Pravieniškių pragaras 1941-aisiais: kaip per 15 minučių buvo nužudyta 260 žmonių

1941 metų birželio 26-oji. Karštas, tvankus vasaros vidurdienis. Nuo Vokietijos ir SSRS karo pradžios prabėgo vos kelios dienos. Kauno gatvėse skamba šūviai, Raudonoji armija chaotiškai traukiasi į rytus. Tačiau maždaug 30 kilometrų nuo Kauno, Pravieniškių miškuose, laikas tarsi sustoja. Čia, priverčiamojo darbo stovykloje, uždaryta apie 500 žmonių. Tai nėra nusikaltėliai – didžioji dalis jų yra paprasti lietuviai: tarnautojai, ūkininkai, mokytojai, kariškiai, įkliuvę už mažiausius nusižengimus sovietų valdžiai arba tiesiog laukiantys teismo. Jie tiki, kad tuoj bus laisvė. Vietoj to, per kelias dešimtis minučių Pravieniškės virto tikru pragaru žemėje.

Kontekstas: kaip Pravieniškės tapo mirties stovykla

Kad suprastume, kas įvyko Pravieniškėse, turime grįžti į 1940-uosius, kai SSRS okupavo Lietuvą. Prasidėjo masiniai suėmimai ir birželio tremtybės, kalėjimai buvo perpildyti. Pravieniškių stovykla iš pradžių veikė kaip sunkiųjų darbų kalėjimas tarpukario Lietuvoje, kur kaliniai kasė durpes. Tačiau sovietams užėmus šalį, ji tapo griežto režimo priverčiamojo darbo stovykla.

1941 metų birželio 22 dieną prasidėjus Vokietijos įsiveržimui, sovietų aparatas pakriko. Daugelyje Lietuvos kalėjimų NKVD skubiai naikino dokumentus ir planavo masines kalinių likvidacijas. Taip įvyko Rainių ir Panevėžio žudynės. Pravieniškėse situacija buvo ypatinga – čia visi sargybiniai ir prižiūrėtojai buvo lietuviai.

Birželio 26-osios rytas

Tą rytą Pravieniškėse dirbo apie 450 kalinių ir kelios dešimtys stovyklos darbuotojų su savo šeimomis. Kaliniai matė, kaip virš jų galvų skrenda vokiečių lėktuvai, girdėjo artėjančius mūšius. Viltis ištrukti į laisvę buvo ranka pasiekiama.

Apie 12 valandą į stovyklos teritoriją įvažiavo keli Raudonosios armijos sunkvežimiai ir šarvuotis, iš viso maždaug 50 žmonių. Tai buvo NKVD 232 pulko dalinys, vadovaujamas leitenanto Kiseliovo, kartu su vietiniais komunistų aktyvistais.

Pirmiausia jie išvarė visas moteris su vaikais ir prie barakų buvusio daržo jas sušaudė. Paskui atėjo 21 stovyklos prižiūrėtojo eilė. Juos visus nuginklavo ir sušaudė už daržo prie miškelio. Be to, buvo nužudytos stovykloje dirbusių tarnautojų žmonos ir pačios moterys tarnautojos.

15 minučių, kurios pakeitė viską

Šaudant prižiūrėtojus, kaliniai buvo išvaryti į kiemą. Visiems liepta iškelti rankas aukštyn ir taip stovėti apie 2 valandas. Jiems buvo pareikšta, kad jie bus evakuojami. Tačiau vietoj to, kad būtų surengtas žygis, žmonės buvo apsupti.

Be jokio perspėjimo pasipylė kulkosvaidžių ir automatų ugnis. Žmonės krito vienas ant kito. Tai buvo ne šaudymas – tai buvo skerdynės, trukusios apie 15 minučių.

Tie, kurie nebuvo pakirsti pirmųjų salvių, bandė bėgti link barakų arba glaustis prie žemės. Tačiau budeliai nesiteikė vien šaudyti. Kai ugnis pritilo, ruožais per kiemą ėjo kareivis su durtuvais ir rankinėmis granatomis, mesdami jas į gulinčių žmonių kūnų krūvas ir užbaigdami sužeistuosius.

Maža to, buvo nužudyti ir stovyklos prižiūrėtojai lietuviai, be jų šeimų, nes norėta, kad neliktų jokių nepageidaujamų liudininkų.

Iš viso tą dieną Pravieniškėse buvo nužudyta apie 260 žmonių, tarp jų – daugiau nei vienas lagerio tarnautojas, įskaitant samdomus raštinės darbuotojus, šešios moterys ir 13 mergaičių iki 16 metų.

Stebuklas tarp lavonų

Tačiau stebuklų būna net pačioje tamsiausioje vietoje. Apie 150 kalinių pavyko išgyventi. Kaip?

Kai kurie iš jų, išgirdę šūvius, spėjo pasislėpti barakuose, po grindimis arba pastogėse. Kiti, krisdami į žemę pačią pirmą sekundę, buvo uždengti kitų žuvusių kūnų, apsimesdami mirusiais, kol budeliai vaikščiojo pro šalį ir tikrino kūnus.

Atlikę šį juodą darbą, raudonarmiečiai skubiai pasišalino, palikę žudynių vietoje vieną raudonarmietį mongolą, kuris turėjo pribaigti bet kurį dar gyvą likusį žmogų. Tačiau mongolas pats pasišalino iš žudynių vietos. Taip išliko gyvi tik tie, kurie, gulėdami po lavonais, nerodė jokių gyvybės ženklų.

Likę gyvi, nors ir sužeisti, išlindo iš po lavonų ir slėpėsi pylinkėse. Miške jiems slėptis buvo pavojinga, nes ten siautė raudonarmiečių gaujos.

Liudininkų balsai

Stasys Gailius, buvęs Pravieniškių darbo pataisos kolonijos kalinys, išgyvenęs 1941 metų birželio 26-osios terorą, pasakoja:

„Buvau suimtas 1941 metų gegužės mėnesį ir apkaltintas sovietų valdžios šmeižimu ir važiavimu nelegaliai Šiauliai–Tauragė–Gėgėlė geležinkeliu. Nors kaltė nebuvo įrodyta, buvau nuteistas vieneriems metams kalėti. Pataisos kolonijoje dirbome durpių kasimo ir jų paruošimo darbus. Dirbti privalėjo visi – ligoniai ir sveikieji. Turėjome per dieną išdirbti nustatytą normą. Darbo normas nustatydavo pati administracija, priklausomai nuo jų upo. Todėl normos būdavo labai sunkios ir dažnai jų neišpildydavome.“

„Neišpildžius normos, buvo mažinamas normalus dienos davinys, kurį sudarydavo 1 kg duonos, 10 g cukraus ir beveik viena bandelė. Pirmą kartą duonos davinys būdavo mažinamas iki 700 g, antrą kartą – iki 300 g. Labai dažnai bausdavo karceriu. Nubaustasis paprastu karceriu gaudavo per dieną 70 g duonos ir gryno vandens. Nubaustas sunkiojo karcerio – sodindavo į rūsį, ledainę ir išrengdavo nuogai. Daugiausiai nukentėdavo silpnesnieji ir ligoniai, nes juos traktuodavo kaip sveikuosius.“

„Karą pajutome 1941 metų birželio 22 dieną. Tą dieną dirbti nieko nevarė. Vakare nuleido raudoną vėliavą, o kitą rytą visus užrakino kamerose. Patys pradėjo nusiplešinėti žvaigždes ir kitus tarybinius ženklus ir persirenginėti civiliais drabužiais.“

„Birželio 26 dieną koloniją apsupo raudonarmiečių dalinys ir pradėjo šaudyti į kalėjimo barakus. Pasigirdo granatos, mestos į administracinį pastatą, sprogimas. Netrukus raudonieji išlaužė kalėjimo duris ir mušdami šautuvų buožėmis įsakė visiems suimtiesiems iškeltomis rankomis išeiti į kalėjimo kiemą. Čia visus išstatė ir suvarė prie kalėjimo pastato. Apie 20 žmonių atskyrė į būrį tame pačiame kieme šalia esančios pirties pastato, prie jo prijungę ir iš kažkur atvarytų keleto moterų.“

„Pirmiausia buvo sušaudyti esantys prie pirties ir moterys. Kilo neįsivaizduojamas baisus klyksmas, maldavimai ir sužeistųjų dejavimas. Pradėjo šaudyti į mūsų būrį. Aš kritau į tarpelį darželio, o ant manęs pradėjo virsti dejuodami sužeistieji ir lavonai. Pasigirdo granatos, mestos į lavonų krūvas, ir dar didesnis dejavimas. Po to keletas raudonųjų ėjo tikrindami ir radę likusį gyvą ar sužeistą pribaigdavo.“

„Tuo laiku pasigirdo stiprus šaudymas Pravieniškių stotyje. Aprikus šūviams, gyvieji ir mažiau sužeistieji pradėjo lysti iš po lavonų.“

Kitas liudijimas

Juozas Barkauskas, 18 metų amžiaus, apkaltintas vagyste, suimtas 1941 metų vasarį, pasakoja:

„Mus visus išvarė iš kalėjimo iškeltomis rankomis, perkratė ir liepė įsisprausti į barako dirbtuvių pastatą. Už spygliuotos tvoros buvę kolonijos kiemo rusai paklausė, ar daugiau niekur nėra pasislėpusių. Vienas kalinys, kuris rusams gyresi esąs komunistas, norėdamas išvengti sušaudymo, nurodė, kur yra pasislėpusios prižiūrėtojų žmonos, ir iš rusų buvo atvaryta daugiau moterų.“

„Joms pradėjo klykti ir prašyti. Buvo liepta nusigręžti ir tuoj pat buvo sušaudytos. Matėme, kai buvo sušaudyta ir kalėjimo administracija. Tada vienas rusų vyresnysis atsistojęs ant šarvuočio paaiškino, kad visi čia esantys suimtieji yra liaudies priešai ir pavojingi žmonės, kuriuos reikia visus sunaikinti. Matėme, kad baisaus likimo neišvengsime, o pabėgti nebuvo kur.“

Trečias liudijimas

Stasys Klimas, tarnavęs Pravieniškių pataisos darbų kolonijoje, pasakoja:

„Prasidėjus karui ir pirmiesiems šaudymams pasigirdus, dalis prižiūrėtojų komunistų paleido kalinius, taip pat ir atliekančius bausmę aštuonis rusus – leitenantą, politruką ir kareivius. Juos apginklavo ir kartu su jais išvyko prisijungti prie rusų kariuomenės. Viršininkas Komaras jiems atidavė geriausius ginklus, didelę dalį municijos ir juos palydėjo.“

„Birželio 26 dieną viršininkas paleido į Pravieniškes stotį. Po pietų aš bendrabutyje nebuvau. Bet gulėjau miškelėje prie rūsio, kur buvo pasislėpusios prižiūrėtojų šeimos. Staiga pasijutau raudonarmiečio apsuptas ir nuginkluotas. Privestas prie kelio buvau iškratytas ir pats pirmas pastumtas į šoną, išstatytas kulkosvaidžių ir šautuvų ugniai. Ir palydėtas iš užpakalio revolverio šūviu.“

„Šaunant aš grįžtelėjau ir šūvis pataikė į ranką, ją sužeisdamas. Kai aš sužeistas kritau, pasipylė kulkų lietus. Slėpdamasis už žemų pušaičių nušliaužiau toliau ir paskui pabėgau.“

Okupacijos ir tylos metai

Vokiečių okupacijos metais Pravieniškių tragedija buvo plačiai nušviesta spaudoje kaip sovietinio teroro įrodymas. Buvo atlikta ekshumacija, aukos atpažintos ir perlaidotos. Tačiau netrukus pati stovykla vėl tapo smurto vieta. Šį kartą naciai čia kalino ir naikino žydus bei kitus režimo priešus.

Po karo grįžus sovietų valdžiai, Pravieniškių 1941 metų skerdynės tapo griežtai uždrausta tema. Oficiali sovietinė istoriografija neigė NKVD nusikaltimus arba versdavo kaltę vokiečių provokatoriams. Tragedija buvo ištrinta iš vadovėlių, o atminimas liko tik aukų artimųjų širdyse.

Tiesa grįžta

Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tiesa grįžo į viešumą. Pravieniškėse iškilo memorialas, skirtas atminti nekaltai pralietą kraują. Pravieniškių žudynės – tai ne tik trumpas, bet kraupus epizodas Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Tai priminimas apie tai, kokią kainą Lietuva sumokėjo už totalitarinių režimų seutėmą.

Šiandien, kai pasaulyje vėl kalbama apie agresiją, okupaciją ir žmogaus teisių pažeidimus, Pravieniškių istorija primena, kad laisvė nėra savaime suprantama. Ir kad tylėjimas apie praeities nusikaltimus tik leidžia jiems pasikartoti.

Pamoka ateičiai

Pravieniškių tragedija – tai ne tik istorinis faktas. Tai moralinis iššūkis kiekvienam iš mūsų. Ar mes prisimename? Ar mes kalbame? Ar mes mokome savo vaikus? Nes tik atmintis gali užtikrinti, kad tokia istorija daugiau niekada nepasikartotų.

Tegul šie 260 žmonių, kurių gyvybės buvo taip žiauriai nutrauktos 1941 metų birželio 26-ąją, nebus pamiršti. Jų kraujas yra mūsų istorijos dalis. Ir mūsų pareiga – ją saugoti.