„Aš buvau grynas banditas iki 44 metų“: kalinys atvirai apie žmogžudystes, kerštą ir tai, kodėl laisvė jam nebereikalinga
Jis sako, kad padarė tūkstančius nusikaltimų. Kad jo niekas nesuėmė iki 44 metų. Kad gyveno bandito gyvenimą, turėjo milijonus, o keturis jo draugus nužudė. Dabar jam 65-eri, jis jau 21 metus sėdi už grotų ir kalba apie Dievą taip, tarsi tai būtų vienintelis dalykas, kuris jam liko. Tai pokalbis su žmogumi, kuris savo gyvenimą vadina viena didele klaida – ir kurio istorija atskleidžia tai, apie ką Lietuvoje kalbama labai retai.
„Aš žudžiau, bet ne senelius, ne vaikus, ne moteris“
Pašnekovas savo praeitį dėsto be jokių užuolankų. „Aš padariau tūkstančius nusikaltimų. Mane niekas niekur iki 44 metų nepagavo“, – sako jis. Ir tuoj pat priduria sakinį, kuris skamba kaip bandymas nubrėžti savo paties moralinę ribą: „Aš žudžiau, bet aš žudžiau ne senelius, ne vaikus, ne moteris.“
Jo teigimu, gyvenimas buvo „bandito gyvenimas“. Pinigai ėjo lengvai – jis sako turėjęs milijonus. Tačiau tuo pačiu metu, pasak jo, į jį buvo daug pasikėsinimų, o keturi draugai buvo nužudyti. Vienas jų – draugas, kurį jis vadina Dobilu. Kitą – Genka.
Būtent tada, kai žuvo artimi draugai, pasak jo, kažkas viduje „spragtelėjo“. Jis paliko šeimą, vaikus, pinigai jam nustojo rūpėti. Ir tada jis įsivėlė į kerštą.
Kaip atrodė kerštas
Pašnekovas savo keršto metodą apibūdina gana atvirai ir be jokių bandymų jį pagražinti. „Aš supakuodavau juos kaip kai voras tą musę. Susupakuodavau į bagažinę, nusiveždavau, kalbėdavau“, – pasakoja jis. Jeigu žmogus nekalbėdavo, jis ieškodavo būdų, kaip jį prakalbinti. Galiausiai, pasak jo, jis juos pasmaugdavo.
Jis pripažįsta, kad pirmas kartas buvo labai sunkus. Bet po to, sako jis, „kai jau pralaužta, jau šėtonas tave užvaldo, jau tu gali lupti kiekvieną dieną“. Tai jis vadina savo gyvenimo tiesa, kurią šiandien vertina visiškai kitaip.
Kodėl jis sako, kad laisvė jam nebereikalinga
Vienas netikėčiausių šio pokalbio momentų – kai pašnekovas pareiškia, kad laisvės jam nebereikia. „Man laisvė nereikalinga. Man kalėjime geriau su Dievu negu laisvėj, kaip aš buvau be Dievo“, – sako jis.
Jis neslepia, kad anksčiau jam patiko „banditiškas gyvenimas“. Bet dabar jis kalba apie tai kaip apie kelią, kuris baigiasi tik dviem būdais: „arba kalėjimas, arba mirtis“. Ir jis sako, kad gerai, jog sėdi – nes kitaip jis būtų davęs savo vaikams tokį gyvenimo būdą, kokio jie nenusipelnė.
„Ką aš būčiau įnešęs į tą šeimą? Kai nukaldavau kokį žmogų, kokį bandiugą, grįžtu rankas nusiplovęs, sėdžiu prie stalo. Tai kokia pas mane galėjo būti auklyba tų vaikų?“ – klausia jis.
Dievas, kuris atėjo po sulaikymo
Pašnekovas sako, kad Dievą atrado kalėjime – tiksliau, po sulaikymo. Jis pasakoja, kad iš pradžių vaidino, spjaudė, elgėsi kaip dauguma kalinių. Bet paskui, pasak jo, „kažkas spragtelėjo per makaulę“.
Dabar jis sako besimeldžiąs kasdien, kalbąs su Dievu ir mylįs jį. Jis netgi teigia, kad patartų Lietuvos valdžiai, verslininkams ir valdininkams prie savęs pasiimti po vieną dvasininką – nes, jo nuomone, tai nuimtų tą nerimą ir sumaištį, kuri kyla dėl nuolatinio poreikių tenkinimo.
Kalėjimo sąlygos, kurios, jo teigimu, yra kerštas
Didžioji dalis pokalbio skirta jo dabartinei situacijai. Pašnekovas teigia, kad pastaruosius kelerius metus jis laikomas vadinamajame KTP – patalpose, kurios, pasak jo, yra skirtos karceriams ir drausminėms nuobaudoms. Jis sako, kad ten nėra jokių sąlygų: jokių langų į lauką, jokios ventiliacijos, blakių pilnos patalpos, o pro langą matosi tik siena ir kitas pastatas.
Jo teigimu, per savaitę jis išeina iš kameros vos kelias valandas – trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį, kai atvažiuoja savanoriai, su kuriais jis gali pasikalbėti apie tikėjimą. Jis sako, kad šiuos savanorius jie patys susirado.
Jis taip pat skundžiasi, kad per 21 metus praleistus už grotų jam iškrito dantys, atsirado egzema, nukrito hemoglobinas. Jis sako, kad tai – ne tik fizinės, bet ir dvasinės sąlygos.
„Aš pats atėjau į kalėjimą“
Vienas svarbiausių jo teiginių – kad jis nebuvo sugautas. Jis sako, kad 44-erių metų pats atėjo į kalėjimą. Tiesa, jis pripažįsta, kad jo byla buvo „sutvarkyta“ pagal kitų parodymus: du žmonės davė parodymus, o jų parodymais, jo teigimu, buvo nuteisti visi kiti.
Jis teigia, kad tie žmonės, kurie davė parodymus, buvo laikomi vienoje kameroje – nors turėjo būti izoliuoti. Jis sako, kad jie tris mėnesius buvo vienoje kameroje, o paskui vienas jų buvo paleistas. Tačiau, jo žodžiais, tai jau nesvarbu – jis vis tiek buvo nuteistas.
Ką jis nori pasakyti jaunimui?
Vienas aiškiausių jo žinučių – skirta jaunimui. Jis sako, kad „banditiškas gyvenimas“ nėra romantika. Tai kelias, kuris veda į kalėjimą arba į mirtį.
Jis taip pat sako, kad kalėjimas – tai „banditų mokykla“, ir kad čia reikia švietimo, o ne neapykantos. Jis teigia norįs padėti jauniems kaliniams, kurie, jo žodžiais, yra „faktiškai mano vaikai“ – nes jis pats turi šešis vaikus, kurių amžius panašus.
„Aš kaip senas žmogus, įtikėjęs Dievą, galėčiau padėti“, – sako jis. Bet, jo teigimu, jam tam nėra galimybių, nes jis uždarytas.
Ką tai sako apie sistemą?
Šis pokalbis – tai vieno žmogaus balsas, ir jo teiginiai nėra patikrinti. Jis gali būti subjektyvus, gali būti netikslus, gali bandyti save pateisinti. Tačiau jis kelia klausimus, į kuriuos Lietuva vis dar neturi atsakymo: ar ilgalaikis įkalinimas tikrai taiso žmones? Ar yra skirtumas tarp nusikaltėlio, kuris nori pasikeisti, ir to, kuris tik atlieka bausmę? Ir kiek ilgai visuomenė gali laikyti žmogų už grotų, kol jis pats nustoja tikėtis laisvės?
Jis sako, kad laisvė jam nebereikalinga. Galbūt tai tiesa. Galbūt tai – tik bandymas apsaugoti save nuo vilties, kuri jį jau ne kartą nuvylė. Bet kuriuo atveju, jo istorija yra priminimas, kad kiekvienas už grotų esantis žmogus turi savo praeitį, savo klaidas ir savo ateitį, kuri priklauso ne tik nuo jo paties.
Autorius
Laimis Kumža
Laimis Kumža – vienas iš tų autorių, kurie padeda skaitytojui nepasimesti šiandienos naujienų sraute. Jis gilinasi tiek į Lietuvos politines aktualijas, tiek į pasaulio įvykius, visuomenines tendencijas ir kasdienes istorijas, kurios rūpi kiekvienam. Pagrindiniai jo darbo akcentai - faktų patikrinimas, aiški kalba ir gebėjimas sudėlioti svarbiausius taškus taip, kad skaitytojas per kelias minutes gautų išsamų ir patikimą vaizdą apie temą.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.