Daškinių pirtis, kruvinos maudynės ir žlugusios verslo svajonės: kaip žaliakalniečiai tvarkėsi su konkurentais
Kai H. Daktaras sėdėjo už grotų, o Kauno gatvėse siautėjo jo konkurentai, vienas žmogus stebėjo šį šou iš šalies – ir graužėsi, kad nėra jo dalimi. Remigijus Daškevičius, grįžęs iš Pravieniškių kolonijos, praleido pelningiausią privatizavimo bangą. Kol jo buvę bendražygiai, kaip Saturnas Dubininkas-Satas, kūrė legalius verslus, mezgė ryšius su Seimo nariais, ministrais ir žiniasklaidos magnatais, Daškė krimtosi. Ir, kaip rodo istorija, šis kartėlis paskatino jį imtis veiksmų, kurių pasekmės aidi iki šiol.
Prarastas laikas ir nauji iššūkiai
Būdamas kolonijoje, R. Daškevičius praleido laikotarpį, kai jo buvę bendražygiai kūrė legalų verslą, o kai kurie net prisidėjo prie ilgamečių konkurentų – Vilijampolės Daktarų. Grįžęs į laisvę, jis bandė įsilieti į verslo elitą, bet nepavyko. Prasidėjo gėrimai, konfliktai, policija. „Akistatos“ archyvuose gausu įrašų apie jo viešus triukšmus ir muštynes.
Tačiau R. Daškevičius nebuvo pasiruošęs pasiduoti. Kai Lietuvą užliejo nauja konfliktų banga – verslininkai, akcininkai, partneriai ėmė aiškintis santykius dėl pinigų ir akcijų, jis vėl atsidūrė scenoje. Kauno verslininkai vis dažniau pasitelkė atgimstančią Daškinių gaują, o už paramą atsilygindavo įspūdingais pinigais arba kviesdami į bendrą verslą.
Karjeros posūkis: nuo reketo prie verslo
Suėmus H. Daktarą, R. Daškevičius suprato, kad primityvus reketas ir kontrabanda tampa „nebemadingi“. Konfliktas su įtakinguoju kauniečiu Sigitu Čiapu, sužlugdęs H. Daktaro karjerą, pakeitė ir Daškės mąstyseną. Jis ėmė dairytis naujos, mažiau rizikingos veiklos. H. Daktaras, kalėdamas Lukiškėse, apie Daškę rašė: „Jis man pasirodė konkretus, žodžio besilaikantis žmogus. Jo pagrindinė veikla buvo biznis, o legalus ar ne, nežinau.“
Pirtis, kuri slepia kraupią praeitį
Vienas tamsiausių Daškinių veiklos epizodų siejamas su Partizanų gatvės pirtimi Kaune. Po privatizacijos ši pirtis tapo jų poilsio baze, bet kartu ir kankinimų vieta. Pasakojama, kad į šią pirtį būdavo atvežami nepaklusnūs verslininkai, o juos kankindavo įmerkdami į baseiną, kol sutikdavo mokėti duoklę. Po to – puota iki paryčių, lyg nieko nebūtų nutikę.
Pirties sargas Vladas pasakojo, kad ši pirtis buvo perimta iš verslininko Gintaro Petriko, kurį, jo žiniomis, prispaudė banditai. Kurį laiką pirties direktoriumi buvo R. Daškevičiaus brolis Artūras, o vėliau – Edmundas Bilinskas-Edma. Kone kiekvieną savaitgalį čia įsiverždavo „Aro“ pareigūnai, guldydami gangsterius veidais į žemę.
Kas liko?
Šiandien šie įvykiai – jau istorija. Tačiau Partizanų gatvės pirtis tebestovi kaip priminimas apie laikus, kai verslo ginčai būdavo sprendžiami ne teismuose, o pirtyje. Ir apie žmogų, kuris, praradęs galimybę tapti legaliu verslininku, pasirinko kitą kelią – ir paliko pėdsaką, kurio neištrinsi.
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.