Pirmasis serijinis žudikas nepriklausomoje Lietuvoje: Antano Varnelio istorija, kuri išgąsdino visą šalį
1992-ųjų grudis. Lietuva – jauna, dar tik metus gyvuojanti nepriklausoma valstybė. Tačiau tą žiemą šalį sukrestė žinia, kokios nebuvo per visą sovietmetį: po vienkiemius vaikšto manijakas, kuris kirviu žudo pagyvenusius žmones. Visi laikraščiai, radijas ir televizija skelbė tą pačią žinią. Žmonės pradėjo naktimis kraustytis pas kaimynus, o prie lovų laikė kirvius ir šakes. Tai buvo pirmoji serijinio žudiko panika nepriklausomoje Lietuvoje, ir jos centre atsidūrė 21-erių Antanas Varnelis – jaunuolis su „nekalto vaiko veidu“.
Kaip viskas prasidėjo?
Pirmosios žmogžudystės pradėjo plisti 1992 metų vasarą. Šakių rajone bukų daiktų smūgiais į galvą buvo užmuštas vienišas pagyvenęs vyras, gyvenęs pamiškėje. Kriminalistai sulaikė ir apklausė net šešis įtariamuosius, atliko kratas jų namuose, tačiau visi turėjo tvirtą alibi ir buvo paleisti. Tikrasis žudikas tuo metu jau buvo toli – jis pagaliu užmušęs senuką, įvilkęs lavoną į namą, apmetęs šiaudais ir padegęs.
Po to sekė Telšių rajonas, kur rugpjūčio 18 dieną operatyvinė informacija jau apibūdino įtariamąjį: maždaug 30 metų amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo, šviesaus gymio, mėlynomis akimis, šviesiais tiesiais plaukais, kalbantis maišyta žemaičių-aukštaičių tarme, su tatuiruotėmis ant krūtinės ir rankų. Jis prisistatydavo vardu „Antoška“.
Spalio 31 dieną Jurbarko rajone, Šimkaičių kaime, kirviu buvo suskaldyta 86-erių senolio galva. Jis taip ir neatgavo sąmonės, o po savaitės mirė Kauno klinikų reanimacijos skyriuje. Šioje byloje žudikas galėjo būti sugautas – į įvykio vietą beveik iškart atvyko nužudytojo giminaitis Jonas Mileris, kuris sutiko patį Antaną Varnelį. „Paskui žiūriu – jau tas Varnelis. Jisai išėjo, bet nenorėjo, kad mes eitumėm į vidų, taip užstatė koją. Paskui žmona taip nachališkai įlindom mes į vidų. Sakau: „Kur Juozas?“ – „Nėra Juozo, jisai išvažiavęs į Jurbarką.“ – „Kažkas jam su galva.“ Įdomus pasakymas. Sakau: „Kas jūs toksai?“ Sako: „Aš čia Antoška, aš gyvenu pas Mačiulaičių“, – pasakojo Jonas.
Kaimynai patvirtino, kad „Antoška“ – benamis jaunuolis, jau visą mėnesį gyvenantis Šimkaičiuose ir padedantis žmonėms ūkio darbuose. Visi jį apibūdindavo kaip simpatišką, mielą ir darbštų jaunuolį. Niekas nežinojo, iš kur jis atklydo, ir niekam tai nerūpėjo. Jis netgi eidavo su vietiniais į šokius, o merginos jį mylėjo.
Tačiau po užpuolimo Jonas su žmona grįžo atgal – jauno vaikino jau nebuvo, namas buvo užrakintas. Netoliese dirbęs traktorininkas matė, kaip jaunuolis su pilnais krepšiais nuskubėjo miško link. Jonas nuėjo į tvartą ir rado giminaitį ant mėšlo, sunkiai sužeistą. „Aš greitai užkirtau, o tvartas buvo užrakintas. Aš net nustebau, kodėl tvartas užrakintas dienos metu. Aš greitai kirvį pasiėmiau, nudaužiau tą spyną ir įeinu į vidų. Pasilenkiu – Juozai, ar kažką jisai… Čia ties ausim, o čia krūvinа didžiulė dėmė. Nes jau šalia kirvis, su kirviu reiškia su pentėm traukia jam į galvą ir pramušė kaukolę“, – pasakojo Jonas.
Policija atvyko po penkių valandų. Tyrėjas iš rajono centro telefonu pasakė, kad atvyks tik tuomet, jeigu jį kas nors atveš, nes jau buvo išnaudojęs mėnesiui skirtą benzino limitą. Nors buvo pranešta, kad dar prieš valandą traktorininkas matė žudiką einantį į mišką, jo pėdomis niekas taip ir nepasekė. Po mėnesio Jurbarko kriminalistai parašė, kad asmenys, apiplėšę ir nužudę Gudelį, nebuvo nustatyti, todėl byla gruodžio 10 dieną buvo sustabdyta. Per tą mėnesį ir 10 dienų tas pats asmuo nužudė dar tris žmones ir sunkiai sužalojo dar tris.
„Tai jau ne žmogus, tai vilkas“
Po dviejų savaičių Kelmės rajone, Pakražančio apylinkėje, vienkiemyje gyvenusi moteris buvo paskelbta dingusia be žinios. Visi suprato, kad su lazdele sunkiai vaikščiojusi senolė negalėjo toli nuklysti nuo namų. Jos lavonas visą savaitę buvo gulėjęs po šiaudais – žiurkės jau buvo neatpažįstamai apgraužusios veidą. Ekspertai nustatė, kad moteriai kirviu buvo suduoti devyni smūgiai, iš jų penki mirtini į galvą. Tvarto durys buvo užrakintos spyna, o iš namo dingo dviratis, lietpaltis, kavos malimo mašinėlė, kvepalai, muilas ir plaukų lakas.
Kelmės kriminalistai sulaikė ir apklausė penkis įtariamuosius, atliko kratas, tačiau nužudytosios daiktų nerado. Visi turėjo tvirtą alibi ir buvo paleisti. Byloje rašoma, kad žudikas – nenustatytas asmuo. Apie kokį nors Antaną ar „Antošką“ čia net nekalbama.
Tuo pačiu metu šalies laikraščiai pradėjo rašyti apie neįvardytą „senukų žudiką manijaką“. Žurnalistai sužinojo, kad Kelmės rajone užkapojęs senutę žudikas dar kurį laiką gyveno jos namo palėpėje. Kad būtų baisiau, laikraščiuose buvo rašoma, kad žudikas dvi naktis miegojo ant tų pačių šiaudų, kuriais užvertė nužudytąją.
Po savaitės Šiaulių rajone buvo iškeltos trys baudžiamosios bylos. Raudėnų apylinkėje skirtingose vietose buvo apiplėštas ir sunkiai sužalotas vyras bei pagyvenusi moteris. Netekusi sąmonės moteris buvo užversta šiaudais, netekęs sąmonės vyras su sulaužyta kaukole paliktas gulėti ten, kur buvo užpultas. Tame pačiame kaime buvo apvogta sodyba. Abu sužalotieji išgyveno tik todėl, kad jiems laiku buvo suteikta medicininė pagalba.
Raseinių tragedija ir „manijako medžioklė“
Gruodžio 5 dieną visa Lietuva vėl sukrėtė žinia iš Raseinių rajono, Ariogalos apylinkės, Keryvų kaimo. Tame pačiame name buvo nužudytos abi ten gyvenusios moterys – 92 metų senolė ir jos 68 metų marti. Senolė su sulaužyta kaukole rasta įvilkta į sandėliuką, o marti su sutrupintu pakaušiu – užrakintame tvarte. Moteris dar buvo gyva, tačiau po kelių dienų mirė Kauno klinikose. Nužudytųjų name žudikas rado šampano, išgėrė keletą butelių ir liko nakvoti vienos iš nužudytųjų lovoje.
Tik dabar buvo suprasta ir įvardyta, kad visus šiuos žmones galėjo nužudyti vienas ir tas pats asmuo. 1993 metų sausio 14 dieną pirma laiko už gerą elgesį buvo paleistas du kartus už vagystes teistas buvęs Gelgaudiškio specialiosios mokyklos auklėtinis – 21-erių Antanas Varnelis.
Gruodžio mėnesį visuose Lietuvos laikraščiuose buvo išspausdinta jo nuotrauka. „Lietuvos rytas“ rašė: „Šiandien prasidėjo manijako medžioklė. Manoma, kad jis klajoja Šiaulių rajone.“ Skaitytojai buvo raminami, kad po paskutinės žmogžudystės Raseinių rajone žudikas dar turėtų turėti apie 10 tūkstančių bendrųjų talonų ir porą auksinių vestuvinių žiedų, kuriuos numovė nuo nužudytos močiutės pirštų. Laikraštyje buvo rašoma, kad tikimasi, jog manijakas nežudys tol, kol neišleis tų pinigų.
Sunku įsivaizduoti, kaip tokios antraštės ir tokia informacija galėjo veikti Lietuvą. Žmonės panašią informaciją girdėjo per radiją ir televiziją. Baimė buvo didžiulė, ypač tarp vienišų senukų – jie naktimis prie lovos pasidėdavo kirvį ar šakę. Per televiziją, radiją ir visuose laikraščiuose gyventojai buvo raginami padėti policijai ir skambinti, jei pamatytų asmenį, panašų į šį. Visur buvo minima, kad Antanas Varnelis gausiai tatuiruotas.
Į centrinę Lietuvą plūdo šimtai skambučių. Operatyvinės grupės važinėjo ir tikrino kiekvieną pranešimą. „Lietuvos rytas“ gruodžio mėnesį skelbė, kad iš Vidaus reikalų ministerijos turėjo išvažiuoti devynios operatyvinės grupės, kurios kartu su vietine policija devyniuose Lietuvos rajonuose krės apleistus namus ir vienkiemius.
Gyvoji grandinė ir sugavimas
Gelgaudiškio miestelyje, Šakių rajone, kur labiausiai buvo tikimasi surasti besislapstantį manijaką, buvo surengta tikra operacija. Apie 300 automatais ginkluotų policininkų ir karių sudarė gyvą grandinę ir tikrino teritoriją. Dalyvavo ir „Aro“ pareigūnai, nes manyta, kad žudikas gali būti ginkluotas. „Respublika“ rašė, kad nekrėsti liko tik viršaičio ir klebono namai. Iš šalies tai atrodė kaip gerame filme – sutraukta tiek jėgų vienam vaikinui sulaikyti. Tačiau manijako niekur nerado.
Antaną Varnelį po dviejų savaičių trukusių gaudynių sugavo ne pareigūnai, o paprasti Lietuvos kaimo žmonės – Kauno rajono, Užliedžių apylinkės, Muniškių kaimo gyventojai. Tada spaudai buvo papasakota, kad Varnelį iš visų rodytų fotografijų atpažino Muniškių kaimo vaikai, kurie pasakė suaugusiesiems, o šie jį sulaikė. Tačiau buvo kitaip. Kauno nusikalstamo pasaulio autoriteto Henriko Daktaro dvaro Užliedžių kaime kaimynai 1992-aisiais nebūtų išdrįsę papasakoti, kad nusikaltėlį sulaikė, galima sakyti, „Henytės“ teritorijoje. Nesvarbu, kad intelekto negalią turintis Antanas Varnelis ko gero nebuvo girdėjęs apie tuo metu įtakingiausią Kauno žmogų.
Antanas Varnelis po žudynių Raseinių rajone, kaip vėliau tikino, traukė į Vilnių pas vieną įkalinimo vietos draugą. Tai, kad jį gaudo visa Lietuvos policija ir kad jis paskelbtas ieškomiausiu Lietuvos nusikaltėliu, Antanas žinojo – perskaitė kažkur rastame laikraštyje. Nuo tos akimirkos jis keliaudavo tik naktimis, o dieną lindėdavo daržinėse ir tvartuose. Pinigų po paskutinio apiplėšimo dar turėjo nemažai. Jį išdavė ne veidas, nes jis jau buvo nelabai panašus į tą nuotrauką, spausdintą laikraščiuose, o tatuiruotės ant rankų.
Gruodžio 21-osios vakarą Muniškių kaimo gatvelėje sutikęs nepažįstamą vyriškį, Antanas Varnelis paklausė, kur būtų galima išgerti. Šis atsakęs, kad jei turi pinigų, parodys. Taip abu vyrai atsidūrė name, kuriame tuo metu vyko pasilinksminimas. Netrukus vienas iš vyrų pastebėjo tatuiruotę ir suvokė, su kuo sėdi prie vieno stalo. Jie išėjo į lauką, aptarė situaciją ir vienas nubėgo pakviesti jaunesnių. Atėję vyrai paskambino policijai. Budintis pareigūnas atsakė, kad greitai neatvažiuos, nes jiems kas valandą tuo metu skambindavo ir pranešdavo, kad kažkur sulaikytas Varnelis.
Teismas geležiniame narve
1994-ųjų sausį įvyko teismo procesas, apie kurį rašė visi Lietuvos laikraščiai. Valstybės kaltinimą palaikantis prokuroras Jurgis Jurkevičius žurnalistams sakė: „Ši byla yra išskirtinė Lietuvos istorijoje.“ Tas išskirtinis procesas vyko Aukščiausiajame teisme, užrakintame geležiniame narve, saugomame guminėmis lazdomis apsiginklavusių pareigūnų. Buvo uždarytas ramus, mažakalbis vaikinas – Antanas Varnelis, kuriam tada buvo vos 22-eji.
Aukščiausiojo teismo archyve su nuoroda „neterminuotai saugoma“ jo bylą sudaro šeši tomai, arba beveik 2000 bylos lapų. Tiek jų reikėjo prirašyti renkant nusikaltimų įrodymus, apklausiant liudytojus, sulaikant ir vėl paleidžiant nieko dėtus įtariamuosius, atliekant pas juos kratas. Menko išsilavinimo pagalbinės mokyklos auklėtinis, kuriam ekspertai nustatė įgimtą silpnaprotystę, ilgai vedžiojo už nosies šešių Lietuvos rajonų ir Vidaus reikalų ministerijos kriminalistus.
Nikolajus Urbanovičius, buvęs Vidaus reikalų ministerijos kriminalinės valdybos nužudymų prieš asmenį skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis, prisimena: „Ministerija buvo sudaryta operatyvinė tardymo grupė, į kurią buvo įėjęs vadovaujantis prokuroras, operatyviniai darbuotojai. Buvo sudarytas tardymo operatyvinis planas, bet tai buvo padaryta gerokai vėliau, kai kažkuris iš kriminalistų atkreipė dėmesį, kad mažiausiai keturios penkios neišaiškintos žmogžudystės, įvykdytos skirtinguose rajonuose, yra labai panašios.“ Iki tol net keturios baudžiamosios bylos dėl nužudymo Šakių, Jurbarko, Telšių ir Kelmės rajonuose buvo sustabdytos, nes kriminalistams niekaip nepavyko nustatyti jas įvykdžiusio asmens ar asmenų.
„Sunkumas buvo tas, kad jis daugiausiai žmogžudysčių įvykdė vienkiemiuose. Dėl to buvo labai sunku surasti gryną tą liudytoją, kuris apibūdintų iš kart nuo pirmų dienų, kaip atrodė tas žmogžudys“, – pasakojo Urbanovičius.
Kas buvo Antanas Varnelis?
Antanas Varnelis gimė 1971 metais Telšių rajone, Dadotkų kaime. Jis turėjo tris brolius ir tris seseris. Tėvų neatsimena, nes buvo dar kūdikis, kai šiems buvo atimtos tėvystės teisės. Jis augo Viešvėlės vaikų namuose, mokėsi Gelgaudiškyje.
Birutė Navikienė, Gelgaudiškio specialiosios mokyklos direktorė, buvusi Antano mokytoja, pasakojo: „Jisai mėgo vadovauti, jis mėgo, kad jo klausytų, jis norėjo būti lyderis klasėje. Ir aišku, jis būdavo tuo lyderiu klasėje. Bet kad šitaip pasibaigs jo gyvenimas, tai tikrai nesitikėjome. Tai mokyklai buvo iš tikrųjų šokas, nes praėję yra labai daug kartų ir niekada iki Antano nebuvo tokio atvejo, kad būtent nužudytų mūsų mokinys ką nors.“
Antano charakteristikoje, rašytoje 1993 metais Aukščiausiajam teismui, rašoma: „Berniukas užsidaręs, vengia bendrauti. Būdamas dešimties pradeda ne tik vogti, bet ir mušti silpnesnius. Nesidomi niekuo, išskyrus judrius žaidimus. Skriaudžia tik silpnesnius už save. Niekada nėra pakėlęs rankos prieš tą, iš kurio buvo bent mažiausia tikimybė gauti atkirtį. Žmoguje vertina tik jėgą, nuoširdumą laiko silpnybe.“
Už nusikaltimus, iš kurių daugiausia vagystės, jis buvo teisiamas Šakių liaudies teisme, tačiau, kaip rašoma charakteristikoje, „teismas surengė spektaklį“ ir Varnelį išteisino. Toks nusikalstamų veiksmų toleravimas ir atvedė Antaną iki tų nusikaltimų, apie kuriuos dabar sužinojome.
Teismo sprendimas ir mirties bausmė
Antano Varnelio teismas prasidėjo 1994 metų sausio 18 dieną. Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegijai pirmininkavo teisėjas Vytautas Greičius. Teismas pripažino Varnelį kaltu dėl šešių žmogžudysčių, dviejų pasikėsinimų nužudyti, trejų metų mergaitės išprievartavimo ir daugiau nei 10 vagysčių bei plėšimų. Jam buvo paskirta išimtinė mirties bausmė – sušaudymas.
Vasario 1 dieną buvo paskelbtas galutinis, kasacine tvarka neskundžiamas nuosprendis. Danijos televizijos žurnalistai atvyko į Lietuvą, negalėdami patikėti, kad intelekto negalią turintis vaikų namų auklėtinis buvo nubaustas mirties bausme. Rugsėjo 16 dieną prezidentas Algirdas Brazauskas pasirašė dekretą nesuteikti malonės. Rugsėjo 22 dieną Aukščiausiojo teismo pirmininkas Mindaugas Lošys rašė vidaus reikalų ministrui prašydamas duoti nurodymą įvykdyti mirties nuosprendį. Po šešių dienų Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo viršininkas pranešė, kad nuosprendis įvykdytas sušaudant.
Antanas Varnelis buvo penktasis iš septynių, kuriems po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo įvykdyta mirties bausmė.
Ko ši istorija mus moko?
Antano Varnelio istorija – tai ne tik kriminalinė kronika. Tai pasakojimas apie tai, ką reiškia augti be meilės, be šeimos, be jokio suaugusiojo, kuris parodytų, kad esi svarbus. Tai istorija apie sistemą, kuri toleravo smulkius nusikaltimus, kol šie virto dideliais. Ir tai priminimas, kad net patys baisiausi nusikaltėliai dažnai yra produktai tos pačios visuomenės, kuri vėliau juos teisia.
Antanas Varnelis buvo vadinamas „vulku“, „manijaku“, „ne žmogumi“. Tačiau jo mokytoja, prisimindama jį, pasakė kai ką svarbaus: „Tas vaikas jis niekada nebuvo taip priglaustas, kaip mes sakom, niekada jis nebuvo pamylėtas kaip vaikas, kad jis yra svarbus, kad juo mes rūpinamės, kad jis yra kažkam iš tikrųjų reikalingas ir svarbus.“
Tai ne pateisinimas. Tai klausimas, į kurį vis dar neturime atsakymo.
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.