Už grotų, kur sprendžiasi likimai: kas vyksta viename griežčiausių kalėjimų pasaulyje
Gyvenimas Teksaso metropolio šešėlyje
Automobilių spūstys, spindintys dangoraižiai ir 1,3 milijono gyventojų – taip iš pirmo žvilgsnio atrodo Dalasas, buvęs naftos pramonės centras. Tačiau po šiuo blizgančiu fasadu slypi visai kitoks pasaulis. Čia nusikalstamumo rodikliai 40 procentų viršija šalies vidurkį, o skurdas, smurtas ir narkotikų karai supurta ne vieną rajoną. Miesto pakraštyje veikiančios užstato agentūros yra pirmoji stotelė tiems, kurie nori išvengti liūdniausio scenarijaus.
Pačiame miesto centre stovi Dalaso apygardos kalėjimas – viena didžiausių ir liūdniausiai pagarsėjusių įstaigų Jungtinėse Valstijose. Už milžiniškų betoninių sienų laiko patikrinimo laukia daugiau nei 7 000 kalinių. Dalis jų – mirtininkai. Teksasas nusikalstamumo mastu ir mirties bausmės vykdymu išsiskiria iš kitų valstijų, todėl šio kalėjimo koridoriuose tvyro nuolatinė įtampa.
Masinis konvejeris ir kasdienė rutina
Šeštadienio naktys čia vadinamos piko valandomis. Nauji kaliniai atvežami beveik kas minutę: alkoholis, narkotikai, smurto šešėliai gatvėse baigiasi požeminiame komplekso aukšte. Visi naujokai praeina tą pačią procedūrą, nepaisant jų fizinės ar emocinės būklės.
Pirštų atspaudų ėmimas, trumpas apklausos lapas ir greita medicininė patikra – viskas vyksta konvejerio principu, nes per dieną atvyksta iki 300 naujų kalinių. Tarp jų – 31 metų Sergio, šešis mėnesius slapstęsis nuo teisėsaugos dėl nusikaltimų, susijusių su narkotikais. Pareigūnai kruopščiai patikrina kiekvieną naujoką, ieškodami paslėptų daiktų, peilių ar narkotikų.
„Bėgti iš tikrųjų šlykštu. Tai ne toks gyvenimas, kokio nori. Turi nuolat slapstytis, bėgti nuo policijos, būti kitu žmogumi“, – pasakojo Sergio, kuris po ilgo slapstymosi džiaugėsi bent tuo, kad viskas baigėsi.
Naujokai metaliniuose suoluose praleidžia iki 15 valandų, kol sulaukia sprendimo, kurioje komplekso tandeme bus apgyvendinti. Kompleksą sudaro trys milžiniški bokštai: Šiaurinis bokštas talpina 3,3 tūkstančio maksimalaus saugumo kalinių, Vakarų bokšte įkurta psichiatrinė zona, o Pietų bokšte kalinami bendrojo režimo nuteistieji.
Moterys tarp užkietėjusių nusikaltėlių
Viena iš staigmenų naujokams – apsaugos darbuotojų gretos. Dalaso kalėjime moterų pareigūnių dirba daugiau nei vyrų. Jos neturi jokių nuolaidų ar lengvatų, o darbas reikalauja geležinių nervų.
25 metus apsaugos darbuotoja dirbanti ponia Nichols vadovauja apsaug iniam blokui, kuriame laikomi 64 vyrai, apkaltinti sunkiais ginkluotais apiplėšimais ir smurtu. Šiame korpuse nėra jokių fizinių barjerų ar stiklinių sienų – pareigūnių ir kalinių neskiria niekas.
„Jeigu esi moteris ir nejauti baimės būdama čia viena su 64 vyrais, jie gali tave užimti akimirksniu. Čia daug kampų, kur manęs nesimato“, – atviravo pareigūnių kasdienybę apibūdinusi ji.
Smurtas ir gaujų karai – neatsiejama šios vietos kasdienybė. Kaliniai grupuojasi pagal nusikalstamas grupuotes, tokias kaip „Bloods“, o nuotaika koridoriuose gali pasikeisti per kelias sekundes. Todėl pareigūnai nuolat atlieka netikėtus reidus, ieškodami savadarbių ginklų, tatuiruočių adatų ar narkotikų.
Teisingumas per kelias minutes
Kalėjimo kompleksas sujungtas su teismo pastatu požemine perėja. Daugybei kalinių teismo diena lemia visą tolimesnį gyvenimą. Vienas jų – devyniolikmetis Tamarikas, nuo dešimties metų praleidęs įvairiose pataisos įstaigose. Jis buvo kaltinamas žmogžudyste per narkotikų sandorį.
Teismo salėje sprendimas priimamas žaibiškai. Po trumpų prokuroro ir valstybės skirto gynėjo derybų, Tamarikui pasiūlyta dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė mainais į kaltės pripažinimą. Alternatyva – teismo procesas, kuriame prisiekusieji nusikalstamos gaujos nariui vargu ar rodytų gailestį.
„Maniau, kad gausiu blogų žinių, bet dabar žinau, kad turiu atlikti septynerius metus iki lygtinio paleidimo. Mano tipo bylai tai geriausia, kas galėjo nutikti“, – teigė nuteistasis, išgirdęs savo nuosprendį.
Viltis keistis ar tiesiog išgyventi
Vieniems ilgos kalinimo metai reiškia visišką psichologinį palūžimą, o kiti renkasi nelengvą kelią į pasikeitimą. Kalėjime dirbantys savanoriai pagalbininkai valytojai prižiūri griežčiausio režimo izoliatoriaus zonas, kur kaliniai dažnai gadina kameras pildami ekskrementus ar kraują ant sienų. Nors darbas sunkus ir pavojingas, dalis nuteistųjų jį mato kaip vienintelį šansą atitolti nuo priklausomybių.
Keturiasdešimtmetis kalinys, kadaise dirbęs naftos platformoje ir praradęs viską dėl heroino priklausomybės, po paleidimo tikisi patekti į pusės metų kalėjimo reabilitacijos programą.
„Nenoriu praleisti dar dešimties metų kalėjime ir bandyti viską pradėti iš naujo būdamas penkiasdešimt trijų. Tai neapsimoka“, – teigė jis.
Dalaso apygardos kalėjimas išlieka vieta, kur susipina sugriauti gyvenimai, akimirksniu priimami teismo sprendimai ir kasdienė kova už išlikimą. Čia kiekviena diena be incidentų laikoma didele pergale, o laisvės kaina matuojama metais, praleistais už grotų.
Autorius
Laimis Kumža
Laimis Kumža – vienas iš tų autorių, kurie padeda skaitytojui nepasimesti šiandienos naujienų sraute. Jis gilinasi tiek į Lietuvos politines aktualijas, tiek į pasaulio įvykius, visuomenines tendencijas ir kasdienes istorijas, kurios rūpi kiekvienam. Pagrindiniai jo darbo akcentai - faktų patikrinimas, aiški kalba ir gebėjimas sudėlioti svarbiausius taškus taip, kad skaitytojas per kelias minutes gautų išsamų ir patikimą vaizdą apie temą.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.