Vilniaus kalėjime – romanai su nuteistaisiais, kamerose rasti telefonai ir peilis: ką tai pasako apie visą sistemą
Kalėjimas atrodo kaip vieta, kur viskas suplanuota iki minutės: sienos, grotos, patikros, tvarka. Tik realybė visada būna sudėtingesnė už planą. Lietuvos kalėjimų tarnyba pirmadienį pranešė apie tai, kas paaiškina, kodėl kalėjimo sistema – ne vien sienos ir raktai. Per liepą darbą paliko dvi pareigūnės, turėjusios artimų, romantinių ir intymių santykių su nuteistaisiais. Dar vienai maitinimo įmonės darbuotojai panaikintas leidimas patekti į kalėjimą.
Tarnyba neskirsto, kuris atvejis sunkesnis. Bet žinutė aiški: siena tarp kalėjimo „vidaus“ ir išorės nėra tokia tvirta, kaip norėtųsi.
Ir tai – tik personalo dalis. Vilniaus kalėjimo viršininkas kartu su Kriminalinės žvalgybos valdybos pareigūnais inicijavo Vilniaus kalėjimo patalpų patikrinimus. Pasitelkus Tarnybos Prevencinės grupės pareigūnus, nuteistųjų kamerose rasta mobiliojo ryšio telefonų, peilis ir kitų neleistinų daiktų. Nustatyta ir atvejų, kai buvo viršytas leistinas daiktų kiekis. Apskritai patikrinimų metu rastas didelis kiekis draudžiamų daiktų.
Vieną liepos mėnesį – du išėjimai, vienas panaikintas leidimas ir krūva konfiskuotų daiktų. Tai jau ne atsitiktinumas, o signalas apie saugumo valdymą.
Ką tiksliai parodė liepa
Pradėkime nuo faktų, kad nebūtų vietos interpretacijoms. Liepą darbą paliko dvi pareigūnės. Priežastis, kurią įvardija Tarnyba, – artimi, romantiniai ir intymūs santykiai su nuteistaisiais. Tai nėra smulkus drausmės pažeidimas ar „žmogiška silpnybė“, kaip kartais bandoma pateikti. Pareigūnas, turintis tokius santykius su nuteistuoju, automatiškai tampa potencialiu kanalu: per jį gali keliauti daiktai, informacija, nurodymai, pinigai. Kartais – savo noru, kartais – jau būdamas šantažuojamas.
Antrasis atvejis – maitinimo įmonės darbuotoja, kuriai panaikintas leidimas patekti į kalėjimą. Čia svarbu suprasti vieną dalyką: kalėjimo saugumas laikosi ne tik ant uniformuotų pareigūnų. Į teritoriją kasdien patenka daug žmonių – techninės priežiūros, statybų, maisto tiekimo, įvairių paslaugų atstovų. Kiekvienas jų turi savo maršrutą, savo grafiko langą, savo kontaktų ratą. Jei tas ratas ima apimti nuteistuosius, atsiranda dar viena spraga, kurią užkamšyti kur kas sunkiau nei fiksuoti kamerų patikromis.
Trečiasis, ir bene triukšmingiausias, epizodas – patikrinimai. Juos inicijavo Vilniaus kalėjimo viršininkas su Kriminalinės žvalgybos valdybos pareigūnais. Rezultatas: mobiliojo ryšio telefonai, peilis, kiti neleistini daiktai, o kai kur – ir viršytas leistinas daiktų kiekis. Tarnyba tai apibendrina trumpai ir gana griežtai.
„Nors Vilniaus kalėjimas yra vienas iš daugiausiai pareigūnų turinčių kalėjimų, saugumo valdymo situacija sukėlė rimtų abejonių“, – teigiama Kalėjimų tarnybos įraše feisbuke.
Šis sakinys vertas dėmesio dėl vienos priežasties. Jis parodyta, kad problema – ne „per mažai žmonių“. Vilniaus kalėjime pareigūnų yra daugiau nei kitur. Tai reiškia, kad klausimas kyla ne apie skaičių, o apie valdymą: kaip organizuojamos patikros, kaip reaguojama į signalus, kaip tikrinami patys darbuotojai.
Kodėl santykiai su nuteistaisiais – ne romantikos reikalas
Kai kalbama apie pareigūno ir nuteistojo santykius, dažnai įsivaizduojama istorija iš serialo: nelemta meilė, slapti pasimatymai, laiškai. Realybė kur kas proziškesnė ir pavojingesnė.
Tokie santykiai sukuria priklausomybę. Nuteistasis greitai supranta, kad turi svertą: jausmus, žinutes, kompromituojančią informaciją, galiausiai – grasinimą viską atskleisti. Tuomet pareigūnas atsiduria situacijoje, kai turi rinktis tarp tarnybos ir savo paties saugumo. Dažnai pasirenkama tyla, o tyla kalėjimo sistemoje kainuoja brangiai.
Be to, tokie ryšiai beveik visada palieka materialių pėdsakų. Nelegalūs daiktai, informacija apie planuojamas patikras, žinutės apie kitus nuteistuosius, bandymai paveikti sprendimus dėl režimo, perkėlimo ar lengvatų. Kalėjimų tarnyba jau užsiminė, kad atleistų pareigūnių veikla bus tikrinama siekiant nustatyti, kokių veiksmų jos galėjo imtis nuteistųjų naudai. Ši formuluotė nėra atsitiktinė – ji rodo, kad įtariama ne vien emocinė, bet ir praktinė įtaka.
Telefonas kameroje ir peilis – du skirtingi pavojai
Mobilusis telefonas kalėjimo kameroje dažnai nuvertinamas kaip „nekaltas“ nusižengimas. Esą žmogus tik nori paskambinti artimiesiems. Praktikoje tai vienas rimčiausių saugumo pažeidimų. Telefonas leidžia koordinuoti nusikalstamą veiklą iš vidaus, organizuoti kontrabandą, spausti liudytojus, tęsti sukčiavimą, valdyti pinigų srautus. Kamera su telefonu nustoja būti izoliacijos vieta – ji tampa darbo kabinetu.
Peilis kameroje – dar kitokia kategorija. Tai tiesioginė grėsmė tiek kitiems nuteistiesiems, tiek pareigūnams. Kalėjimo aplinka, kurioje žmonės gyvena arti vienas kito ir turi mažai privatumo, konfliktus eskaluoja greičiau nei įprastame pasaulyje. Vienas peilis gali reikšti vieną rimtą sužalojimą ar net mirtį, o tai – ne tik tragedija, bet ir didžiulis smūgis visai įstaigos tvarkai.
Trečias dalykas – viršytas leistinas daiktų kiekis. Skamba biurokratiškai, bet taip dažnai prasideda didesni reikalai. Perteklius gali būti prekybos, mainų ar „skolų“ kalėjimo ekonomikoje dalis. Kai kameroje daiktų daugiau, nei priklauso, paprastai atsiranda ir žmonių, kurie žino apie tai ir tyli.
Ką dabar žada Kalėjimų tarnyba
Tarnybos planai išdėstyti gana konkrečiai. Bus atliktas atleistų pareigūnių veiklos patikrinimas. Tikslas – nustatyti, kokių veiksmų jos galėjo imtis nuteistųjų naudai. Tai reiškia, kad vertinama ne tik tai, ką jos darė ar ko nedarė tarnybos metu, bet ir kokią įtaką galėjo turėti nuteistųjų padėčiai: režimui, daiktams, informacijai, galbūt sprendimams dėl jų statuso.
Kitas svarbus elementas – patys patikrinimai. Tai, kad juos inicijavo kalėjimo viršininkas kartu su Kriminalinės žvalgybos valdyba ir pasitelkė Prevencinę grupę, rodo, kad situacija vertinama ne kaip vienkartinis drausmės klausimas, o kaip sisteminė rizika. Kamerų patikros yra tik matoma dalis. Tikroji veikla paprastai vyksta analizuojant ryšius, pokalbius, judėjimo maršrutus, lankytojų srautus ir darbuotojų elgesio modelius.
Praktiška pamoka, kurią verta įsidėmėti
Saugumas kalėjime laikosi ne ant deklaracijų, o ant kasdienių, nuobodžių, bet būtinų procedūrų. Kuo aukštesnis pasitikėjimas konkrečiu darbuotoju, tuo mažiau tikrinama jo veikla – ir būtent ten atsiranda erdvės piktnaudžiavimui. Todėl rotacija, netikėtos patikros, aiškus ir saugus kanalas pranešti apie kolegos elgesį, griežta prieiga prie teritorijos visiems rangovams ir tiekėjams – ne biurokratija, o elementari higiena.
Antra pamoka – žmogiškoji. Pareigūnai dirba su žmonėmis, kurie moka manipuliuoti, ir darbo krūvis, pamainos, psichologinė įtampa daro savo. Jei įstaiga neturi aiškios paramos sistemos, kur darbuotojas gali kreiptis pajutęs, kad situacija slysta iš rankų, problemos sprendžiamos ne tada, kai atsiranda, o tada, kai jau įvyksta skandalas.
Vilniaus kalėjimo pavasaris ir vasara parodė, kad grandinė gali trūkti keliose vietose vienu metu: personalo elgesyje, rangovų prieigoje, kamerų turinyje. Dabar klausimas, ar tarnybos atsakas – pavienės patikros ir keli atleidimai – bus pakankamas, ar tik pradžia.
Kaip manote jūs: ar po tokio signalo užtenka stiprinti patikras ir tikrinti atleistų pareigūnių veiklą, o gal reikia peržiūrėti visą Vilniaus kalėjimo saugumo valdymo modelį ir paskelbti apie tai viešai?
Autorius
Mykolas Stembra
Mykolas Stembra – autorius, kuris kasdien kuria skaitytojams aktualų, gyvą ir įdomų turinį pačiomis įvairiausiomis temomis. Jo tekstuose visuomet rasite aiškumą, naudingą informaciją ir sklandų pasakojimą – jis puikiai supranta, kad šiandienos skaitytojas vertina greitą prieigą prie esminių dalykų. Kiekvienas jo straipsnis sukurtas taip, kad net ir sudėtingą temą perteiktų suprantamai, be nereikalingo vandens ir su akivaizdžia nauda.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.