Henrikas Daktaras: „Sėdžiu vien už pavardę“ – septyni mirtininkai, granatos ir byla be palaikų

Yra Lietuvoje pavardžių, kurios skamba kaip nuosprendis. Henrikas Daktaras – viena jų. Vyras, kurį teisėsauga persekiojo dešimtmečiais, 2013 metais išgirdo griežčiausią įmanomą nuosprendį – įkalinimą iki gyvos galvos. Bet jo paties versija kitokia: ne nusikaltimai, o vardas nuvedė jį už grotų. Apie tai jis papasakojo išskirtiniame interviu portalui tv3.lt – nuo septynių mirtininkų vienoje kameroje iki nakties su granatomis, metų Bulgarijoje ir bylos, kurioje, jo žodžiais, trūksta ne tik įrodymų, bet ir lavono.

Pavardė kaip nuosprendis

Sausi faktai pirmiausia. Iki nepriklausomybės atgavimo H. Daktaras buvo teistas tris kartus. 1996 metais tuometinio Kriminalinės policijos biuro vadovo pavaduotojo Jurijaus Milevskio pavogtą automobilį padėjo surasti – ir už tarpininkavimą bei grasinimus tam pačiam nukentėjusiajam vėl atsidūrė teisiamųjų suole. 1997-aisiais Vilniaus apygardos teismas skyrė pusaštuntų metų įkalinimą. Už gerą elgesį 2001-siais jis buvo išleistas į laisvę. 2009 metų pradžioje paskelbta tarptautinė paieška, po kelių mėnesių jis sulaikytas Bulgarijoje. Lietuvai perduotas H. Daktaras 2013 metais išgirdo nuosprendį – įkalinimas iki gyvos galvos.

Jo paties aiškinimas prasideda nuo pavardės.

„Visą gyvenimą ta pavardė eina man iš paskos. Buvo minčių net ją pakeisti. Juk sėdžiu vien už pavardę. Būčiau koks Vasiliauskas ar P**dauskas, būčiau niekam nereikalingas. O dabar kai Daktaras, tai ir sodina“, – kalbėjo jis.

Pasak jo, kalėjimo administracija jį pažįsta kaip gerai besielgiantį kalinį ir pati esą sako, kad jis sėdi ne už nusikaltimus, o dėl savo pavardės. Tai, žinoma, jo versija – bet ji paaiškina, kodėl ši istorija taip sunkiai telpa į vieną teismo nuosprendžio eilutę.

Septyni mirtininkai ir telefonas, kuris neskambėjo

1996 metais H. Daktaras atsidūrė kameroje su septyniais mirtininkais. Prokuroras esą „prikabino“, kad būtent iš ten jis organizavo žmogžudystes. Jo atsakymas buvo eksperimento pasiūlymas: tegul prokuroras pats atsisėda į karcorį ir pamėgina ką nors suorganizuoti.

„Jam ten stogas iškart būtų nuvažiavęs“, – prisiminė jis.

Tuo metu buvo sušaudytas „Vilniaus brigados“ narys Borisas Dekanidzė, nuteistas mirties bausme. Netrukus po to H. Daktarą uždarė. Tuometinis advokatas jam esą pasakė tiesiai: ruoškis mirties bausmei, nes Artūras Paulauskas, tuometinis generalinis prokuroras, „sutvarkė“ Dekanidzę, sutvarkys ir jį.

„Man tada stogas važiavo. Pusę metų ruošiausi tam. Galvojau, kaip tą mirties bausmę reikės pasitikti.“

Techninė detalė, kuri jo istorijoje sveria daug: 1996 metais ten buvęs senovinis laidinis telefonas, koridoriuose ryšio nebūdavo, o juo labiau „padvale“ – rūsyje, kuriame jis buvo laikomas.

„Net pareigūnai yra sakę, jog niekas neveikia, bet man „priklijavo“, kad iš ten skambindavau ir organizuodavau kažką. Surado prokuroras pora „ožių“, kurie esą patvirtino, kad Daktaras jiems skambino, su jais kalbėjo. „Naglai“ melavo, bet jiems buvo svarbu Daktarą pasodinti.“

Jo teigimu, tuometinis generalinis prokuroras dviem mėnesiams jį „padvale“ pasodino su mirtininkais ir „priklijavo“ septynias žmogžudystes. Prokuroras esą siūlė prisipažinti, kiek žmonių nužudyta ir kaip Kaune suburtos 33 gaujos, žadėjo padėti.

„Klausiau, kuo padės? Be eilės pas šventą Petrą? Nesąmonės. Nieko aš nenužudžiau ir neprisipažinau.“

Naktis su granatomis ir metai Bulgarijoje

Bulgarijoje jis praleido apie metus. Ir, jo žodžiais, visai neslapstėsi: eidavo į paplūdimį, vaikščiodavo į kavines, planavo pirkti žemės, statyti namus, ketino atsivežti šeimą. „Net nepagalvojau, kad manęs Lietuvoje taip stipriai ieško.“

Išvyko, kai jo namus apšaudė ir apmėtė granatomis. Jis sako per kameras matęs, kaip „ariniai“ vieną naktį apšaudė, o antrą – atėjo ir įmetė kelias granatas, net stiklai išdužo. Pareigūnai buvę apsupę namą, tad jis per tvorą, į mašiną – ir išvažiavo.

„Policijos departamentas. Ne tarp gaujų kažkokie karai ten vyko“, – tvirtino jis.

Anot H. Daktaro, aukšti pareigūnai buvo pavedę juo atsikratyti, o jei būtų likęs, jį būtų tiesiog nušovę ir medalius išsidalinę. Jis prisiminė ir prokuroro pasiūlymą: jei nusižudytų, visiems būtų geriau.

„Bet aš ten (rodo akimis į dangų – aut. past.) nesiruošiu eiti be eilės. Dar siūlė, kad jei prisipažinsiu, tai 20 metų gausiu.“

Jo atsakymas buvęs toks: atiduos visą turtą. Reakcija – „Ne, mums reikia tav ęs, tavo galvos“. Jo vertinimu, tikslas buvo parodyti, kad teisėsauga stipresnė už patį Daktarą.

Kalėjimas su maišu ant galvos

Kalbėdamas apie prisipažinimo „išmušimą“ jis skiria dvi epochas. Anksčiau – „malkos“: jei mušdavo ir atlaikydavai, tai buvo garbingų kriminalistų, kurie net ranką paspausdavo. Dabar, jo teigimu, smurtas labiau psichologinis.

Iš kalėjimo jį esą vežė gal 13 kartų į nusikaltimų vietas. Perdavus „Aro“ pareigūnams – maišas ant galvos, surakintos rankos, veža „kaip gyvulį“. Nuveža, iškart ant kelių, prie sienos, per šonus.

„Vėliau nuima maišą ir matai daug žmonių aplink. Kalbi ir tik po pusės valandos supranti, kad advokatas šalia sėdi.“

Mongolas, kurio palaikai nerasti – bet nuosprendis yra

Vienas sunkiausių kaltinimų – Rimanto Ganusausko-Mongolo nužudymas. H. Daktaras sako, kad tai 1993 metų epizodas, o pats Mongolas penkis žmones nužudė, organizavo tai ir pabėgo.

„O man klijuoja, kad aš jį nužudžiau. Vien dėl „pijoko“ Žilinsko liudijimo.“

Rimvydas Žilinskas, „Daktarų“ gaujos narys, teigė, kad su Daktaru nuvažiavo į mišką, šis esą nušovė Mongolą, o jis užkasė. Tik kažkodėl nebežino, kur užkasė. Tuo tarpu 1994–1995 metais liudininkai esą matė Mongolą gyvą, o du komisarai pasakojo 1994 metais Kaune gaudę tą patį žmogų – jis buvo su nauju „mercedesu“, todėl pabėgo. Prokuroras į tai atsakęs, kad komisarai susiję su šešėline praeitimi ir jais tikėti negalima. H. Daktaras atkreipia dėmesį, kad tie komisarai dirba iki šiol.

„Žinau, kad jis gyvena Pietų Amerikoje, savo „mongoliukui“ „koksą“ pristatinėja. Bet visiems vienodai rodo, net nepatikrina mano žodžių.“

Jis piktinasi ir Mongolo brolio Deivido parodymais. Su juo esą užaugo kartu, krikštijo jo vaikus, dalyvavo vestuvėse. Teisme Deividas paaiškinęs, kodėl liudijo: „Iš baimės. Su Stalinu irgi visi draugavo iš baimės, tai ir aš su Daktaru dėl to paties.“

Jo lyginimas su kita byla aštrus: „Tulpinių“ vadeivai Algimantui Vertelkai dėl trijų nužudymų nerado aukų palaikų – teisėjas išteisino. „Nėra palaikų, nėra bylos. O mane už vieną, kur nėra palaikų, iki gyvos galvos nuteisia.“

„Buvau kaip teisėjas“: gaujų Kaunas

„Daktarai“ klestėjo dar jo tėvų laikais. Tėvas turėjo aštuonis brolius ir penkias seseris – tie broliai buvę inžinieriai, direktoriai, vagys. „Ta Daktarų karta buvo galingiausia.“ Pats jis į tą pasaulį pateko būdamas 16 metų, kai, jo žodžiais, daugiau ten buvo likęs tik pavadinimas.

Kontrolės jis neigia turėjęs: kiekvienas gyveno pagal save. Bet buvo restoranas, į kurį gaujų autoritetai atvažiuodavo pasitarti.

„Būdavo, ginčijasi ir nesutaria. Atvažiuodavo ir klausdavo mano nuomonės. Aš išsiaiškindavau, kas teisus, kas ne. Jie išgirsdavo mano nuomonę ir padarydavo savo išvadas. Aš buvau, kaip teisėjas.“

Kaune veikė 33 grupės, mažiausiai po 30–40 žmonių, į „razborkes“ atvažiuodavo 200–300 žmonių. Jo teigimu, skirtingai nei „brigadininkai“, „tulpiniai“ ar „gaidjurginiai“, „daktarai“ vieni kitų nenaikino. Kad įgytum autoritetą, reikėjo mokėti kalbėti ir bendrauti.

Apie šiandienos nusikaltėlius jis kalba kaip apie kitą pasaulį: „Aš buvau praėjęs visą kelią – nuo kareivio iki generolo. Praėjęs visus kalėjimus, Sibirus. Kitaip tariant, aptrintas buvau.“ Jo tvarka buvusi paprasta – jei kas žibalą papylė, pirmiausia išsiaiškink, o ne mušk.

Ką su tuo daryti?

Ši istorija – ne apie tai, ar tikėti H. Daktaru. Nuosprendis yra, jis įsiteisėjęs, ir niekas čia neketina jo perrašyti. Bet verta atkreipti dėmesį į kitą dalyką: kai žmogus dvidešimt metų pasakoja tą pačią versiją – telefonas, kuris neveikė, komisarai, kurie matė gyvą „nužudytąjį“, palaikai, kurių niekas nerado, – tai arba nepaprastai atkaklus melas, arba byla, kurioje įrodymų buvo mažiau nei įsitikinimo, kad jis turi sėdėti.

Praktinė išvada paprasta: nesijuokime vien iš pavardės ir neišmeskime bylos į šiukšliadėžę vien todėl, kad kaltinamasis – „Daktaras“. Teisėsaugos stiprumas matuojamas ne tuo, kiek ilgų nuosprendžių ji sukaupia, o tuo, ar ji sugeba paaiškinti kiekvieną jų detalę taip, kad nekiltų klausimų net po 20 metų.

O klausimas jums toks: jei byla remiasi liudijimu žmogaus, kuris neprisimena, kur užkasė „auką“, – ar tai pakankamai tvirtas pamatas iki gyvos galvos nuosprendžiui, ar tik patogus būdas uždaryti ilgą istoriją?