„Aš esu nekaltas“: 34 kartus teistas sukčius Žilvinas Pranckevičius atskleidė, kaip Landsbergių fondas ir kalėjimų sistema jį palaužė
Žilvinas Pranckevičius sėdi Pravieniškių pataisos namuose, antrame sektoriuje. Jam 40 metų, jis – 34 kartus teistas už sukčiavimą. Tačiau šį kartą jis sako esąs nekaltas. Ir jis turi dokumentus, kurie, jo teigimu, tai įrodo. Byla, kurioje jis buvo kaltinamas pasikėsinimu apgaule įgyti 25 500 eurų iš fondo, susijusio su Vytauto Landsbergio giminaite Birute Landsbergyte, pagaliau nutraukta. Bet tai, ką jis patyrė per tuos dvejus metus, kol teisingumas buvo atkurtas, jo žodžiais, palaužė jį psichologiškai.
Kaip viskas prasidėjo?
Pranckevičius pasakoja, kad 2020 metais buvo perkeltas iš Pravieniškių į Vilniaus pataisos namus, siekiant „vyriausybės priežiūros“. Jis buvo vienas pagrindinių įtariamųjų sukčiavimo byloje, kurioje buvo apšvarintas su Landsbergių šeima susijęs fondas. „Paskambinęs Birutei Landsbergytei, neva įvykdžiau sukčiavimą iš Vytauto Landsbergio priklausančių fondų, pasisavinau 25 500 eurų“, – sako jis.
Tačiau jis kaltės nepripažino. Ir tai, jo teigimu, tapo jo prakeiksmu. „Kadangi kaltės nepripažinau, mane laikė dvejus metus, darydami psichologinį poveikį, kad prisipažinčiau. Turiu Seimo kontrolierių Erikaus Liaunaitės išvadas, kad mano psichologinė būklė per tą laikotarpį labai pablogėjo.“
Byla, kuri keitėsi kaip kaleidoskopas
Pranckevičius sako, kad pirminiai kaltinimai buvo dėl 25 500 eurų. Po to, kai jis pradėjo viešai kalbėti apie bylą ir kreipėsi į žurnalistus, kaltinimai buvo pakeisti – dabar jau dėl 5 500 eurų. Galiausiai, prieš pat mūsų pokalbį, jam buvo įteiktas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą visiškai.
„Aš nesuprantu, kaip taip gali būti. Arba aš pasisavinau tuos pinigus, arba ne. Jeigu 25 500 virto 5 500, o paskui visai išnyko, tai ką tai reiškia?“ – klausia jis. Jo teigimu, tyrimas buvo nutrauktas, nes „nesurinko pakankamai duomenų“. Bet jis įsitikinęs, kad tai įvyko tik todėl, kad jis pats ėmėsi veiksmų – kreipėsi į žurnalistus, advokatus, viešino bylą.
„Kol aš nepradėjau viešint, tol būčiau buvęs nuteistas. Čia 100 procentų“, – sako jis.
Smurtas, kuris galėjo baigtis mirtimi
Vienas tamsiausių Pranckevičiaus pasakojimo epizodų – 2022 metai, kai jis buvo sunkiai sužalotas Pravieniškių pirmajame sektoriuje. Jis pasakoja, kad buvo užpultas specialiai – „užsakymas“ buvo duotas dėl to, kad jis davė parodymus prieš vieną nuteistąjį, susijusį su narkotikų ir telefonų kontrabanda į Kibartų pataisos namus.
„Mane pasikvietė į virtuvėlę, ten suvarė ir pasakė, už ką. Buvau Kauno klinikose operuotas – buvo pažeista blužnis, punkcija diafragmai“, – pasakoja jis. Jis sako, kad sunkiai sužalotas, bet išgyveno.
Jis atsisakė identifikuoti užpuolikus. „Neatpažinau jų. Dėl savo saugumo. Nes paskui gali būti ir plius dar man 20 metų sėdėt.“
Kalėjimų sistema, kuri „nesugeba užtikrinti saugumo“
Pranckevičius sako, kad po šio įvykio jam buvo taikomos „saugios kalinimo sąlygos“ – jis laikomas kamerų tipo patalpose, atskirai nuo kitų nuteistųjų. Jis sako, kad Vilniaus pataisos namuose buvo laikomas „rūsyje, be galimybės pretenduoti į lengvas grupes“, nors dvejus metus neturėjo nuobaudų.
„Aš buvau laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Ten buvo daromas psichologinis poveikis, kad prisipažinčiau. Tai patvirtina Seimo kontrolierių išvados“, – sako jis.
Jis taip pat pasakoja apie tai, kaip Vilniaus pataisos namuose, jo teigimu, buvo suvežti visi telefoniniai sukčiai iš visos Lietuvos. „Bet realiai ten niekas tų ryšių neblokavo. Vien tik man būnant kameroje, iš kitos kameros išėjo 12 skambučių sukčiavimų. Pats asmeniškai mačiau.“
Pareigūnės ir nuteistieji: meilė ar manipulacija?
Pranckevičius kalba ir apie jautrią temą – netarnybinius santykius tarp pareigūnių ir nuteistųjų. Jis mini Juliją Farmaneckaitę, buvusią būrio viršininkę Vilniaus pataisos namuose, kuri, jo teigimu, buvo „sąžininga, griežta, bet teisinga“. Tačiau ji buvo nušalinta nuo pareigų dėl įtariamų romanų su nuteistaisiais.
„Ji tikrai buvo gera darbuotoja. Griežta, sąžininga, ne taip kaip kiti. Bet ji įsimylėjo nuteistąjį. Ir dėl to buvo nušalinta“, – sako jis.
Jis pasakoja, kad nuteistieji dažnai naudojasi pareigūnių vienišumu. „Jos laisvėje negauna dėmesio, o čia – jaunas, gražus, mandagus vyras. Jos įsimyli. O jie – manipuliuoja.“
„Aš nebesu tas, koks buvau“
Pranckevičius sako, kad dabar skaito Bibliją, bendrauja su savanoriais, studijuoja teisę. Jis tiki, kad po dvejų metų išeis į laisvę. „Aš noriu būti pavyzdingas. Noriu įrodyti, kad galiu gyventi kitaip.“
Jis pripažįsta, kad praeityje padarė daug klaidų. „Aš gailiuosi. Bet gailėtis to, ką jau padarei, yra beprasmiška. Reikia galvoti apie tai, ko dar nepadarei.“
Jis taip pat sako, kad jo byla – tai priminimas, jog Lietuvos teisingumo sistema turi rimtų problemų. „Jeigu aš, 34 kartus teistas, galiu būti nekaltas ir tam įrodyti prireikia dvejų metų, tai kiek tokių žmonių sėdi be pagrindo?“
Ką tai sako apie sistemą?
Pranckevičiaus istorija – tai vieno žmogaus balsas. Jis gali būti subjektyvus, gali būti netikslus, gali bandyti save pateisinti. Tačiau jis kelia klausimus, į kuriuos Lietuva vis dar neturi atsakymo: ar teisingumo sistema tikrai veikia sąžiningai? Ar įmanoma, kad žmogus būtų laikomas nežmoniškomis sąlygomis tik dėl to, kad neprisipažįsta? Ir ar sistema, kuri turėtų taisyti, kartais pati tampa didžiausiu žmogaus priešu?
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.