„Priešų daugiau nei draugų“: sargybinis – apie planuotą Daškės nužudymą
Buvęs Lietuvos bokso federacijos prezidentas Remigijus Daškevičius-Daškė – viena ryškiausių ir kartu tragiškiausių Kauno nusikaltėlių pasaulio figūrų. Jis sugebėjo suderinti, regis, nesuderinamus dalykus: viešą sporto vadybininko įvaizdį ir užkulisių autoritetą, kurį gerbė tiek Lietuvos, tiek Kaliningrado šešėlinio pasaulio atstovai. Tačiau paskutiniaisiais gyvenimo metais jį supo ne tik draugai, bet ir žmonės, kurių neapykantą jis jautė fiziškai. Vienas jo asmens sargybinių „Akistatai“ atskleidė, kaip iš tikrųjų brendo sąmokslas prieš Daškę – ir kodėl net šeši ginkluoti apsaugininkai negalėjo jo apsaugoti.
Autoritetas su dviem veidais
Daškės aplinka – tai senų laikų Kauno Žaliakalnio treniruoklių salių lankytojai, kurie nuo sovietmečio rūsiuose „pumpavo“ raumenis. Kai kurie jų pasiekė nemažai įvairiose sporto šakose, bet, kaip pasakojo buvę Daškės draugai, įdomiausia, kad kalėjimuose nė vienas iš jų nebuvo spėjęs pabūti. Jų akimis, Daškė – žmogus, kuris sėdėjo už grotų, tegul neilgai, bet vis tiek gyvenimo matęs. O dar – Lietuvos bokso federacijos prezidentas, turintis tokių ryšių.
Ne veltui jis buvo laikomas svarų autoritetą turinčia figūra ne tik Lietuvoje, bet ir Kaliningrade. Daškė dalyvaudavo visose stambiose šešėlinio pasaulio veikėjų sueigose, kuriose būdavo sprendžiamos finansinės ir kriminalinės problemos. Išlydėdami jį vieni ar kiti gaujų vadeivos elgdavosi labai pagarbiai. Bet jo aplinką stebėję asmens sargybiniai pasakojo, kad daugelis į Daškės pusę laidė piktus žvilgsnius – ypač tie vadinamieji „draugai“, kurie jo dėka sušvytėjo pogrindiniame pasaulyje.
Paskutinis įspėjimas policijos kabinete
Paskutiniaisiais gyvenimo metais visi organizuoto nusikalstamumo užkardymo apribojimai Daškei buvo pasibaigę, tačiau Kauno kriminalinės policijos operatyvininkų sudarytoje reitingų lentelėje jis vis dar buvo pačių pavojingiausių ir galingiausių Kauno mafijos veikėjų penketuke. Kriminalistai nenuleido rankų: tikrino telefono pokalbius ir trumpąsias žinutes, naudojo operatyvinį filmavimą. Vertingiausios informacijos gaudavo iš įvairaus rango kriminalinio pasaulio šulų, kitados užverbuotų policijos.
Aukštas pareigas Kauno kriminalinėje policijoje einantis žmogus, kaip ir dauguma šio tyrimo pašnekovų linkęs likti anonimu, prieš keletą metų prisiminė paskutinį kartą, kai Daškė buvo pakviestas pasiaiškinti. „Manau, kad tuo metu R. Daškevičius buvo draskomas vidinių prieštaravimų. Jis toliau norėjo išlikti vienvaldžiu lyderiu nusikaltėlių hierarchijoje, bet jį traukė ir spindintis viešasis visuomenės elito atstovų gyvenimas. Pamenu, kai paskutinį kartą jis buvo pakviestas pasiaiškinti dėl savo nevaldomo elgesio. Atvykęs jis turėjo kažkokį nusiteikimą, paprašytas atsisėsti išdidžiai atsistojo ir atsirėmė į sieną. Kadangi negalėjau nusileisti iki jo lygio, mūsų pokalbį pratęsiau irgi stovėdamas. Tada Daškę perspėjau, kad liautųsi siautėjęs ir baigtų savo tamsią veiklą, nes visa tai jį veda į tragišką finalą. Bet, atrodo, jis neatsižvelgė į tokius mano geranoriškus pastebėjimus.“
„Draugai“ už Daškės pinigus
Pasak buvusio Daškės verslo partnerio, prieš mirtį jis priešų turėjo daugiau nei draugų. „Tai buvo ir verslininkai, iš kurių įmonių jo sėbrai siurbė pinigus, ir tarpusavyje kovojančių Daškinių hierarchijos viršūnių atstovai. Jis dėl tam tikrų aplinkybių susipyko ir su ištikimiausiu bendražygiu Rolandu Dromantu-Ilgu. Šalia jo sukosi bene labiausiai jo pinigų gviešęsi asmenys. Kai kuriuos Remyga nešykštėdamas pinigų aprengdavo madingais drabužiais, o šie už tai jam atsidėkodavo nevaržomais pobūviais su dailiomis merginomis. Kiti, siekdami pasirodyti prieš aplinkinius, Remigijui palaikydavo kompaniją ir kartu siautėdavo restoranuose, naktiniuose klubuose. Ir viskas buvo už Remygos pinigus. Bet bendrų reikalų jie nesukdavo“.
Šeši apsaugininkai ir 2000 litų alga
2004-ųjų rudenį Daškė niekuo iš savo aplinkos nebepasitikėjo – asmeninei apsaugai buvo pasisamdęs šešis ginkluotus apsaugininkus, kurie jį lydėdavo visur. Vienas pagrindinių jo asmens sargybinių pastebėjo, kad Daškė yra akylai sekamas: dažniausiai važinėdavo lydimas vos vienos mašinos su apsaugininkais, tik retais atvejais palydimas iki pat durų. Iš pradžių jį saugojo šeši, o paskutinėmis savaitėmis – tik trys vėliau žlugusios privačios saugos tarnybos darbuotojai. Jie neturėjo tinkamų ryšio priemonių, patikimų informatorių, o už rizikingą darbą per mėnesį gaudavo tik po 2000 litų.
Pirmasis įspėjimas buvo 2001-ųjų liepą, kai automagistralėje Klaipėda–Kaunas jo „Mercedes-Benz“ buvo apšaudytas iš automato. Po trijų mėnesių nesėkmingai bandyta jį nužudyti važiuojant iš Vilniaus. Sargybinis pasakojo, kad abu kartus pajutęs pavojų: ne tik stipriai spaudė akseleratorių, bet ir tvirtai laikė suspaudęs pistoletą, pasirengęs bet kurią akimirką paleisti atsakomuosius šūvius. Po šių įvykių keliems apsaugininkams pakriko nervai – teko lankytis pas psichologus, o galiausiai jie emigravo uždarbiauti į Jungtinę Karalystę.
Keisti sutapimai ir nepastebėti šauliai
Pasak sargybinio, užpuolikai neslėpė veidų – atletiškos figūros, tamsūs marškinėliai, džinsai. Jie turėjo nušauti Daškę tuo metu, kai šis sėdėjo keleivio vietoje. Sargybinis kelis sykius buvo pastebėjęs tuos vyrus važinėjančius Kauno gatvėmis, bet iki šiol neturįs patikimų faktų, kieno užsakymus jie vykdė.
Įdomu, kad gerokai anksčiau panašiu scenarijumi buvo nužudytas buvęs Daškės ir Ilgo bičiulis Aleksandras Kudriašovas – Saša Litovecas. Jis gyveno Lentvaryje ir Kaliningrade. 1999-ųjų sausį, kai su dviem bičiuliais BMW automobiliu iš Sovetsko važiavo į Lietuvą, pakaunėje jį pasivijo kita mašina. Iš jos pasipylė Kalašnikovo automatų šūviai. Kudriašovas žuvo, o su juo važiavę draugai buvo sunkiai sužeisti.
Daškės šeimos draugė pasakojo, kaip kartą Palangoje jis sugrįžo į išnuomotus apartamentus išblyškęs. „Kaip dabar prisimenu, jo veidas buvo toks baltas, tarsi popieriaus lapas, o paskui negirdint mažamečiams vaikams tyliai sušnabždėjo, kad iš pravažiuojančios mašinos išlindę vyrai kelis kartus šovė į jo automobilį.“ Šis epizodas – dar vienas įrodymas, kad Daškė nuolat gyveno ant ribos, o jo aplinka buvo kupina žmonių, kurių interesai susikirto pavojingiausiu būdu.
Karas, kurio niekas negalėjo sustabdyti
2001-ųjų vasarą po pirmojo pasikėsinimo į Daškę netrukus buvo apšaudytas ir Ilgo automobilis. Įvykis policijoje nebuvo užregistruotas, bet Kaune apie jį buvo plačiai kalbama. Būtent tada Daškinių gaujoje ėmė tvyroti įtampa: anksčiau ypač artimi draugai R. Daškevičius ir R. Dromantas vis rečiau susitikinėdavo aptarti bendrų reikalų. Netrukus abu nusipirko šarvuotus „Mercedes“ ir BMW markių automobilius, paskui juos nuolat vaikščiojo ginkluoti apsaugininkai.
Ilgas iki pat sulaikymo gyveno kaip tvirtovėje: jo užmiesčio name Kačerginėje buvo įrengti neperšaunami langai, šarvuotos plieno durys, infraraudonųjų spindulių lazeriniai monitoriai, visi kambariai ir tvoros prikimšti vaizdo kamerų. Jis važinėjo šarvuotu 7-osios serijos BMW, kainavusiu per milijoną litų. Po jo sulaikymo šį automobilį panoro įsigyti tarpusavyje besivaidijančių Kauno gaujų lyderiai, bet, „Akistatos“ šaltinių žiniomis, iki šiol jis stovi nenaudojamas garaže.
Tie 2001-ieji Kaune – metas, kai pamažu brendo didelis konfliktas, kuris neišvengiamai turėjo baigtis mirtinais šūviais ir kraujo praliejimu. Daškės istorija – ne tik kriminalinė kronika, bet ir pamoka, kaip gyvenimas šešėlyje anksčiau ar vėliau tampa nepakeliamas net tiems, kurie atrodo visagaliai.
Sargybinio liudijimas kelia ir šiandien aktualų klausimą: ar gali žmogus, susikūręs gyvenimą ant smėlio, išvengti to, ką pats provokuoja? Ir ar teisėsauga, stebėjusi Daškę ir jo aplinką, galėjo užkirsti kelią tragedijai, jei įspėjimai būtų buvę išgirsti anksčiau? Kaip manote – ar tokios istorijos pasikartoja, ar vis dėlto iš jų kas nors mokosi?
Autorius
Laimis Kumža
Laimis Kumža – vienas iš tų autorių, kurie padeda skaitytojui nepasimesti šiandienos naujienų sraute. Jis gilinasi tiek į Lietuvos politines aktualijas, tiek į pasaulio įvykius, visuomenines tendencijas ir kasdienes istorijas, kurios rūpi kiekvienam. Pagrindiniai jo darbo akcentai - faktų patikrinimas, aiški kalba ir gebėjimas sudėlioti svarbiausius taškus taip, kad skaitytojas per kelias minutes gautų išsamų ir patikimą vaizdą apie temą.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.