Nuo vagysčių iki prabangos: kaip gimė ir keitėsi rusiškojo pogrindio imperija
Kaip viskas prasidėjo: nuo vaikiškų vagysčių iki didžiųjų nusikaltimų
Vaikystėje rasti savo kelią kartais lemia vienas atsitiktinis susitikimas. Kai Alimžanui Tochtachunovui buvo keturiolika, jis tiesiog nuėjo atsigerti kvaso, o netrukus jau dalyvavo jaunesnių vaikinų sumanytame reide. Tokios istorijos sovietmečiu buvo kasdienybė tiems, kurie užaugo gatvėje. Pirmasis automobilis, tiksliau – dviratis, buvo pavogtas sulaukus aštuonerių. Vėliau sekė pirmoji aštuonmečio ar dešimtmečio vagystė iš butų, į kurią jis įtraukė ir savo klasiokus. Paauglystė, praleista pataisos kolonijose ir lageriuose, tapo tikrąja gyvenimo mokykla, kurioje formavosi taisyklės, leidusios išlikti atšiauriose sąlygose.
Sovietiniai lageriai nebuvo tik bausmės vieta. Tai buvo uždaras pasaulis su savo nerašytais įstatymais, nepavaldus jokiai oficialiai valdžiai. Čia gimė ir subrendo nauja nusikaltėlių kasta – „vorai įstatyme“, kurių autoritetas buvo grįstas geležine disciplina ir specifinėmis tradicijomis. Kaip pasakojo šio pasaulio dalyviai, santykiai zonose neretai būdavo kur kas švaresni nei laisvėje, o už tam tikrus žodžius ar elgesį tekdavo atsakyti nedelsiant. Kova už išlikimą reikalavo neįtikėtino žiaurumo, o baimė šioje aplinkoje tapo pagrindiniu varikliu, kurį patys nusikaltėliai stengėsi nugalėti jėga.
Kooperatīvų banga ir naujojo рэкето erra
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje prasidėję ekonominiai pokyčiai visiškai pakeitė nusikalstamo pasaulio veidą. Kai tarybinė valdžia leido užsiimti individualia darbine veikla ir steigti kooperatyvus, šalis akimirksniu pasidengė mažuoju verslu. Pirmosios prekybos vietos, tokios kaip Rygos turgus Maskvoje, tapo traukos centru ne tik sąžiningiems prekeiviams, bet ir stipriems vyrams, ieškojusiems lengvo pelno. Taip gimė maskvietiškasis reketas.
Pradžioje schema buvo primityvi: atvykdavo du vyrai, kurių vienas vaidino pyktį, o kitas – gerumą, ir paprasčiausiai pareikalaudavo duoklės už „stogą“. Verslininkams neturint kito pasirinkimo, pinigų plraukimas į nusikalstamuosius „obščakus“ tapo kasdienybe. Šios bendros kasos lėšos keliavo ne tik kaliniams išlaikyti, bet ir teisėsaugos pareigūnams bei teisėjams papirkti. Pamažu nusikaltėliai tapo neatsiejama sparčiai augančios ekonomikos dalimi, o banditai peraugo į organizuotas armijas su savo teisininkais, finansininkais ir saugumo struktūromis.
Bankai, privatizacija ir didieji pinigai
Ekonomikai perorganizuojant į rinkos modelį, nusikalstamo pasaulio akys virto į didesnius objektus – bankus ir gamyklas. Dešimtojo dešim tmečio pradžioje Maskvoje vien veiklą vykdė tūkstančiai finansinių organizacijų, o bankininko profesija tapo viena rizikingiausių. Kaip teigė šių procesų liudininkai, vargiai buvo galima rasti banką, kuriame nebūtų sukęsi kriminaliniai pinigai ar įtaka. Kartais verslininkams, nenorintiems mokėti duoklės, būdavo siunčiami kraupūs perspėjimai – prie įstaigų durų paliekami kūnai ar supjaustyti pirštai.
Valstybės inicijuota privatizacija ir vaucherių dalijimas sukūrė dar palankesnę terpę stambiam turtui persiskirstyti. Gamyklos ir naftos verslai keitė savininkus per prievartą, o tie, kurie atsisakydavo parduoti akcijas už centus, dažnai sulaukdavo mirtinų grasinimų. Tuo metu vyko glaudus jaunų verslininkų ir tradicinių „įstatyminių vagių“ susiliejimas. Nė vienas stambus oligarchas negalėjo jaustis saugus be patikimos apsaugos, todėl „stogas“ tapo būtina verslo sąlyga.
Tarptautinė erdvė ir gyvenimas svetur
Nusikalstamoms grupuotėms pasiekus didelę galią Rusijoje, dalis autoritetų patraukė į Vakarus, kur ieškojo naujų galimybių pinigams plauti ir saugiam gyvenimui. Izraelis, Prancūzija, Italija tapo naujaisiais namais tiems, kurie uždirbo milijonus iš kontrabandos, reketo ir finansinių operacijų. Aštrėjančios kovos ir tarptautiniai tyrimai privertė šiuos žmones nuolat keisti gyvenamąją vietą, naudotis suklastotais pasais ar fiktyviomis santuokomis.
Pasak ilgamečių šios sferos dalyvių, Vakarų teisėsauga iš pradžių sunkiai suprato rusiškojo kriminalinio pasaulio specifiką. Ten nusikalstamumas turėjo aiškias ribas – narkotikai, ginklai, prostitucija, tuo tarpu Rusijoje banditai kontroliavo viską: nuo turgaviečių iki stambių bankų ir statybų bendrovių. Kai Europos ir Izraelio specialiosios tarnybos pradėjo aktyviai sekimą bei areštus, daugeliui teko gintis teismuose pasitelkiant brangiausius advokatų armijas.
Nuo ginklų prie šventyklų ir atgailos
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ir amžių sandūroje didysis smurtas ėmė slūgti. Daugelis tų, kurie išgyveno kruvinus padalijimus, suprato, kad legali veikla atneša daugiau pinigų ir mažiau rizikos. Buvę lyderiai pamažu transformavosi į verslininkus, filantropus, rėmėjus ir netgi bažnyčių atstatytojus. Pavyzdžiui, stambių sumų pervedimai stačiatikių šventykloms ar sporto komandų finansavimas tapo priemone legalizuoti savo statusą ir užsitikrinti visuomenės bei valstybės paramą.
Šiandien žvelgdami į praeitį buvę lyderiai pripažįsta, kad šalis tiesiog išgyveno tokį laikmetį. Vieni pasirinko mirtį pakelėse ir miškuose, kiti – ramų gyvenimą prabangiose vilose su meno kūriniais ir šeima. Tačiau klausimas, ar praeitis tikrai nugrimzdo užmarštin, ir ar verslas bei valdžia visiškai išsivadavo iš kriminalinio šešėlio, išlieka atviras kiekvienam, stebinčiam to meto istoriją.
Autorius
Laimis Kumža
Laimis Kumža – vienas iš tų autorių, kurie padeda skaitytojui nepasimesti šiandienos naujienų sraute. Jis gilinasi tiek į Lietuvos politines aktualijas, tiek į pasaulio įvykius, visuomenines tendencijas ir kasdienes istorijas, kurios rūpi kiekvienam. Pagrindiniai jo darbo akcentai - faktų patikrinimas, aiški kalba ir gebėjimas sudėlioti svarbiausius taškus taip, kad skaitytojas per kelias minutes gautų išsamų ir patikimą vaizdą apie temą.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.