Daškė už grotų: džiunglių įstatymai, kolonijos „rūmai“ ir skandalingas paleidimas
„Zona – ne laisvė, ten kiti įstatymai. Tenai kaip džiunglėse: išgyvena tas, kas stipresnis“, – kadaise žurnalistui Dailiui Dargiui pasakojo vienas gerai žinomas buvęs Pravieniškių 2-osios sustiprinto režimo kolonijos kalinys. Tuos įstatymus 1990-aisiais skaudžiai pajuto ir Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė. Į Pravieniškių 2-ąją sustiprinto režimo koloniją jis atvyko, atrodytų, su visais koziriais: bokso profesionalo praeitis ir nuosprendis už reketą – kalėjime tokia biografija laikoma prestižine. Tačiau pirmoji realybė netruko parodyti, kad už vietą po saule teks pakovoti. Ir ši kova kainavo ne vien mėlynių.
Pirmosios dienos – ne svetingas sutikimas
Atvykusio į Pravieniškių koloniją Daškės niekas nesutiko išskėstomis rankomis. Jau pirmosiomis dienomis jam teko kautis dėl įtakos su tuometiniais kalinių lyderiais. Kumščių kietumą jis išbandė su vietiniu „zonos“ autoritetu, pravarde Čialka, ir su panevėžiečiais Tulpiniais – su vėliau policijos nušautu Romualdu Čeponiu bei Dainiumi Skačkausku, kuris dabar bendradarbiauja su teisėsauga. Daškei tos kovos ne kartą baigėsi skaudžiai. Vieną sykį jis buvo taip primuštas, kad atsidūrė ligoninėje. Vis dėlto laiko už grotų jis nešvaistė. „Svarbiausia – priversti priešininkus atsipalaiduoti, prarasti budrumą ir per kuo trumpesnį laiką neutralizuoti lyderį. Gauja yra stipri savo vienybe – iki pirmo parklupusiojo“, – tokius Daškės žodžius vėliau prisiminė jo draugai.
Kerštas ir sugrįžimas į „zoną“ su nauju statusu
Daškės bičiuliai, likę laisvėje, nepaliko jo bėdoje. Už Žaliakalnio garsenybę stoję žmonės žiauriai sumušė Romualdą Čeponį – tą patį, kuris buvo vienas iš konflikto dalyvių. Tai buvo aiškus signalas: liesti Daškę pavojinga. Iš ligoninės į koloniją sugrįžęs jis jau buvo pripažintas naujuoju „zonos“ lyderiu. Pasak šaltinių, Daškė ėmė skriausti net vyresnio amžiaus kalinius, kurie kriminaliniame pasaulyje turėjo gerokai garbingesnę padėtį, ir iš esmės pakeitė kalinių kasdienio gyvenimo režimą bei tradicijas.
Už grotų Daškė jautėsi tarsi rūmuose. Kada panorėjęs gerdavo brangius gėrimus, valgydavo „aristokratišką“ maistą, galėjo žiūrėti palydovinę televiziją. Kaune likę sėbrai, tarp jų Edmundas Bilinskas–Edma ir Arikas Pastuškovas, nuolat atveždavo madingų drabužių, maisto ir kitų gėrybių. Pastuškovas vėliau gyrėsi, kad vieno apsilankymo metu su Daške išgėrė net dvi dėžes konjako. Būtent už grotų Daškė priglaudė ir jonaviškį Rolandą Dromantą, kurį vėliau visi pažinojo kaip Ilgą. Šis keturis kartus teistas vyras tuo metu buvo laikomas tik smulkiu chuliganu, tačiau Daškė įžvelgė jame kažką daugiau. „R. Dromantas nuo jaunystės pasižymėjo kaip atsakingesnis, pareigingesnis už R. Daškevičių“, – taip esminius abiejų Daškinių charakterio bruožus yra apibūdinęs buvęs jų verslo partneris.
Laisvėje likę gaujos draugai ir Daktarų žaidimas
Kol Daškė sėdėjo, jo gaujos nariai laisvėje stengėsi išgyventi. Tuo metu ėmė įsigalėti pagrindiniai Daškinių konkurentai – Vilijampolės Daktarai. 1992–1994 metais jie ėmėsi ieškoti priedangos tarp aukščiausių Lietuvos teisėsaugos pareigūnų. Daktarų žmonės siūlė „mainus“: jei jų atžvilgiu nebus taikomas prevencinis sulaikymas, Kaune nebus sprogimų ir žmogžudysčių. Netrukus po tų apsilankymų buvo suimta nemažai aukščiausio lygio Kauno nusikaltėlių, tačiau tarp jų – nė vieno vilijampoliečio. Negailestingi smūgiai krito būtent Daktarų autoriteto nepaisantiems Daškinių gaujos atstovams.
Kai kurie laisvėje likę Daškės bičiuliai elgėsi aplaidžiai. Ričardas Valionis, pravarde Varlius, 1992-ųjų sausį susitiko su alytiškiais V. Germanu ir S. Ziniu. Jis pažadėjo padėti įsigyti didelį kiekį cigarečių, įsėdo į jų automobilį Kaune, Zanavykų gatvėje, ir iš Makarovo pistoleto abu nušovė. Tačiau vienos aukos kišenėje rastas raštelis su Varliaus duomenimis – po nusikaltimo jis laisvėje teišbuvo tris paras. Ginklą pareigūnai rado užkastą, o pats Varlius iki šiol atlieka įkalinimo iki gyvos galvos bausmę.
Tiriant šią dvigubą žmogžudystę paaiškėjo ir tikrasis Žaliakalnio grupuotės branduolys. Daškės artimais draugais įvardyti A. Pastuškovas, Algis Stalauskas–Stalas, Gintaras Kupčiūnas–Kupčia, Arvydas Eidukaitis–Aidelis, Gintautas Bakanauskas–Bakanas, Vaidotas Stankevičius–Smauglys ir daugelis kitų.
Skandalingas išėjimas į laisvę: pažeidimai, vestuvės ir abejonės
Atlikdamas bausmę Daškė nepamiršo ryšių su laisve. Dažnai skambindavo Edmundui Bilinskui. Kartą į ragelį atsiliepė jo sugyventinės Dalios Drazdauskienės duktė Gelija, tuomet dar šešiolikmetė. „Tada man buvo tik šešiolika. Vieną dieną kažkas paskambino – malonus balsas paprašė Dalios. Pasakiau, kad supainiojo numerį. „Ką gi, tuomet tu būsi mano žmona“, – pasakė vaikinas ir padėjo ragelį. Kai pirmą kartą pamačiau Remigijų, iškart supratau, kad tai mano gyvenimo meilė“, – vėliau prisipažino Daškės našlė.
Pažintys lėmė, kad visų septynerių metų sėdėti Daškei neteko. 1993-ųjų gegužę, atbuvus du trečdalius bausmės, kauniečio byla peržiūrėta. Jam pritaikytas Amnestijos įstatymas – nuspręsta, kad užtenka 5 metų ir 8 mėnesių. 1994-ųjų liepą, atlikus tris ketvirtadalius bausmės, Daškė už gerą elgesį buvo paleistas lygtinai. Tačiau vietoj džiaugsmo – skandalas. Paaiškėjo, kad kolonijos administracija, teikdama prašymą Kaišiadorių apylinkės teismui, padarė nemažai pažeidimų. „Yra žinių, kad kolonijos vadovybė paskaitė teismo nuosprendį ir nusprendė, kad R. Daškevičiaus kaltės įrodymų nėra. Teismo posėdyje nedalyvavo nei prokurorė, nei sekretorė, nors protokole pažymėta, kad jos dalyvavo“, – prisiminė vienas garsus prokuroras. Tuomet kolonijos viršininkas gavo papeikimą, o generalinis prokuroras Artūras Paulauskas teismo sprendimą apskundė. Vis dėlto 1995-ųjų pradžioje bylą nagrinėjus iš naujo, senasis nuosprendis liko galioti. Daškė galutinai ir teisėtai – laisvėje.
Išėjęs į laisvę Daškė netrukus įgyvendino tai, ką kalėjime buvo žadėjęs Gelijai. Po kelių mėnesių jie susituokė. Į Kauno rotušę pasveikinti jaunavedžių susirinko marga publika: artimieji, abejotinos reputacijos draugai – R. Dromantas, E. Bilinskas, A. Pastuškovas, Algirdas Antanynas–Antonis ir žemesnės grandies „torpedos“ iš Žaliakalnio.
Ne visi į šią santuoką žiūrėjo palankiai. Pats Edmundas Bilinskas, iki šiol atliekantis bausmę, prieš keletą metų prisipažino: „Aš ilgą laiką nepritariau, kad Remigijus draugautų su mano mylimos moters dukra. Nors jis sakė, kad sugrįžęs ves Geliją, tačiau aš netikėjau jo žodžiais. Bet pasirodo, jog klydau. Sugrįžęs į laisvę, kai kuriems žmonėms jis pasirodė stebėtinai pasipūtęs, o gal per tuos kelis nelaisvės metus išsiskyrė mūsų požiūriai į gyvenimą.
Ši istorija – ne tik pasakojimas apie vieną bosą. Tai pasakojimas apie sistemą, kurioje „zonos“ lyderiai gali jaustis kaip rūmuose, o įtakingų draugų parama padeda apeiti įstatymą. Daškei pavyko išgyventi džiunglių taisyklėmis, bet ar šiandien Lietuvos kalėjimuose jos pasikeitė? O gal už grotų vis dar galioja senoji tiesa, kad stipresnis visada teisus? Ką manote jūs?
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.