Pagrobtas vaikas, tapęs žudiku: Manto Adomavičiaus istorija, kurioje nėra nė vieno laimingo posūkio
2001 metų kovo 13-oji. Plungė. Trys jauni vietiniai vyrai – Ernestas Teresius, Rolandas Ivanauskas ir aštuoniolikmetis Lukas Kerpauskas – surengia tai, ko šis mažas Žemaitijos miestas nebuvo matęs. Jie pagrobia trylikametį Mantą Adomavičių, žinomų miesto gydytojų sūnų. Berniuką įvilioja į automobilį, užmauna kepurę ant akių, užklijuoja burną lipnia juosta, suriša rankas.
Kitą dieną tėvams paskamba telefonas. Reikalavimas – 10 000 JAV dolerių išpirkos. Tuo metu tai buvo milžiniška suma. Mainais žadama grąžinti sūnų gyvą.
Dvi paros, kurios galėjo baigtis mirtimi
Mantas buvo nuvežtas į apleistą, apgriuvusią mūrinę sodybą Klaipėdos rajone. Ten jis praleido beveik dvi paras – surištas, apleistas, šaltyje. Berniuko būklė blogėjo taip greitai, kad net pagrobėjai pradėjo suprasti, jog jei nieko nedarys, išpirkos jiems nebereikės – vaikas tiesiog mirs.
Tuo tarpu teisėsauga veikė. Tėvams nebuvo leista aklai mokėti išpirkos. Prokuratūra ir policija pradėjo operaciją, kurios metu greitai buvo sulaikytas pagrindinis organizatorius Ernestas Teresius. Tardymo metu jis palūžo ir pats nuvedė pareigūnus į griuvėsius, kur buvo laikomas berniukas.
Mantas buvo išgelbėtas vos laiku ir skubiai nuvežtas į Klaipėdos vaikų ligoninę. Jis ten praleido nemažai laiko – gydėsi nuo hipotermijos ir patirtos traumos.
17 metų pabėgimas Ispanijoje
Teresius buvo nuteistas netrukus po nusikaltimo. Tačiau du jo bendrininkai – Lukas Kerpauskas ir Rolandas Ivanauskas – pasinaudojo tuo, kad pirminiame tyrimo etape nebuvo suimti, ir pabėgo iš šalies. Abu nusprendė slapstytis Ispanijoje.
Ivanauskas buvo sučiuptas palyginti anksti – 2008 metais. Kerpauską pagauti buvo kur kas sunkiau. Jis Ispanijoje gyveno visiškai pogrindyje septyniolika metų. Keitė tapatybes, įsiliejo į vietos bendruomenes, vengė bet kokio kontakto, kuris galėtų suaktyvinti tarptautinį arešto orderį. Jis tapo vienu ilgiausiai besislapstančių Lietuvos nusikaltėlių.
Jo bėgimas baigėsi 2018 metų pradžioje. Klaipėdos kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos ir „Eurojust“ koordinuota operacija jį surado ir sulaikė Ispanijoje. Kerpauskas buvo išduotas Lietuvai, o 2018 metų gegužę Klaipėdos apygardos teismas pagaliau paskelbė jam nuosprendį. Tai buvo ilgiausiai trukusi vaiko pagrobimo byla Lietuvos istorijoje – septyniolika metų nuo nusikaltimo iki galutinio taško.
Tamsusis posūkis: auka tampa skriaudėju
Čia istorija galėjo baigtis. Berniukas buvo išgelbėtas, kaltininkai nuteisti, teisingumas atkurtas. Bet tikroji tragedija buvo dar priešakyje.
2009 metais – praėjus vos aštuoneriems metams po to, kai pats buvo išgelbėtas iš griuvėsių – dvidešimt vienerių Mantas Adomavičius su bendrininkais surengia nusikaltimą, kuris savo struktūra bauginamai primena jo paties pagrobimą. Jaunas pažįstamas buvo įviliotas į spąstus. Tikslas – pinigai ir turtas. Skirtumas vienas, bet esminis: Manto pagrobėjai jį paliko gyvą. Mantas savo aukos negailėjo. Jaunas vaikinas buvo šaltakraujiškai nužudytas.
Mantas buvo nuteistas už iš anksto suplanuotą nužudymą ir gavo ilgą laisvės atėmimo bausmę. Jis tapo tuo, nuo ko pats buvo išgelbėtas.
Keturi milijonai eurų – vien narkotikams
Už grotų Manto gyvenimas pasuko dar tamsesne linkme. Per septyniolika metų, praleistų kalėjime, jis tapo sunkios narkotikų priklausomybės įkaitu. Terapijos metu jam buvo duota užduotis – suskaičiuoti, kiek pinigų jis išleido narkotikams. Jis vėliau viešai pripažino, kad per tuos metus „prakaifavo“ apie keturis milijonus eurų.
Keturi milijonai eurų. Vien narkotikams. Kalėjime.
Kad suprastume, kaip tai įmanoma, reikia pažvelgti į tai, kaip jis tuos pinigus uždirbo. Mantas tapo vienu pagrindinių veikėjų telefoninių sukčiavimų tinkluose, kurie buvo valdomi tiesiogiai iš kalėjimo kamerų. Naudodami kontrabanda įgytus mobiliuosius telefonus, jis ir jo bendrininkai skambindavo žmonėms į laisvę.
Kaip veikė sukčiavimo schema
Sukčiai prisistatydavo policijos pareigūnais, finansinių nusikaltimų tyrėjais ar banko darbuotojais. Jie įtikinėdavo aukas perduoti savo santaupas, banko prisijungimo duomenis arba pasirašyti turto perleidimo dokumentus. Taip į kalėjimo juodąją rinką buvo pumpuojami milijonai eurų – ir visi jie keliaudavo į Manto narkotikų tiekėjų rankas.
Tai nėra pavienis atvejis. Telefoninių sukčiavimų tinklai, veikiantys iš Lietuvos kalėjimų, jau daugelį metų yra viena opiausių teisėsaugos problemų. Kaliniai turi mobiliuosius telefonus, turi laiko, turi motyvacijos – ir jiems nereikia bijoti, kad neteks darbo, reputacijos ar šeimos. Jie jau viską prarado.
Mantas nebuvo išimtis. Jis buvo vienas sėkmingiausių.
Ką pasakė jo tėvas
Per teismo posėdžius dėl 2009 metų nužudymo Manto tėvas – tas pats gydytojas, kuris 2001 metais kovojo už sūnaus gyvybę – viešai pasakė tai, ką galbūt jautė visą laiką. Jis teigė, kad 2001 metų pagrobimo trauma visiškai palaužė Manto psichiką ir nukreipė jį tiesiai į šaltakraujiško nusikaltėlio kelią.
Tai sunkus teiginys. Jis ne pateisina to, ką Mantas padarė 2009 metais. Jis tik paaiškina, kaip giliai ta viena naktis griuvėsiuose įsirėžė į vaiko protą. Berniukas, kuris dvi paras buvo surištas, aklas ir šaltas, kuris nežinojo, ar išgyvens, kuris girdėjo, kaip tėvai derasi dėl jo gyvybės – tas berniukas niekada neišnyko. Jis tik užaugo.
Ir kai užaugo, jis nusprendė, kad pasaulis yra vieta, kur stipresnis ima iš silpnesnio. Būtent to jį išmokė jo paties pagrobėjai.
Kodėl ši istorija tokia svarbi
Ši istorija neturi herojų. Neturi laimingos pabaigos. Neturi moralo, kurį būtų galima gražiai surašyti.
Ji turi pagrobtą vaiką, kuris buvo išgelbėtas. Ji turi pagrobėją, kuris septyniolika metų slapstėsi Ispanijoje ir pagaliau buvo nuteistas. Ji turi nusikaltėlį, kuris išėjo iš kalėjimo ir vėl žudė. Ji turi žmogų, kuris kalėjime išleido keturis milijonus eurų narkotikams ir tuo pačiu apiplėšė šimtus paprastų žmonių per telefoną. Ji turi tėvą, kuris per teismą pasakė, kad jo sūnų sunaikino tai, ką su juo padarė kiti.
Ir ji turi klausimą, į kurį Lietuva vis dar neturi atsakymo: ką daryti su vaiku, kuris patyrė tokią traumą, kad pats tampa nusikaltėliu? Ar jis yra auka, ar kaltininkas? Ar abu? Ir ar visuomenė, kuri jo neišgelbėjo antrą kartą – kai jis jau buvo išlaisvintas iš griuvėsių, bet ne iš savo paties galvos – turi dalį atsakomybės?
Ši istorija neturi atsakymų. Ji turi tik faktus, kurie atsisako tilpti į vieną paprastą pasakojimą apie gėrį ir blogį.
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.