17 metų už grotų praleidęs Aleksandras: „Blaivus protas – jį suvaldyti labai sunku“
17 metų už grotų praleidęs Aleksandras: „Blaivus protas – jį suvaldyti labai sunku“
Vilniuje yra bažnyčia, kuri savo istorijoje yra buvusi ir dirbtuvėmis, ir sandėliu, ir kalėjimu. Birželio viduryje Šv. Stepono bažnyčia trumpam atvėrė duris – čia vyko diskusija „Kelias iš kalėjimo į laisvę“. Simboliška vieta pasirinkta neatsitiktinai: apie tai, kaip gyvenimas po bausmės atlikimo primena lipimą iš tamsos į šviesą, kalbėjo trys žmonės – „Carito“ nuteistųjų konsultavimo centro vadovas Simonas Schwarzas, kalinčio jaunuolio mama Irina ir vyras, pusę savo gyvenimo praleidęs už grotų.
Aleksandrui (visi vardai šiame tekste pakeisti) – beveik keturiasdešimt. Prieš pusantrų metų jis paskutinį kartą išėjo pro kalėjimo vartus. Ir nors šiandien jau turi darbą, jaučiasi taip, lyg kiekvieną rytą iš naujo mokytųsi, kaip būti žmogumi tarp žmonių.
Pirmasis gausmas ir paskutinė pamoka
Aleksandras pirmąkart į kalėjimą pateko būdamas šešiolikos. Praėjus dvejiems metams – narkotikai. Nuo tos akimirkos kalėjimas tapo jo gyvenimo ritmu, pasikartojančiu scenarijumi, kurį jis pats vadina „įprasta tvarka“.
„Kai būdamas 16 metų pirmą kartą patekau į kalėjimą, įėjau ir už manęs užsitrenkė durys – viskas vyko tarsi kažkokiame filme. Gausmas. Kalėjimo gausmas. Kažkas sėdi prie lango, kažkas šneka. Toks tarsi chaosas – visi bando vienas kitą perrėkti. Eini ir nesupranti, kas vyksta. Žengi žingsnį, antrą, ir tau darosi baisu“, – prisimena vyras.
Iš viso nelaisvėje jis praleido 17 metų. Vėliau baimė tapo pasimetimu, o pastarasis – kasdienybe laisvėje. Svarbiausias lūžis įvyko, kai paskutiniojo įkalinimo metu nuo perdozavimo mirė jo brolis. „Po jo mirties paklausiau savęs: ‚Ką aš darau?‘ Ir pasižadėjau daugiau nebevartoti“, – sako Aleksandras.
Nuo tada – pusantrų metų blaivaus gyvenimo. Tačiau jis pats neslepia, kad kiekviena diena yra kova: „Blaivus protas – jis toks… Sunku jį suvaldyti.“
Penki darbai per pusantrų metų
Grįžimas į visuomenę Aleksandrui – ne tik psichologinis, bet ir labai praktiškas iššūkis. Per pusantrų metų laisvėje jis pakeitė penkis darbus. Vyras prisipažįsta nežinąs, kaip bendrauti su darbdaviais, kaip derėtis dėl atlyginimo, kaip suprasti, kiek iš tikrųjų vertas jo darbas.
„Atlieki darbą, bet nežinai, kiek už jį galima prašyti. Sutvarkyti teritoriją, nuvalyti langus, pritvirtinti gipso kartoną – tiesiog nežinai kainų“, – pasakoja Aleksandras. Jam atrodo, kad darbdaviai kartais tuo naudojasi: nuslepia sumas arba sumažina atlyginimą.
Paradoksalu, bet priklausomybės pasaulis jam iki šiol atrodo suprantamesnis už „normalų“ gyvenimą. „Ten viską žinai užsimerkęs. Čia… Kiekviena diena yra nauja. Ir tu stengiesi, jauti, kad lūžti viduje, lauži save, keitiesi nuo galvos iki kojų. Tai iš tikrųjų labai sunku“, – atvirauja jis.
Santykių su šeima sugriovimas – dar vienas ilgalaikių pasekmių pavyzdys. „Mano mama iki šiol manimi nepasitiki“, – sako vyras.
Narkotikai kalėjime: daugiau nei gatvėje?
„Carito“ duomenimis, apie 30 proc. nuteistųjų turi priklausomybių – alkoholio, narkotikų ar lošimų. Tačiau, pasak Aleksandro, tikrieji skaičiai gerokai didesni – jis mano, kad narkomanų kalėjimuose gali būti net 80 proc.
„Ten narkotikų turbūt daugiau nei čia, gatvėje“, – tvirtina pašnekovas. Centro vadovas S. Schwarzas patvirtina, kad į oficialią statistiką patenka tik tie, kuriems diagnozė nustatyta laisvėje – kalėjimuose ji paprastai nenustatoma.
2025 m. Seimo kontrolierių ataskaita irgi atskleidžia tą pačią problemą: 2024 m. Alytaus kalėjime iš 1228 testų 390 buvo teigiami, Marijampolės – iš 1501 testo 389 teigiami, Vilniaus – iš 356 testų 100 teigiami. Tai reiškia, kad kas trečias patikrintas nuteistasis buvo vartojęs draudžiamų medžiagų.
Aleksandras čia pat pateikia savo gyvenimo taisyklę: „Stengiuosi nebūti ten, kur neturėčiau būti. Jei žengei žingsnį į šoną – viskas, vadinasi, ten ir liksi. Į čia, į normalų gyvenimą, jau nebegrįši.“
Mama, kuri laukia ir nesmerkia
Irinos istorija – lyg veidrodis Aleksandro patirčiai. Jos sūnus taip pat vartojo narkotikus, vogė, ne kartą sėdėjo. Moteris augino tris vaikus – kitų dviejų gyvenimai susiklostė kitaip: jie įgijo išsilavinimą, darbus, sukūrė šeimas, padovanojo jai penkis anūkus.
„Kai sužinojome, kad sūnus vartoja narkotikus, man buvo labai sunku susitaikyti su tuo, kad tai įvyko mano šeimoje“, – pasakoja Irina. Pirmiausia pasirodė smulkios vagystės: „Grįžti iš parduotuvės, padedi grąžą ant stalo, o ji dingsta.“ Vėliau pradėjo kalbėti pažįstami, kurie ir patys tapo vagysčių aukomis.
Sūnus pats prašėsi pagalbos. „Kartą jis pasakė: ‚Mama, labai noriu, kad mane kur nors išvežtų.‘ Bet tada jis dar nepasakojo, kas vyksta“, – prisimena moteris. Ji kreipėsi į giminaičius, prašydama kurį laiką priimti sūnų pas save – toli nuo įprastos aplinkos. Šie atsisakė. Netrukus sūnus pirmą kartą atsidūrė už grotų.
Metų metus Irina jautė visuomenės pasmerkimą – ir būtent tai pakeitė jos požiūrį. „Turbūt mums patiems reikia pasikeisti, išmokti į juos žiūrėti kitaip. Kai nutinka kažkas panašaus, mes nevengiame pareikšti: ‚Jis toks ir toks, blogas.‘ Jis tarsi neturėtų egzistuoti šiame pasaulyje“, – sako ji.
Jos sūnus netrukus vėl išeis į laisvę. Šeima laukia jo namo. „Niekada nepasiduosiu ir visada eisiu greta jo. Nenoriu, kad jis jaustųsi kaltas prieš mus. Svarbu jų neatstumti ir nesmerkti“, – tvirtina moteris.
Keturi darbuotojai prieš šimtus likimų
„Carito“ nuteistųjų konsultavimo centras per metus aptarnauja 600–700 žmonių. Apie 400 jų lankomi kalėjimuose, 200–300 gauna pagalbą laisvėje. Darbas su vienu žmogumi gali užtrukti kelerius metus – kartais centro darbuotojai jį lanko 2–3 metus tiesiog bausmės atlikimo vietoje, tikėdamiesi, kad išėjęs jis ateis į centrą.
„Atvykęs į kalėjimą, kaliniams sakau: ‚Aš esu Simonas, ir mano tikslas – kad jūs daugiau nebeatsidurtumėte kalėjime‘. Mes norime padėti žmogui likti laisvėje“, – savo misiją dėsto S. Schwarzas.
Tačiau jis čia pat pripažįsta ir dviprasmišką realybę: „Mūsų tikslas – padėti žmogui tapti visateisiu visuomenės nariu. Tačiau daugeliu atvejų tai praktiškai neįmanoma. Daugelis iš jų niekada nebuvo visuomenės dalis. Jie visą gyvenimą egzistavo kažkur už jos ribų.“
Po diskusijos S. Schwarzas atsisuka į ištuštėjusią bažnyčios salę ir sako, kad būtent čia buvo susirinkę visi centro darbuotojai. Jų – vos keturi–šeši. „Problemų mastas milžiniškas. Matome, kad šiems žmonėms reikalingos labai specializuotos paslaugos, tačiau dažnai neturime jiems ką pasiūlyti“, – reziumuoja jis ir priduria, kad, kaip ir visame nevyriausybiniame sektoriuje, pagrindinis klausimas – finansavimas.
Aleksandras sako suprantąs, kad buvę kaliniai dažnai sutinkami su baime ir išankstiniu nusistatymu: „Tik pasakyk, kad esi iš ten, ir žmonės ims tavęs bijoti. Iš karto atsiranda tam tikros kliūtys.“ Vis dėlto, pasak jo, kartais užtenka visai nedaug – „tiesiog pasikalbėti su žmogumi, įsijausti į jo padėtį, užjausti, padrąsinti geru žodžiu, pakviesti išgerti kavos“.
Ši istorija – ne apie atleidimą už nusikaltimus. Ji apie tai, kad žmogus, kuris 17 metų kvėpavo kalėjimo oru, šiandien vis dar mokosi gyventi pagal taisykles, kurių niekada iki galo neišmoko. Ir šioje kelionėje svarbiausia, kad kažkas lauktų jo lauke.
O ką mes – kaimynai, darbdaviai, praeiviai – pasirinktume: pasmerkti ar bent jau duoti šansą?
Autorius
Laimis Kumža
Laimis Kumža – vienas iš tų autorių, kurie padeda skaitytojui nepasimesti šiandienos naujienų sraute. Jis gilinasi tiek į Lietuvos politines aktualijas, tiek į pasaulio įvykius, visuomenines tendencijas ir kasdienes istorijas, kurios rūpi kiekvienam. Pagrindiniai jo darbo akcentai - faktų patikrinimas, aiški kalba ir gebėjimas sudėlioti svarbiausius taškus taip, kad skaitytojas per kelias minutes gautų išsamų ir patikimą vaizdą apie temą.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.