visą parą. Neišgelbėjo.
Manoma, kad Daškevičius turėjo garantuoti, jog cigarečių siuntos pasieks užsakovus, bet kroviniams įstrigus pinigų negrąžino. Skolų turėjo ir Kaliningrade. 1999-ųjų pradžioje prie Kauno pasaloje buvo sušaudytas Aleksandras Kudriašovas, policijai žinomas kaip vienas pagrindinių narkotikų tiekėjų į Lietuvą. Prieš žmogžudystę su juo bendravo Daškė. Buvo manoma, kad žuvusiojo „verslą“ ir ryšius jis norėjo perimti.
Akcizu apmokestintos prekės – riebiausias pelno šaltinis, ypač tiekiant jas į Rusiją. Kai kurį laiką Kaliningrado laisvojoje ekonominėje zonoje tabakas nebuvo apmokestinamas, o kai valdžia įvedė kvotas, prasidėjo karas tarp verslininkų ir nusikaltėlių. Stambiausios importuotojos „Mišel“ generalinis direktorius Grigorijus Pridancevas buvo nušautas, „Kvest“ direktorius Jurijus Volkovas – irgi. Kalbėta, kad Volkovas ir vienas geriausių Daškevičiaus draugų Gintautas Bakanauskas žuvo iš to paties ginklo. Volkovo žudikas laukė ant garažo stogo – taip pat, kaip Kaune buvo nužudytas Lietuvos dziudo federacijos prezidentas Vaidas Stankevičius, siejamas su alkoholio prekyba.
Banditai miršta jauni – ir patys, ir nuo kulkų
„Daškinių“ istorijoje netrūksta savaiminių mirčių. Algimantas Brusokas (Štrausas) mirė būdamas 40 metų – nuo kepenų cirozės. Jo laidotuvėse dalyvavo Zymantas Janiselis (Jautis), už tai gavęs bausmę už prevencinio įstatymo pažeidimą. Pats Jautis po kelių mėnesių mirė nuo kasos nekrozės – jam buvo tik 35-eri. O Vidmantas Siaurusevičius (Siauras) mirė Nidoje, būdamas 42 metų; manoma, kad padaugino narkotikų.
Kaune, skirtingai nei kitur, nusikaltėliai buvo atsargesni. „Tulpinių“, Gaidjurgio ir kitų grupuočių žmonės žudė patys, paskui žudydavo tuos, kurie nužudė. Kauniečiai taip nedirbo. „Kileris“ atvažiuodavo iš Rusijos ar Užkaukazės, padarydavo darbą, pasiimdavo uždirbtą dalį ir išnykdavo. Todėl iki šiol, kai atkasinėjami panevėžiečiai ar klaipėdiečiai, kur palaidota ne viena dešimtis kauniečių, niekas nežino. Apie tai dar 2003-aisiais rašė kriminalinių naujienų laikraštis „Akistata“.
Po vieno šūvio prasidėjo turto dalybos
Daškevičius, bijodamas būti persekiojamas, pinigus investuodavo į akcijas ir nekilnojamąjį turtą – bet ne savo vardu, o giminaičių ir pažįstamų. Net namo nespėjo nusipirkti, nors apie tai svajodavo. Žmona Gelija ir du maži vaikai, Remigijus ir Germanas, žuvus tėvui liko gyventi trijų kambarių bute.
Vos spėjo nutilti kalbos apie laidotuves, kai nusikaltėlių pasaulis ėmė dalytis jo turtą. Žmonos motinos sugyventinis Edmundas Bilinskas (Bilynas, Edmukas) bandė perimti Daškės palikimą. Dabar jis suimtas – įtariamas neteisėtu laisvės atėmimu ir turto prievartavimu. Kartu sulaikyti Darius Smaleckas ir Remigijus Bertašius, kurie užsakymu Kaune užpuolė verslininkus ir laikė įkaitais.
Nuo Bilinsko grupuotės nukentėjo ir Redas Ivanauskas (Lūpdažis) – tas pats, kuris tą naktį buvo su Daškevičiumi picerijoje. Iš jo atimtas „Mercedes“, paskui ir „Audi A8“. Ne kartą sumuštas, bet į policiją nesikreipė. Matyt, gerai suprato, kad ten jam tikrai nepadės.
Po „Daškinių“ lyderio nužudymo teisėsaugininkai prognozavo naują smurto protrūkį – ir neapsiriko. Tik klausimas, ar tokios istorijos tikrai baigėsi, ar tik pasikeitė dekoracijos. Ar šiandien, kai ginčai sprendžiami teismuose, o ne snaiperių šūviais, esame tikrai saugesni? O gal „kilerius“ pakeitė kitos, tylesnės priemonės? Ir kas dabar užima vietą prie stalo, kuriame kadaise sėdėjo Daškė?
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.