„Aš nemačiau, kad taip dirbtų pareigūnai“: kalinio pasakojimas apie Marijampolės pataisos namus, fabrikuotas bylas ir mirtį kameroje
Gintaras Lazauskas kalėjimuose praleido daugiau nei dešimtmetį. Jis nuteistas 12 metų laisvės atėmimo už nužudymą – nors pats sako, kad tą naktį buvo girtas ir tiksliai neprisimena, kaip viskas įvyko. Dabar jis atlieka bausmę Pravieniškių trečiuosiuose pataisos namuose, kur, jo žodžiais, sąlygos yra „europietiškos“. Tačiau tai, ką jis papasakojo apie Marijampolės pataisos namus, atskleidžia sistemą, kurioje pareigūnai ir kaliniai žaidžia tą patį žaidimą – ir kuriame žmogaus gyvybė gali tapti tik dar vienu įrankiu.
Istorija, kuri prasidėjo nuo pavogto USB
Lazauskas pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo pavogto USB laikmenos. Jis kreipėsi į kalinį, vadinamą Vidmantu – „senu vilku“, kuris, jo teigimu, puikiai sugyvena su kriminaline žvalgyba. „Aš ateinu pas tą Vidmantą ir sakau: dingo mano USB laikmena. Gal gali kažką sušnypšti, išsiaiškinti?“ – pasakoja jis.
Vidmantas netrukus pranešė, kad laikmeną pardavė kažkoks Fliansas už narkotikus. „Aš sakau: koks pavadinimas? Jis sako: Lazeris. Ir žiūriu – pas mane iš kitos pusės buvo išbraižyta „Lazeris“. Sakau: ką, kaip čia atsidūrė?“
Tada, pasak Lazausko, prasidėjo tai, ką jis vadina „sužaistu žaidimu“. Netrukus buvo sumuštas kalinys Zenonas Sisickis – žmogus, kuris, anot pašnekovo, buvo „švarus“ – niekam nebuvo skolingas, nieko nebuvo primušęs. „Jis daug kam nepatiko. Nepatiko tiems, kurie čia dokumentuose – Baranauskui, tiems verchatūriniams. Ir jie norėjo jį suvalgyti“, – sako Lazauskas.
Egzekucija, kuri buvo nufilmuota
Pasak jo, Sisickis buvo užpultas valgykloje. „Jie ten jį pradeda daužyti, paišyti ant galvos su markeriu – žinot, kaip Afganistane darydavo: uždeda skudurą ant galvos ir pila vandenį. Tokia egzekucija yra net nufilmuota.“
Tačiau, anot Lazausko, vaizdo medžiaga dingo – ji buvo „prie Atradno kabineto“. Kas filmavo? „Nerijus toks. Jis dabar išėjęs į laisvę. Jis irgi operus žmogus, turi gerą stogą. Net laisvėje jis atidaręs buvo firmą Marijampolėje.“
Kaip pareigūnai „sutvarko“ bylas
Lazauskas pasakoja, kad po šio įvykio jį pasikvietė kriminalinės žvalgybos pareigūnai ir pasiūlė „apsiimti“ šitą epizodą. „Sako: reikia trijų žmonių, kad apsiimtų šitą epizodą. Aš sakau: palauk, palauk. Sako: supranti, čia mes sėdim, jis atnešė…“
Jis tvirtina, kad buvo pažadėtas pervežimas į kitą įstaigą – toli nuo Marijampolės, kur, jo žodžiais, „visi narkomanai, visi badosi, baisu“. „Man buvo pažadėta, kad būsiu pervežtas. Aš apsiėmiau vien todėl.“
Jis pasakoja, kad vėliau buvo surašyti „nuoširdūs prisipažinimai“ – trys vienodi, skyrėsi tik vienas kitas žodis. „Tyrėja sako: tai va, jis tave puolė su peiliu, o jie tave gynė. Deividas ir Lynas Kuznecovas tave gynė. Viskas įvyko konfliktas. Gausi septynis mėnesius. Bet sako: patys suprantat, darbai lengvos grupės, ir jūsų nieks nematys.“
Mirtis kameroje
Vienas tamsiausių Lazausko pasakojimo epizodų – kito kalinio, Vitalijaus, mirtis. Jis pasakoja, kad Vitalijus buvo jo draugas, „20 metų sėdėjo“, ir kad jis buvo rastas negyvas kameroje.
„Aš atsikeliu ryte, išeinu į koridorių, žiūriu – neštuvai guli prie lovos. Pareigūnas stovi. Sakau: kas čia? Sako: va, žmogus mirė. Aš galvojau, juokai kokie. Bet žiūriu – neštuvai, uždengta Vitalijaus lova su paklode.“
Jis tvirtina, kad Vitalijus buvo „perdozavęs“ – nors, jo žodžiais, tai neįmanoma: „Jis 20 metų varo tuos fentanilius, tuos visus brūdus. Jam nieko. Mažiausia jam penkių reikia. Ką jūs čia…“
Jis taip pat pasakoja, kad lavonas buvo išvežtas nuogas ir paliktas prie vartų. „Nuogą žmogų paliko prie vartų, neužklotą. Vėjas nupūtė paklodes. Sakau: kaip jūs iš lavono tyčiojatės? Sako: čia ne mano reikalas, ne mano darbas.“
„Ten visi žaidžia tą patį žaidimą“
Lazauskas neslepia, kad Marijampolės pataisos namuose, jo nuomone, korupcija yra sisteminė. „Kriminalinė žvalgyba bendradarbiauja su nuteistaisiais. Vieni neša informaciją, kiti gauna lengvą grupę, darbą, pervežimą. Viskas mainais.“
Jis pasakoja apie moterį, kuri dirba pataisos namuose ir, jo teigimu, gauna „štuką eurų algos“, bet važinėja „Audi A6“, atostogauja Egipte. „Iš kur? Tai va, iš tų pačių varkių.“
Jis taip pat pasakoja apie tai, kaip narkotikai patenka į pataisos namus. „Per pareigūnus daugiausiai. Per parduotuvę įveždavo, per skalbinius įveždavo. Nėra taip, kad aš toks va bradeg atėjau ir sėdau. Yra ten tokie, kurie turi taškus laisvėje, ir jiems apsimoka.“
Pravieniškės – kitas pasaulis
Dabar Lazauskas atlieka bausmę Pravieniškių trečiuosiuose pataisos namuose. Jis sako, kad čia sąlygos yra „europietiškos“ – švarios patalpos, darbas, saugu. „Čia tikrai normalūs pataisos namai. Bet Marijampolėj… ten yra gerai tiems, kurie suka su operais. Kitiems – ne.“
Jis dėkoja direktoriui Šarauskui, kuris, jo teigimu, padėjo pervežti jį į saugesnę įstaigą. „Jis man padėjo. Pervežė. Mane 27 dienos užtruko pervežimas. Darbas yra, dirbu, saugus, ramus, nieko netrūksta.“
Ką jis nori pasakyti?
Visas šis pasakojimas – tai ne tik vieno kalinio istorija. Tai liudijimas apie sistemą, kurioje pareigūnai ir nuteistieji dalyvauja tame pačiame žaidime. Vieni už informaciją gauna lengvesnes sąlygas, kiti – darbą, treti – pervežimą. O tie, kurie atsisako žaisti, lieka „marinuoti“ drėgnuose triumuose arba tampa taikiniu.
Lazauskas sako, kad jis pats pasirinko „nežaisti“ – ir todėl buvo nubaustas. „Aš parašiau skundą prokuratūrai. Prokurorė tą skundą pradangino. Advokatas atkapstė, teisme paminėjo. Nieko. Visi nieko negirdi.“
Jis kalba apie tai, kad nori išeiti į laisvę ir išvažiuoti į Norvegiją dirbti. „Turiu tetą Trakuose, prie ežero. Bet suprantu, kad po ilgo sėdėjimo sunku adaptuotis. Kai kurie žmonės neatlaiko – grįžta tyčia. Vienas išėjo, stotelėje šovė moteriai į galvą, atėmė telefoną – vien todėl, kad jį atgal grąžintų.“
Jis pats sako, kad jam pasisekė – turi pinigų, turi kur eiti. „Bet psichologiškai yra sunku. Aš nebe toks, koks buvau. Mama sakė: tu pasikeitęs. Ne iš veido – iš vidaus.“
Ką tai sako apie Lietuvos kalėjimų sistemą?
Šis pasakojimas – vieno žmogaus balsas. Jis gali būti subjektyvus, gali būti iš dalies netikslus. Bet jis atskleidžia tai, apie ką kalbama jau daugelį metų: Lietuvos kalėjimuose egzistuoja paralelinė valdžia, kurioje pareigūnai ir nuteistieji dalijasi informacija, paslaugomis ir nauda. O tie, kurie į šį žaidimą neįsitraukia, lieka nuošalyje – kartais net pavojuje.
Jei ši istorija ką nors moko, tai tik vieną: sistema, kuri turėtų bausti ir pataisyti, kartais pati tampa nusikaltimų dalimi. Ir kol apie tai nekalbama garsiai, tol niekas nesikeis.
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.