Kalėjimo košmaras: kaliniai užgrobė įstaigą, įkaitais paėmė sargus
Pirmadienio aušra Vindzore – mažame miestelyje rytų Šiaurės Karolinoje, maždaug už 190 kilometrų į rytus nuo sostinės Roli – atrodė kaip įprasta. Tačiau 5 valandą ryto Bertie-Martin regioniniame sulaikymo centre prasidėjo košmaras. Kaliniai netikėtai užgrobė dalį įstaigos, įveikė prižiūrėtojus ir paėmė įkaitais du sargus. Trečiasis sargas spėjo pabėgti ir iškelti pavojaus signalą. Viduje – 88 kaliniai. Ir tik trys pareigūnai, turėję juos prižiūrėti. Tokie skaičiai šiurpina net labiausiai patyrusius teisėsaugininkus.
Žinia apie užgrobimą pasklido žaibiškai. Į įvykio vietą pradėjo rinktis vietos policija, šerifo pavaldiniai, o vėliau – valstijos tyrimų biuro (SBI) ir FTB pareigūnai. Aplink kalėjimą išsirikiavo specialiųjų operacijų pajėgos, derybininkai užėmė pozicijas. Laikas ėjo, įtampa augo. Klausimas buvo vienas – ar pavyks išgelbėti įkaitus be aukų?
Užgrobimas, kurį sunku įsivaizduoti
Bertie-Martin regioninis sulaikymo centras – ne didžiausia įstaiga Šiaurės Karolinoje, tačiau jo saugumas turėtų būti toks pat rimtas, kaip ir didžiųjų kalėjimų. Vis dėlto pirmadienio rytą kažkas nepavyko. Kaip kaliniams pavyko įveikti sargus, kol kas neaišku. Šerifas Tyrone Ruffin atsakymų neduoda, o valstijos tyrimų biuras tik patvirtina faktą: užgrobimas prasidėjo anksti ryte, o pareigūnai į jį sureagavo nedelsdami.
Tokie centrai dažnai nėra tokie gerai saugomi kaip didieji kalėjimai, tačiau incidentai juose gali kilti ne mažiau pavojingi. Pirmadienio įvykis parodė, kad net ramiame provincijos miestelyje gali kilti tikras pragaras. Į Vindzorą atskubėję FTB agentai, valstijos tyrėjai ir šerifo tarnybos dirbo kaip vienas mechanizmas. Kordonas, derybininkai, ginkluoti pareigūnai – viskas tam, kad situacija nesibaigtų tragedija.
Derybos: įkaitai paleisti, 80 kalinių pasidavė
Visą rytą trukusios derybos pagaliau davė vaisių. Kaliniai paleido du įkaitus – abu sargai buvo perduoti medikams. Kartu su jais išėjo ir 80 kalinių, kurie, matyt, nusprendė nebetęsti pasipriešinimo. Viduje liko tik aštuoni – patys ryžtingiausi, pasiryžę laikytis iki galo. Tačiau ir jie ilgai nesipriešino.
Po pietų valstijos tyrimų biuras su FTB įžengė į kalėjimą ir perėmė kontrolę. Oficialiame pranešime skelbiama: “Visi kaliniai ir darbuotojai yra saugūs ir suskaičiuoti, o sužeistieji gavo gydymą.” Tai geriausia žinia, kurią šią dieną galėjo išgirsti Vindzoro gyventojai. Įstaiga lieka apsaugota, o kaliniai perkelti į kitas įstaigas. Žalos įvertinimas gali užtrukti – tiek fizinės, tiek psichologinės. Belieka viltis, kad po tokio įvykio bus peržiūrėtos ir saugumo procedūros.
Šerifas: “Turime daug ką sutvarkyti”
Bertie apygardos šerifas Tyrone Ruffin prie žurnalistų išėjo pavargęs, bet aiškiai palengvėjęs. Jis patvirtino, kad abu įkaitai gydomi, tačiau detalių apie jų sužalojimus nepateikė. “Šiuo metu turime daug ką sutvarkyti, stengiamės suvaldyti situaciją”, – sakė jis. “Informaciją visuomenei pateiksiu, kai tik galėsiu.” Šerifas taip pat pabrėžė, kad visuomenei pavojus negrėsė. Pareigūnai, dalyvavę operacijoje, atrodė išsekę, bet palengvėję – tų, kurie ryte nežinojo, ar sulauks vakaro, veiduose matėsi nuovargis, o ne džiaugsmas.
Bet klausimų, į kuriuos šerifas neatsakė, liko kur kas daugiau. Kodėl tokioje įstaigoje tuo metu budėjo tik trys sargai? Kaip 88 kaliniai sugebėjo juos įveikti? Ir kas galiausiai privertė užgrobėjus pasiduoti? Į šiuos klausimus atsakymų kol kas nėra. Šerifas žada, kad informacija pasirodys, tačiau kada – nežinia.
Klausimai, į kuriuos reikės atsakyti
Šis įvykis – ne tik dar viena dramatiška naujiena iš JAV. Tai priminimas, kad saugumas niekada nėra savaiminis. Kalėjimai, ypač regioniniai, dažnai susiduria su personalo trūkumu, o kai kalinių skaičius gerokai viršija prižiūrėtojų pajėgas, pakanka vienos klaidos, kad situacija taptų nepavaldi. Vindzoras – ne didmiestis, o provincijos miestelis, kuriam tokia drama – tikras sukrėtimas. Ir nors šįkart viskas baigėsi be aukų, kitąkart gali būti kitaip.
Valstijos tyrimų biuras žada išsamų tyrimą, tačiau kada jis bus baigtas – neaišku. Kol kas galima daryti tik vieną nedviprasmišką išvadą: visi, kas tą rytą buvo kalėjime, išgyveno ir šiandien gali apie tai pasakoti. Lietuvių liaudies išmintis sako: “Kol gyva galva, visko būna.” Šįkart visi liko gyvi – ir tai svarbiausia. Tačiau ar kalėjimų sistema pasirengusi tokius išbandymus atlaikyti ir ateityje? Ar trys sargai gali užtikrinti saugumą beveik devyniasdešimčiai kalinių? Ar derybos buvo vienintelis būdas išvengti kruvino finalo? Atsakymų dar nėra. Bet viena aišku – Vindzoras šio pirmadienio nepamirš ilgai.
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.