Istorinis žygdarbis, kurio niekas nepakartojo: kaip „Žalgiris“ pakilo iki Europos viršūnės
1999-ųjų pavasarį Kaunas virė. Ne dėl politikos, ne dėl ekonomikos – dėl krepšinio. „Žalgiris“ ką tik buvo tapęs Europos čempionu, o visoje Lietuvoje žmonės aikštėse, kiemuose ir virtuvėse kalbėjosi apie vieną vienintelį dalyką: kaip tai apskritai įmanoma? Juk dar prieš metus ši komanda kovojo antrajame pagal svarbą Europos turnyre. O dabar ji buvo geriausia žemyne.
Ši istorija – ne tik apie trofėjus. Tai pasakojimas apie tai, kaip viena komanda padarė tai, ko per visą Europos krepšinio istoriją nebuvo padaręs niekas kitas. Iki šiol. Ir, ko gero, nebepadarys.
Kas yra Europos taurė?
Kad suprastume, koks neįtikėtinas buvo šis žygdarbis, reikia prisiminti tuometinę Europos krepšinio struktūrą. Devintajame dešimtmetyje ir dešimtojo pradžioje Europa turėjo tris pagrindinius klubų turnyrus. Aukščiausias – FIBA Eurolyga. Antrasis pagal prestižą – FIBA Europos (vėliau pervadinta - Saportos) taurė. Trečiasis – Koračo taurė.
Saportos taurė nebuvo „paguodos“ turnyras. Joje žaisdavo stiprūs klubai – Italijos, Ispanijos, Graikijos grandai, kuriems nepavyko patekti į Eurolygą. Tai buvo turnyras, kuriame kova vykdavo iki paskutinės sekundės, o pergalė jame buvo laikoma rimtu tarptautiniu pasiekimu.
1998 metais „Žalgiris“ šioje taurėje nuėjo iki galo. Finale jie įveikė Milano „Stefanelli“ komandą ir iškovojo pirmąjį didįjį Europos trofėjų klubo istorijoje. Kaunas šventė. Bet niekas tada dar nežinojo, kad tai buvo tik pradžia.
Durys, kurios atsidarė
Tuometinė sistema buvo paprasta, bet kartu ir unikali: Saportos taurės 4 pusfinalininkai gaudavo teisę kitą sezoną žaisti aukščiausiame Europos turnyre – Eurolygoje. Tai buvo savotiškas „bilietas“ į elitą. Ne garantija, o galimybė.
Ir „Žalgiris“ ja pasinaudojo taip, kaip niekas prieš tai ir niekas po to.
1998–1999 metų sezone kauniečiai įžengė į Eurolygą kaip autsaideriai. Jie nebuvo tarp tų klubų, kurių vardai skambėdavo finaluose kasmet. Jie buvo „tie lietuviai“, kurie kažką laimėjo antrame turnyre. Niekas jų nevertino rimtai.
Bet komanda turėjo tai, ko neturėjo daugelis turtingesnių klubų: charakterį, vienybę ir žmogų, kuris galėjo vesti per audras.
Tyusas Edney – mažas vyras su didelia širdimi
Tyusas Edney tapo to sezono ikona. 178 centimetrų ūgio įžaidėjas, kuris kažkada buvo išgarsėjęs NCAA finaluose, atvyko į Kauną ir tapo komandos smegenimis bei širdimi. Jis ne tik kūrė žaidimą, bet ir ėmėsi atsakomybės tada, kai labiausiai reikėjo.
Jo vedama „Žalgiris“ Eurolygoje įveikė vieną varžovą po kito. Ir ne bet kokius – tai buvo komandos su NBA patirties turinčiais žaidėjais, dideliais biudžetais ir gilia istorija. Kauno klubas tuo metu neturėjo to, ką turi šiandienos „Žalgiris“: arenos, infrastruktūros, ilgalaikių sutarčių su žvaigždėmis. Jie turėjo tik aikštę, sirgalius ir norą.
Finale laukė Bolonijos „Kinder“ – viena stipriausių to meto Europos komandų, vadovaujama legendinio trenerio Ettore Messinos. Italai buvo laikomi favoritais. Jų sudėtyje buvo žaidėjų, kurių vardai skambėjo visoje Europoje.
Bet „Žalgiris“ laimėjo. Ir tai nebuvo atsitiktinumas – tai buvo viso sezono darbo rezultatas.
Kodėl to niekas nepakartojo?
Šiandien, žvelgdami į Eurolygos struktūrą, suprantame, kodėl šis „Žalgirio“ pasiekimas liko unikalus. Po 2000-ųjų Europos krepšinio sistema kardinaliai pasikeitė. Eurolyga tapo pusiau uždara lyga, kurioje dauguma komandų turi ilgalaikes licencijas. Tai reiškia, kad jos žaidžia aukščiausiame turnyre nepriklausomai nuo to, kaip pasirodo nacionalinėse lygose.
Antrasis turnyras – „EuroCup“ – dabar yra aiškiai atskirtas. Jo laimėtojas gauna vienų ar dvejų metų kvietimą į Eurolygą, bet tai nesuteikia jam nei finansinio pagrindo, nei laiko susiformuoti. Naujokas Eurolygoje susiduria su komandomis, kurios ten žaidžia dešimtmečius, turi stabilias pajamas ir giliausias sudėtis.
Būtent todėl „Žalgirio“ 1998–1999 metų istorija ne tik nebuvo pakartota – ji tapo neįmanoma. Tai buvo paskutinis didysis Europos krepšinio romanas prieš epochą, kai pinigai ir licencijos tapo svarbesni už sportinį principą.
Kitų klubų bandymai
Realu pasakyti, kad kai kurie klubai yra laimėję ir antrąjį, ir pirmąjį Europos turnyrą. Madrido „Real“ yra laimėjęs ir Eurolygą, ir Saportos taurę. „Barcelona“ taip pat. „Virtus“ iš Bolonijos – irgi. Tačiau nė vienas jų to nepadarė dvejus metus iš eilės.
„Real“ savo Saportos taurę laimėjo 1984 metais, o Eurolygą – kitais metais? Ne. „Barcelona“ Saportos taurę laimėjo 1985 ir 1986 metais, o Eurolygą – tik 2003-iaisiais. „Virtus“ – irgi ne iš eilės.
„Žalgiris“ yra vienintelis klubas Europos krepšinio istorijoje, kuris antrąjį turnyrą laimėjo vienais metais, o aukščiausią – kitais. Tai nėra tik statistinis faktas. Tai liudijimas apie tai, ką reiškia tikėjimas, darbas ir komandos dvasia.
Ką tai reiškia šiandien?
Kai šiandien žiūrime į „Žalgirį“ Eurolygoje, matome komandą, kuri kovoja su didžiausiais Europos klubais. Ji turi areną, kuri yra viena geriausių Europoje. Ji turi sirgalius, kurių balsas girdimas visame žemyne. Ji turi istoriją, kurią sudaro ne tik 1999-ieji, bet ir daugybė kitų pergalių.
Bet būtent ši istorija – apie 1998 ir 1999 metus – yra ta, kuri niekada nebus pamiršta. Ji primena, kad kartais mažiausios komandos padaro didžiausius dalykus. Kad kartais autsaideris tampa čempionu. Ir kad kartais istorija parašoma ne tada, kai esi favoritas, o tada, kai niekas tavimi netiki.
Šiandien Eurolygoje yra daug komandų, kurios gali laimėti. Bet tik viena komanda yra padariusi tai, ko nepadarė niekas kitas. Ir ta komanda yra Kauno „Žalgiris“.
Autorius
Mykolas Stembra
Mykolas Stembra – autorius, kuris kasdien kuria skaitytojams aktualų, gyvą ir įdomų turinį pačiomis įvairiausiomis temomis. Jo tekstuose visuomet rasite aiškumą, naudingą informaciją ir sklandų pasakojimą – jis puikiai supranta, kad šiandienos skaitytojas vertina greitą prieigą prie esminių dalykų. Kiekvienas jo straipsnis sukurtas taip, kad net ir sudėtingą temą perteiktų suprantamai, be nereikalingo vandens ir su akivaizdžia nauda.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.