Kauno mafijos „stiliaus“ revoliucija: kaip treningus pakeitė kostiumai, o Daškė tapo bokso lyderiu

Kauno mafijos „stiliaus“ revoliucija prasidėjo tyliai, be šūvių ir demonstracijų. Dar neseniai kriminalinio pasaulio hierarchiją buvo galima įskaityti iš pirmo žvilgsnio: treningai, aukso grandinės, specifinės tatuiruotės ir „zonos“ žargonas. Bet 2000-ieji įnešė pokyčių, kurių tuomet nedaug kas išdrįso pavadinti teisingais. Kauno gatvių „autoritetai“ pradėjo keisti odines striukes į kostiumus, o grubias kalbas – į mandagias frazes.

Šio pokyčio epicentre atsidūrė Remigijus Daškevičius-Daškė. Būtent jis ir jo aplinka tapo tarsi tiltu tarp senosios mafijos, kurioje klestėjo čefyras ir „paniatkės“, ir naujojo pasaulio, kuriame svarbiausia – tinkamas įvaizdis. Daškė nebuvo vienišas vilkas – aplink jį susibūrė sluoksnis žmonių, kurie suprato, kad atvira jėga nebėra efektyvi priemonė siekiant tikslų. Vietoj jos – ryšiai, pinigų legalizavimas ir pagarba, kurią suteikia ne gatvė, o visuomenės pripažinti laimėjimai.

Kostiumai vietoj treningų: kas slypi už „stiliaus“ pokyčio?

Iš pradžių sunku patikėti, kad per porą metų Kauno kriminalinio pasaulio veikėjai taip pasikeitė, jog jų nebebuvo galima atpažinti. Tačiau Dailiaus Dargio knygose ir „Akistatos“ publikacijose užfiksuota transformacija – įspūdinga. Naujojo tūkstantmečio lyderiai nebepriminė senųjų tipų su parudavusiais nuo čefyro dantimis ir griežtomis taisyklėmis. Daškė ir jo žmonės stengėsi elgtis taip, tarsi būtų solidūs verslininkai.

Jie vilkėjo elegantiškus drabužius, kalbėjo kultūringai, o įprastų nusikaltėlių žargoną keitė „protingomis“ citatomis iš knygų. Kai kurie net pradėjo lankyti teatrus, kino festivalius ir klasikinės muzikos koncertus. Aišku, ne todėl, kad jiems tai patiko – tiesiog tai buvo madinga. O kas madinga, tas tampa įvaizdžio dalimi. Visuomenei buvo norima parodyti: mes ne nusikaltėliai, mes – verslininkai, kurie supranta kultūrą ir palaiko sportą.

Šie pokyčiai nebuvo vien išoriniai. Daugelis per patikimus tarpininkus susidraugavo su valdžios atstovais – nuo miesto tarybos narių iki aukščiausių šalies valdžios žmonių, kuriuos beveik kasdien rodė „Panorama“. Tai leido kurti ryšių tinklą, kurio senojo pasaulio „autoritetai“ neturėjo. Klausimas, kiek tokių draugysčių buvo naudingos abiem pusėms, lieka atviras.

Boksas – ne tik sportas, bet ir naujoji galios arena

Daškės veržimasis į bokso pasaulį – bene ryškiausias jo ambicijų įrodymas. 2000-ųjų kovą jis tapo Kauno „Gongo“ klubo prezidentu, o tų pačių metų rudenį Klaipėdoje – Lietuvos bokso federacijos prezidentu. Pats Daškė apie savo vaidmenį kalbėjo santūriai, tačiau užtikrintai. „Boksui padedu jau apie trejus metus. Padėjau Ivanui Stapovičiui ir Vidui Bičiulaičiui, kai jie skynėsi kelią į Olimpines žaidynes Sidnėjuje ir federacija jų kelionėms į atrankos turnyrus neturėjo lėšų. Turiu nemažai draugų, kurie neatsisako padėti boksui, kai paprašau. Algirdo Šociko turnyrui suradome net 40 rėmėjų“, – yra sakęs jis.

Lietuvos bokso federacijos generalinis sekretorius Vytautas Sinkevičius, nepaisant visko, pripažįsta Daškės nuopelnus. „Remigijus nuolat rengdavo susirinkimus Bokso federacijos atstovams, o šiems pasibaigus kiekvienam paskirdavo atlikti savo funkcijas. Tik jo dėka Lietuvos boksas sulaukė susidomėjimo pasaulyje. Jei šiandien jis būtų tarp gyvųjų – mes, boksininkai, kur kas lengviau kvėpuotume“, – sakė V. Sinkevičius.

Bokso veteranai pasakojo, kad Daškė už savo pinigus rengdavo varžybas, siųsdavo kovotojus į tarptautinius čempionatus, dosniai rėmė ir naujokus, ir veteranus. Tuo metu jis kartu su grupe sporto veikėjų lankėsi Sidnėjaus olimpiadoje, o prieš mirtį buvo išrinktas Europos mėgėjų bokso federacijos finansų komisijos nariu ir pretendavo tapti vienu asociacijos lyderių Rytų Europoje. Sunku pasakyti, ar boksas jam buvo tik įvaizdžio priemonė, o gal – savirealizacijos būdas. Bet faktas lieka faktas: Daškė į lietuvišką boksą įnešė tokių pinigų ir organizacinės galios, kokių federacija nematė nei iki jo, nei ilgą laiką po jo.

Prabangos projektai: Sabonio centras, kazino ir „Pergalės“ kinas

Daškė mėgo gyventi prabangiai ir to neslėpė. Jis dažnai prisistatydavo verslininku, nors jo išsilavinimas – vidurinių mokslų nebajgimas, o verslo ir pinigų kilmė – miglota. Žiniasklaidoje nuolat pasirodydavo užuominų apie ryšius su nusikaltėliais ir stambiais cigarečių kontrabandininkais. Yra duomenų, kad būtent iš kontrabandos uždirbti pinigai vėliau buvo investuojami į legalų verslą.

Vienu metu Daškė oficialiai dirbo komercijos direktoriumi statybos bendrovėje „Saros užeiga“, tačiau, kaip spėta, buvo vienas tikrųjų jos vadovų. Kartu su partneriais Valdu Jakučiu ir Rolandu Dromantu-Ilgu Kaliningrade įsteigė vieną didžiausių ten veikiančių kazino. O būdamas Kaune didžiąją laiko dalį leisdavo A. Sabonio klubo kavinėje K. Baršausko gatvėje. Čia ne tik sportuodavo, bet ir susitikinėdavo su verslo partneriais bei bokso pasaulio žmonėmis. Būtent tuomet kauniečiai pirmą kartą pamatė Daškę su tvirtais apsaugininkais.

Žurnalistas Dailius Dargis, pats ne vienerius metus praleidęs gyvendamas Kauno centre, yra pasakojęs, kad paskutiniais Daškės gyvenimo metais kelis kartus teko matyti jį su bendrais iškeltomis galvomis vaikštinėjančius Laisvės alėja, nevaržomai besilinksminančius anuomet populiariuose „Kolegų“ bei „Combo“ naktiniuose klubuose. Įspūdis – solidūs verslininkai, mėgstantys prabangą ir dėmesį.

Mėgo Daškė ir pasirodyti viešumoje. Dažnai būdavo kviečiamas į įvairius pristatymus bei aukštuomenės priėmimus. Ypač mėgo pozuoti žurnalistams su žinomais sportininkais, tarp jų – buvusiu „Žalgirio“ krepšininku, tuometiniu Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriumi Rimu Kurtinaičiu. Pastarasis ne kartą yra sakęs, kad jam tokios nuotraukos – nė motais. Vis dėlto tokie kadrai kūrė įvaizdį, kurio reikėjo Daškei. Jis norėjo būti matomas ne kaip kontrabandininkas, o kaip žmogus, kuris draugauja su sporto elitu.

Paskutinės svajonės: pramogų centras Vilniuje ir kruvinas cigarečių karas

Paskutiniais gyvenimo metais Daškės investicijos krypo į Vilnių. V. Jakutis nupirko „Pergalės“ kino teatro patalpas, o Daškė svajojo jose įrengti prašmatnų pramogų centrą su lošimo namais ir kas vakarą vykstančiomis bokso kovomis. Tačiau prasidėjus kruvinam „cigarečių karui“ Jakutis „Pergalės“ pastatą iškeitė savo buvusiam bičiuliui Andriui Augūnui, vėliau susigrąžino ir pardavė kitiems.

Daškės draugai prisimena, kad jo finansinė padėtis galėjo būti ne tokia įspūdinga, kaip atrodė iš šalies. „Aplinkiniams galėjo pasirodyti, kad Remyga galingas, tačiau nesakyčiau, kad jis buvo didelis turčius. Savo kišenėje jis nuolat nešiodavosi 10 tūkstančių JAV dolerių, kad sudarytų įspūdį savo kompanijai. Tačiau boksui jis negailėjo nė cento. Į boksą buvo investavęs daug lėšų iš savo ir artimiausių draugų sąskaitų. Nors jam brangiai kainavo šis malonumas, tačiau atrodo, kad būtent tai jam šiame pasaulyje teikė didžiausią džiaugsmą“, – „Akistatai“ prisiminė buvęs artimas draugas.

Ironiška, kad žmogus, kuris visą gyvenimą kūrė turtingo ir sėkmingo verslininko įvaizdį, didžiausią džiaugsmą rado ne piniguose, o sporte. Bet galbūt boksas jam buvo ta vieta, kur jis galėjo bent trumpam pamiršti, iš kur tie pinigai atsirado. Klausimas, ar šiandien, kai į sporto federacijas ir verslo projektus vis dar ateina pinigų iš neaiškių šaltinių, o jų savininkai dėvi ne treningus, o kostiumus, esame tikri, kad istorija nepasikartoja? Galbūt verta atidžiau pažiūrėti, kas slypi už solidžių drabužių ir mandagių šypsenų – tiek sporte, tiek versle.

Susiję straipsniai

Telšiuose dingo rankinė su revolveriu: po 19 valandų ji išniro iš Masčio ežero

Vietoj pagalbos – amfetaminas: Vilniuje sulaikyta moteris, prekiavusi narkotikais nepilnametei

Anglija grąžino 12 lietuvių – vieną Vilniaus oro uoste pasieniečiai sulaikė

Daškė už grotų: džiunglių įstatymai, kolonijos „rūmai“ ir skandalingas paleidimas

Snaiperio šūvis į Daškę: kulka pervertė kūną ir įstrigo restorano kasos aparate

Nerašytos zonos taisyklės ir Daškės sutiktuves: kodėl „prestižinis“ straipsnis kalėjime negelbsti