„Aš nesiruošiu eiti dirbti“: 16 metų kalintis donatas atvirai apie nusikaltimus, kalėjimą ir tai, kodėl laisvė jam nebeveikia
Donatas Bičiūša sėdi Alytaus kalėjime. Jam 46-eri, jis turi 16 metų bausmę už nužudymą, o prieš tai – dar 14 teistumų. Jis kalba atvirai, be jokių bandymų save pagražinti. Ir vienas jo sakinys nuskamba kaip nuosprendis visai sistemai: „Aš išėjęs į laisvę tikrai nesiruošiu eiti dirbti. Aš toliau vogsiu, aš toliau darysiu nusikaltimus.“
Nuo dviračių vagysčių iki žmogžudystės
Donatas sako, kad jo nusikaltėlio karjera prasidėjo dar vaikystėje. „Pirmas – gal 12 metų buvau, kai mašiną pavogėm iš tėčio draugo.“ Bet jis prisimena ir dar ankstesnius dalykus. „Buvau 10-ies metų, jau nei vieno dviračio prie parduotuvės bijodavau kas nors palikti.“
Jis pats tai vadina „šūdeliavimu“ – vaikiškais nusikaltimais. Bet laikui bėgant jie tapo rimtesni. „Po to jau vis tiek bręsti, suaugęs labiau, ir tie nusikaltimai jau tampa kitokio pobūdžio.“
Jo teistumų sąraše – beveik vien smurtiniai nusikaltimai. „Pas mane gal ir 14–15 teistumų, ir visi beveik smurtiniai. Visi plėšimai su smurtu susiję.“
Vienas smūgis, kuris baigėsi mirtimi
Paskutinė byla, dėl kurios jis dabar sėdi, buvo nužudymas. Donatas pasakoja, kad viskas įvyko per ginčą, kai jis buvo išgėręs. „Aš jam trenkiau vieną į žandikaulį. Jis sėdėjo priešais mane. Jis nieko – nei nugriuvo, nei kažkur galvą trenkė. Kraujas iš burnos pradėjo bėgti. Viskas. Aš išėjau namo.“
Jis sako, kad galvojo, jog tik prakirtęs lūpą. „Galvojau, iš lūpos bėga kraujas. Nu ką, bėga tai bėga. Užgis, užgers alaus ir užgys.“
Tačiau kitą rytą jis sužinojo, kad tas žmogus mirė. „Ryte draugas skambina, sako: nuėjau į tą butą, ten lavonas guli po stalu.“ Ekspertų išvada – žmogus užspringo savo skrandžio turiniu, bet sužalojimas buvo padarytas nuo smūgio.
„Nes nuo viršutinio iltinio danties iki kito iltinio danties atšoko dantys ir nukraujavo per naktį.“
Donatas sako, kad nenorėjo jo užmušti. „Būčiau norėjęs mušt, spardyt dar kažką, aš būčiau spardęs. Bet rinkau smūgį, nu nenorėjau aš jo užmušt. Bet ką padarysi.“
Kodėl bausmė tokia griežta?
Teismas skyrė 15 metų už nužudymą ir dar papildomai už kitus nusikaltimus, iš viso 16 metų. Donatas sako, kad bausmė buvo griežta dėl jo praeities. „Buvau ką tik neseniai, 2020 metais birželio 12, išėjau iš Pravieniškių antrų pataisos namų. O rugpjūčio antrą – jau lavonas.“
Jis pripažįsta, kad tai automatiškai parodė, jog jis linkęs į smurtą. „Tai dėl to pamatė, kad esi linkęs smurtaut.“
Jis taip pat pasakoja, kad ekspertai iš pradžių nustatė tris smūgius, nors jis nuo pat pradžių sakė, kad buvo vienas. „Liudininkai, kurie buvo bute, sakė, kad tik buvo vienas smūgis. O mane ekspertas nuteisė už tris smūgius.“ Apeliacinis teismas vėliau pakeitė kvalifikaciją į vieną smūgį, bet bausmės nesumažino.
Kelionės po Europą ir kalėjimai
Donatas sako, kad būtų galėjęs nesėdėti, jei nebūtų grįžęs į Lietuvą. „Buvau du kartus Ispanijoje, buvau Airijoje, Anglijoje, Švedijoje.“ Jis pasakoja, kad Ispanijoje netgi rinko apelsinus, bet nusprendė, kad tai ne jam. „Galvoju, aš Lietuvoj galiu statybose daugiau uždirbt, pagalbinio dirbdamas.“
Jis taip pat pasakoja apie Ispanijos teisingumo sistemą, kuri, jo teigimu, yra visiškai kitokia. „Padarai nusikaltimą – parą uždaro tave, nuima piršto antspaudus, ryte veža į teismą. Teismas: turi advokatą? Neturi? Gerai, susirask advokatą. Laisvas. Viskas. Toliau.“
Jis sako, kad Ispanijoje buvo uždarytas tris kartus, bet niekada nebuvo nuteistas. „Paskui mano šefas buvo lietuvis, sako: važiuok iš čia, nes labai siunčia policija, tavęs ieško visur. Tai aš tris paras pragulėjau namuose, atvažiavau autobusiukas, lipau į tą autobusiuką ir viskas – grįžau į Lietuvą.“
„Lietuva – bananų šalis“
Donatas neslepia, kad Ispanija jam patiko labiau nei Lietuva. „Ten šilta, gera, ten žmonės visi draugiški, žmogiški.“ Jis pasakoja apie tai, kaip Ispanijoje, patekęs į komisariatą, buvo nustebintas pareigūnų elgesio. „Pareigūnas prieina, sako: kafė? Aš galvoju, jisai kavos man siūlo? Durnas sugalvoju. Praeina 15 minučių – vėl kafė. Atneša kavos, sausainių.“
Jis lygina tai su Lietuva. „O čia Lietuvoj paprašyk kafė – tau kai duos bananą, tai daugiau nieko nebenorės. Nu čia bananų šalis yra.“
Ko jis tikisi ateityje?
Donatas sako, kad neišėjęs į laisvę nesiruošia dirbti. „Aš neturiu kur eiti. Ką man daryti? Eit į tuos nakvynės namus? Tai tas pats kaip į lagerį užsidaryt. Visokie velniai prigėrę pareina, apsimyžiaut, lieti.“
Jis sako, kad jei niekas nepasikeis per likusius 11 su puse metų, jis vėl darys nusikaltimus. „Nebent dar yra šansas va išvažiuot iš čia į tą pačią Ispaniją.“
Ką tai sako apie sistemą?
Donato istorija – tai vieno žmogaus balsas. Jis gali būti subjektyvus, gali būti netikslus, gali bandyti save pateisinti. Tačiau jis kelia klausimus, į kuriuos Lietuva vis dar neturi atsakymo: ar kalėjimų sistema tikrai taiso žmones? Ar žmogus, kuris praleido gyvenimą už grotų, turi kur grįžti? Ir ar visuomenė yra pasirengusi priimti tuos, kurie patys nustojo tikėtis, kad gali gyventi kitaip?
Autorius
Laimis Kumža
Laimis Kumža – vienas iš tų autorių, kurie padeda skaitytojui nepasimesti šiandienos naujienų sraute. Jis gilinasi tiek į Lietuvos politines aktualijas, tiek į pasaulio įvykius, visuomenines tendencijas ir kasdienes istorijas, kurios rūpi kiekvienam. Pagrindiniai jo darbo akcentai - faktų patikrinimas, aiški kalba ir gebėjimas sudėlioti svarbiausius taškus taip, kad skaitytojas per kelias minutes gautų išsamų ir patikimą vaizdą apie temą.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.