„Nedaryk mums gėdos“: kaip Pravieniškių „balta varna“ iškeitė automatą į žmones
Pravieniškių pataisos namai – ne vieta, apie kurią svajoja nuo vaikystės. Juolab – moteris, kuri niekada nelaikė ginklo rankose. Vis dėlto kaišiadorietė Jūratė Danielė čia dirba jau porą dešimtmečių: pradėjo nuo apsaugos bokšto su užtaisytu automatu, o šiandien kuria bendruomenę, kurioje nuteistieji ne tik atlieka bausmę, bet ir piešia, sodina, vaidina bei ruošiasi grįžti į laisvę. Jos istorija – apie tai, kaip viena „balta varna“ pamažu keitė įstaigos kultūrą.
Kaip kaimynas pakvietė į kalėjimą
Į Pravieniškes Jūratę pakvietė šalia gyvenęs kaimynas – pats čia dirbęs darbuotojas. Pasiūlymas moters nesužavėjo, bet sužinojus, kad bus galima dirbti kas ketvirtą parą ir daugiau laiko skirti mokslams, sutiko. Taip pirmąkart išvydo teritoriją, kurioje teks praleisti ne vienerius metus.
„Labai gerai atsimenu, kai pirmą dieną važiavau į tarnybą. Tuo metu turėjau dirbti apsaugos ir priežiūros skyriuje, saugoti teritoriją stovėdama bokšte su užtaisytu automatu, todėl buvo truputėlį ir neramu, ir nedrąsu, bet pirmiausiai, aišku, reikėjo susipažinti su kolektyvu, kuris ne itin geranoriškai priėmė“, – pasakoja Jūratė.
Įstrigo ir vienas kolegos pastebėjimas: važiuojant į darbą vyras pasakė, kad ji nespės apsižiūrėti, kaip ateis pensija. Tada moteris galvojo, kur jau čia, iki pensijos dar dvidešimt metų. Bet žodžiai prilipo, o kolega, kaip vėliau paaiškėjo, nejuokavo.
Su automatu – viena per šaltį
Pirmasis darbas – septynerius metus trukęs budėjimas apsaugos bokšte. Psichologiškai ir fiziškai nelengva užduotis. „Reikėjo stovėti vienai su savo mintimis per šaltį, buvo tikrai šiurpu“, – prisimena moteris.
Iki tol ginklo ji rankose nebuvo laikiusi. Pirmąkart su juo susidūrė per pareigūnų mokymus Vilniaus mokymo centre, kur reikėjo išmokti savigynos, automatų panaudojimo ir šaudymų. „Man gana neblogai sekėsi ir patiko, nes kovos menus ir jaunystėje sportavau, buvau labai susijusi su sportu, tai ginklo nebuvo baisu laikyti“, – tikina pašnekovė.
Nuo betono – prie gėlių ir dažų
Po motinystės atostogų grįžusi į tą patį bokštą, Jūratė ėmė jaustis niūriai. Prieš akis – tik pilkas betonas, o viduje – noras kurti, padėti, matyti prasmę.
„Ėmė beprasmybės jausmas, vis galvojau, ką čia veikiu, nes norisi nuveikti ką nors gero, kurti aplink save grožį, padėti žmonėms. Tokios mintys mane pastūmėjo nueiti iki tuometinio pavaduotojo ir pakalbėti, nes man labai svarbi aplinka. Tokiose įstaigose žalumos mažai – tik betonas“, – atvirauja J. Danielė.
Idėjai gražinti pataisos namų aplinką ir į darbus įtraukti nuteistuosius buvo pritarta. Nuo mažo ploto, pasak moters, viskas ir prasidėjo.
Pirmoji moteris – būrio viršininkė
Po darbo apsaugos skyriuje Jūratė dirbo pasimatymų centre, vėliau perėjo į reabilitacijos centrą, kuriame dabar ir dirba resocializacijos centro specialiste. „Likimas lėmė, kad teko pabandyti dirbti su visomis grupėmis. Dirbau ir su asmenimis, nuteistais kalėti iki gyvos galvos. Buvau pirmoji moteris Lietuvoje, dirbusi su tokiu būriu, nes niekada nebuvau girdėjusi, kad moteris galėtų būti būrio viršininkė. Perėjau beveik per visą įstaigą“, – pasakoja ji.
Sunkiausia buvo pati pradžia – išmokti kalbėtis su nuteistaisiais, pelnyti jų pasitikėjimą. „Ateini viena, be ginklų, be nieko į minią nuteistųjų ir turi pradėti bendrauti. Man natūraliai sekėsi, nes nemelavau, ėjau į žmones. Aš jų nerūšiavau – jie tokie pat žmonės kaip ir laisvėje, tiesiog suklydę, jiems reikalinga pagalba“, – aiškina moteris.
Ji pasakojo nuteistiesiems savo gyvenimo istorijas, o jie – nors pareigūnų dažniausiai neprisileidžia – ja patikėdavo. „Jeigu eini tik atidirbti ir tau vienodai, ką žmogus galvoja, taip ir jie jaučiasi. Bet jei eini su atvira širdimi, jų neapgausi“, – priduria J. Danielė.
Seksualiniai nusikaltėliai – sunkiausias išbandymas
Jūratė pati augina tris vaikus, tad emociškai sunkiausia buvo dirbti su seksualinių nusikaltėlių būriu, ypač kai nukentėjo nepilnamečiai. „Galvojau, kad tie žmonės greičiausiai patys sužaloti nuo vaikystės. Supratau – jei eisiu su stipriu nusistatymu, kontakto nepasieksiu. Jie agresyvūs, pataisos namuose pažeminti, jų niekas nemėgsta. Būdavau žmogiška: pradėdavau kalbėtis, ir jie pravirkdavo, pasakodavo apie savo vaikystės suluošinimus. Perskaičiusi bylą užversdavau ir pamiršdavau, už ką jis teistas, nes matau prieš save žmogų“, – dalijasi moteris.
Ji nebijo kalbėti ir apie tai, kas sistemoje dažnai nutylima: tokie nuteistieji būna engiami kitų. „Anksčiau būdavo ir mušami. Jie – žeminami žmonės, todėl, mano manymu, turėtų būti visiškai atskirti nuo nusikaltėlių, nuteistų už kitus dalykus“, – sako ji. Apsilankiusi Norvegijoje, Haldeno kalėjime, Jūratė matė, kad ten tokie asmenys gyvena atskirai, turi ilgesnį laiką maistui ir sportui. „Pas mus to nėra – tik keletas žmonių atskirti, kiti – bendruose būriuose. Tiems žmonėms reikia atlaikyti tikrai labai daug“, – apgailestauja pašnekovė.
„Nedaryk mums gėdos“
Kai Jūratė pradėjo kartu su nuteistaisiais tvarkyti teritoriją, sodinti, kurti, dalis kolegų su ja net nekalbėjo. „Tarp nuteistųjų būdavau be ginklo, be uniformos, tik su guminiais batais – kitiems tai atrodė kaip sensacija. Sakydavo: „Nedaryk mums gėdos“. Atsakydavau, kad jei jiems gėda, tegul eina ir praeina“, – pasakoja ji.
Jos nesustabdė nei „baltos varnos“ etiketė, nei aplinkinių šaltumas. „Sakydavo – iš kur tokia balta varna išlindus, čia tokia įstaiga, čia sistema. O man buvo vienodai: daug ką dariau priešingai, nei įprasta, – taip, kaip matau“, – šypteli pašnekovė.
Idėjų nestokojanti „balta varna“
Šiandien Jūratė – resocializacijos centro specialistė, savo darbą vadinanti misija. Ji džiaugiasi, kad pagaliau jaučia palaikymą komandoje. „Pas mane galvoje uraganas, idėjų daug. Man vienodai, kas parašyta kodekse – darau, kas prasminga. Pagaliau turiu palaikymą, kurio iki šiol neturėjau“, – juokiasi moteris.
Su nuteistaisiais ji gamina žaislus, piešia, tapo ant sienų, augina augalus iš mažų daigelių, rengia šventes, spektaklius ir minėjimus. Neretai į juos atvyksta artimieji – ir tada įvyksta patys jautriausi dalykai.
„Anksčiau kurdavome renginius, vaidinimus, sudarydavome galimybę atvykti artimiesiems. Jie matydavo, kas vyksta, dalyvaudavo, gamindavome maistą ir sėdėdavome kartu prie stalo, kaip šeimoje. Įsivaizduokite, ką tai reiškia mamai, turinčiai priklausomą nuo narkotikų sūnų, esantį dugne, – kai atvažiuoja ir pamato, kaip jis vaidina, deklamuoja jai skirtas eiles. Artimieji dėkodavo, laikydavo už rankos, ir iki dabar parašo, paskambina. Man tai – didžiausia laimė“, – sako J. Danielė.
Moteris neslepia – ateityje norėtų surengti tarptautinį plenerą, į kurį atvyktų užsienio menininkai ir kartu su nuteistaisiais kurtų meno projektus. Klausimas, ar tokia istorija būtų įmanoma be žmogiškumo, kurio neišmoksi jokiuose kursuose? O ką darytumėte jūs, jei jūsų kaimynas pakviestų dirbti į pataisos namus?
Autorius
Alma Rudokaitė
Alma Rudokaitė – vyriausioji šio tinklaraščio redaktorė, kuri kasdien įkvepia tūkstančius skaitytojų keisti savo gyvenimą nuo mažų, bet prasmingų žingsnių. Ji dalijasi ne teorijomis, o praktiškai pritaikomomis įžvalgomis – nuo subalansuotos mitybos iki paprastų kasdienių ritualų, kurie padeda pajusti daugiau energijos ir vidinės ramybės. Danielės tekstuose atsispindi ne tik naujausi moksliniai tyrimai, bet ir asmeninė patirtis, todėl kiekvienas patarimas atrodo artimas, suprantamas ir lengvai įgyvendinamas. Jos credo: sveikata prasideda ne nuo didelių pertvarkymų, o nuo sąmoningo pasirinkimo čia ir dabar.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.