Gyvenimas mirties pavėsyje: dvi savaitės Indiana State kalėjime
Pažintis su viena griežčiausiai saugomų JAV įstaigų
Įsivaizduokite kasdienybę, kurioje kiekviena minutė praleidta su žmogumi, žinant, kad vieną dieną jis tiesiog apsisuks, išeis ir negrįš. Tokia yra realybė Indiana State kalėjime – vienoje seniausių ir garsiausių maksimalaus saugumo įstaigų Jungtinėse Valstijose, įsikūrusioje maždaug už valandos kelio į pietus nuo Čikagos. Čia, tarp niūrių sienų, kalsta apie 1900 nuteistųjų, atliekančių ilgas laisvės atėmimo bausmes už sunkiausius nusikaltimus. 12 iš jų laukia mirties bausmės.
Du mėnesius ar, šiuo atveju, dvi savaites trukiantis žvilgsnis į šį pasaulį atveria duris į visiškai kitokią tikrovę. Kalėjimo viršininkas superintendentas Bill Wilson pats lydėjo į mirties bloką, kur kiekvieną savaitę tikrina, kaip laikosi nuteistieji. Ant sienos kabančios nuotraukos padeda prižiūrėtojams tiksliai žinoti kiekvieno kalinio vietą, o pati sistema sukurta taip, kad apsauginiams nereikėtų patekti į bloką, kai nuteistieji vaikšto koridoriais – durys atidaromos ir uždaromos nuotoliniu būdu.
Mirties koridoriaus gyventojai ir netikėtos santuokos
Šiame bloke laiko tėkmė įgyja visiškai kitokią algoritmą. Čia kaliniai kalbasi, sportuoja, palaiko vieni kitus, tačiau pabaiga visiems aiški. Vienas iš nuteistųjų, Benjamin Richie, nuteistas už policijos pareigūno nužudymą, palaiko neįprastus santykius. Prieš ketverius metus jis susipažino su moterimi iš Anglijos per susirašinėjimą, o vėliau ji atvyko, aplankė jį ir ištekėjo.
Pasak Richie, jie abu puikiai supranta šių santykių baigtį. Jo teigimu, vyrai, nuteisti už policininko nužudymą, reikalų teismuose beveik ne laimi, todėl pabaiga yra aiški – arba mirties dėžė, arba gyvenimas bendroje populiacijoje. Būdamas 32-ejų, jis atvirai pripažįsta, kad būdamas 19-os ar 20-ies buvo neatsakingas ir padarė siaubingų klaidų. Jis neslapukauja ir teigia, kad tokio tipo žmogus kaip jis iš tikrųjų privalo kallėti, nes netekęs darbo ir negalėdamas susimokėti sąskaitų, jis vėl rinktųsi ginklą nesusimąstydamas apie pasekmes.
Vaikystė, sugriauta dvigubos žmogžudystės
Dar jaunesniame amžiuje į kalėjimą pateko kitas kalinys – Ronald El Sanford. Jis į Indiana State kalėjimą atvyko 1989 metais būdamas vos 15-os, o nusikaltimą – dvigubą žmogžudystę – padarė būdamas 13-os metų. Šis nusikaltimas, įvykdytas norint gauti pinigų pramogoms mugėje, atvedė iki 170 metų laisvės atėmimo bausmės. Pasak jo, lygtinės laisvės jis galės siekti tik sulaukęs šimto metų.
Sanford atvirauja, kad jo gyvenimas prabėgo už grotų – jis niekada vairavo automobilio, nebuvo išvykęs į užsienį, nepatyrė mokyklos išleistuvių. Jo dabartinė kasdienybė apsiri boja 23 valandomis kameroje ir viena valanda atskiroje plieniniame narve. Nepaisant to, savo kameroje jis skaito knygas apie eugeniką, metafiziką ir kabalą, taip bandydamas pabėgti iš ankštos realybės.
Švara ir išgyvenimas mirties akivaizdoje
Kitas mirties koridoriaus gyventojas Paul McManus, nuteistas už žmonos ir dviejų dukrų nužudymą, savo kamerą palaiko nepriekaištingos švaros. Kadangi jis nemoka skaityti ar rašyti, o televizijos laidos kartojasi, švara tapo jo būdu praleisti laiką ir palaikyti tvarką galvoje. Emocinis krūvis mirties koridoriuje palieka pėdsakus – jis pasakojo per kelerius metus netekęs daug svorio dėl depresijos ir nuolatinių nuotaikų svyravimų.
Be to, esant diabetikui, jam leidžiama lankytis kalėjimo ligoninėje, kur jis gauna insuliną ir gali trumpam pamatyti žmones iš bendros kalinių populiacijos. Tai suteikia retą progą pajusti normalų gyvenimo ritmą.
Kasdienybė bendrojoje populiacijoje ir šukuosenos be incidentų
Bendrojoje kalėjimo dalyje atmosfera pastebimai kitokia. Čia kaliniai turi daugiau laisvės, dirba darbus, pavyzdžiui, kalėjimo kirpykloje, kuriai vadovauja Rick Parish, atliekantis tris laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes ir dar 10 metų. Įdomu tai, kad per 37 metus kirpykloje nebuvo kilusio nė vieno incidento – kaip sako pats Parish, niekas nepradės konflikto su žmogumi, rankose laikančiu aštrias žirkles. Ant sienų jis kabina savo gyvenimo nuotraukas, padėtas ant kartono, kad prireikus galėtų jas susilankstyti ir pasiimti su savimi, jeigu kada nors pavyktų išeiti į laisvę.
Visgi mirties šešėlis pasiekia ir kitas kalėjimo erdves. Daugelis kalinių stengiasi atsiriboti nuo mirties koridoriaus gyventojų, nes per ilgus metus prarado ne vieną draugą. Prieš pat egzekucijas kalėjime tampa itin tylu, o nuteistieji naktimis beldžia į kamerų grotas.
Viltis sulaukti teisingumo po dešimtmečių
Ne visiems mirties koridoriaus gyventojams lemta mirti nuo injekcijos. James Harrison mirties koridoriuje praleido 18 su puse metų, kol teismas nusprendė, kad jo teisėjas buvo šališkas, ir skyrė naują teismo procesą. Nors jis priėmė 150 metų bausmės sandorį ir mirs kalėjime, jis džiaugiasi išvengęs egzekucijos.
„Kol yra gyvybė, yra viltis“, – teigia jis, lygindamas laisvę dirbti, eiti į valgyklą bei koplyčią su nuolatiniu laukimu mirties kameroje.
Kaip baigsis šios istorijos tiems, kurie tebėra mirties koridoriuje, priklauso nuo teisinių mechanizmų, tačiau pats buvimas už šių sienų palieka neišdildomą pėdsaką visiems, kurie čia patenka.
Kaip jūs manote, ar kalinys, praleidęs dešimtmečius už grotų ir pasikeitęs, nusipelno bausmės sušvelninimo?
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.