Motina, nužudžiusi savo du sūnus: kraupi istorija, kuri iki šiol šiurpina Lietuvą
2007 metų kovo 20-oji. Antradienis. Į policiją kreipiasi susirūpinusi moteris – Alma Jonaitienė. Ji praneša, kad dingo du jos sūnūs: dvylikametis ir septynmetis. Pareigūnai atvyksta į namus. Motina pasakoja, kad pirmasis iš mokyklos grįžo jaunesnysis berniukas, kuris pavalgęs užsinorėjo jogurto. Ji davė jam smulkių pinigų ir išsiuntė į parduotuvę. Tuomet grįžo dvylikametis, kuris netrukus išskubėjo į futbolo treniruotę. Tačiau nė vienas iš jų nebegrįžo. Vakare iš darbo grįžęs vyras apie tai pranešė policijai. Prasidėjo oficialioji šios istorijos dalis.
Paieška, kuri atskleidė melą
Paaiškėjo, kad vyresnysis brolis futbolo treniruotėje net nepasirodė. O į parduotuvę išėjusio septynmečio niekas net nematė. Labai greitai vaikų nuotraukos ir visa ši nelaimės istorija iškilo visoje tuometinėje Lietuvos žiniasklaidoje. Žmonės iškart pasitiko žinią apie šią penkiavaikę šeimą – „vargšę Almą Jonaitienę“ ir jos vyrą. Į broliukų paieškas įsitraukė visi: pareigūnai, savanoriai ir kaimo žmonės, kurie pėsčiomis, sraigtasparniais ir su šunimis šukavo visas kaimelio apylinkes.
Paieškas organizavo ir pati mama Alma, kuri suvažiavusiems televizijos reporteriams prieš kameras verkė, rėkė, skundėsi ir pamažu statė savo aukos įvaizdį. Pareigūnams vykdant paiešką prie netoliese esančios Kražantės upės, Alma Jonaitienė juos vis ragino eiti toliau ir toliau. Neva taip jai sakė širdies balsas. Broliukų tėvui tai nepasirodė protinga, nes tos upės krantai jau ne kartą buvo naršyti. Tačiau Jonaitienė primygtinai ragino eiti tolyn upe.
Staiga, einant upės krantu, Alma suriko: „Vaikai, ten!“ Priėjus arčiau, plaukiojo abiejų broliukų kūneliai. Mama isteriškai rėkė ir alpo – abu jie buvo negyvi. Jie buvo gabenami nebe į greitosios pagalbos skyrių, o ekspertizei atlikti. Po kelių dienų paaiškėjo: berniukai į upę buvo sumesti jau nužudyti. Prieš tai juos kažkas pasmaugė.
Auka, kuri nebuvo auka
Pakraupusi visuomenė Almai ir jos vyrui pradėjo reikšti užuojautą, aukojo pinigus, kvietė į laidas ir ėmė graudinančius interviu. Į laidotuves susirinko visas pašiurpęs kaimas. O Jonaitienė tuomet policijai teikė versiją, jog tai galėjo būti kontrabandininkų darbas. Tačiau kilo klausimas – kam jiems būtų reikėję žudyti mažus berniukus, juos nešti taip toli į upę ir kodėl jaunėlis su savimi neturėjo jogurtui duotų pinigėlių?
Policija sutelkė visas pajėgas šiai žmogžudystei išsiaiškinti. Kaimas buvo mažas, todėl buvo apklausti visi praeiviai, autobuso vairuotojai, mokytojai, treneriai ir net surasti visi tą dieną kaime važiavę automobiliai. O Alma Jonaitienė, užsivedusi lyg išmoktą tekstą, kartojo tą pačią sekos istoriją.
Aiškėjant visoms smulkmenoms, prasidėjo ir pirmieji sutapimai. Pagal visus tvarkaraščius nebuvo jokios galimybės, jog dvylikametis berniukas būtų spėjęs grįžti namo pavalgyti ir išvykti į treniruotę. Kaimynai taip pat kratėsi nematę berniukų išeinant iš namų. Aplinkiniai žmonės ir įvykius stebėję medikai pradėjo stebėtis, jog Alma, nors ir vaizdavo verkiančią ir alpstančią, iš jos akių nepasirodė nei viena ašara, o pulsas buvo kaip žmogaus ramybės būsenoje.
Vienintelės tikros emocijos pasireikšdavo tada, kai žmonės jos gailėdavo. Ji norėjo būti auka. Almai buvo gaila savęs – ir kas jai bus – o ne nužudytų vaikų. Atvykus duoti parodymų į prokuratūrą ir teisėsaugininkams pareiškus įtarimus nužudymu, Alma į tai reagavo stebėtinai ramiai. Ji kartu diskutavo su pareigūnais ir toliau pasakojo tą pačią istoriją, su kiekvienu sakiniu laukdama tyrėjų pritarimo. Nekaltas žmogus tokiose situacijose paprastai yra linkęs į agresyvesnę konfrontaciją ir kvestionuoja kaltinimo absurdiškumą. Ji net netikėtai paprašė Baudžiamojo kodekso, kuriame pradėjo skaitinėti, kokią bausmę ji gautų, jei tokie kaltinimai pasitvirtintų.
Ilgai netrukus Jonaitienė nebuvo sulaikyta. Visuomenė tuomet susiėmė už galvų ir nežinojo, kurion pusėn stoti. Visiems tai buvo šokas. Tačiau jau kitą dieną Jonaitienė, neištvėrusi, pareigūnams galų gale prisipažino. Jos vaidinamos emocijos ir veiksmai buvo suvaidinti. Ir ji nužudė savo vaikus.
Kodėl? Motyvai, kurių niekas nesuprato
Tuomet visiems buvo svarbu – kodėl? Buvo svarstomi įvairiausi galimi vaikžudės motyvai: draudimo išmokos, vyro smurtas, nestabili psichika ar jos meilužiai, kuriems penkiavaikės moters statusas pasirodė nepatrauklus.
Po šio prisipažinimo moters vyras greitai išsižadėjo Almos, todėl ji labai greitai tapo tiesiog Alma Bružaite. Jis pasakojo, jog dabar prisiminus, Bružaitė namuose miegojo stebėtinai ramiai, neverkdavo ir apie tai net nekalbėdavo. O emocijos atsirasdavo prieš kameras ar fotoaparatus. Skamba psichopatiškai, bet ji visgi buvo pripažinta stabilios psichikos.
Pagal mamos prisipažinimą vėliau buvo paskelbta tikroji nužudymo dienos įvykių seka. Alma Bružaitė palaukė, kol iš mokyklos grįš septynmetis sūnus. Ji pavalgydino jį, tuomet priėjusi jam iš už nugaros greitai apvyniojo kaklą virve ir taip pasmaugė. Berniuko kūną numetė į rūsį. Tuomet palaukė antrojo sūnaus. Dvylikametis grįžęs taip pat buvo pavalgydintas ir ta pačia virve, tuo pačiu būdu, iš nugaros pasmaugtas ir nuneštas į rūsį. Pasak moters, abu berniukai daug nesipriešino ir nespėjo tarti nė žodžio.
Tuomet, pasak Almos, ji suprato, ką padariusi, ir pradėjo gaivinti brolius – nors tai jau buvo per vėlu. Ilgai negalvojusi, kol negrįžo kiti namiškiai, Alma Bružaitė nuvežė savo vaikų kūnelius prie upės ir įmetė juos į vandenį. Pasak žudikės, ji taip padarė iš neapykantos vyrui. Neva jis jai mušė, nemylėjo, nepadėdavo ūkyje, buityje ir buvo kaltas dėl jų vargingo gyvenimo.
Bausmė, kuri iki šiol lieka
Teismas jai skyrė tuomet pirmąją ir griežčiausią bausmę Lietuvoje – kalėjimą iki gyvos galvos. Metams bėgant, Alma Bružaitė visokiais raštais ir teisinėmis priemonėmis vis bandė atnaujinti šią baudžiamąją bylą. Pradėjo žaisti keistus laiškų žaidimus, bandyti keisti parodymus dėl nužudymo, net kaltinti savo vyriausiąją dukrą. Visos tos pastangos buvo bergždžios.
Visa ši istorija rutuliojosi apie šią žiaurią ir šaltakraują žudikę, kuri iki šiol didžiausia tragedija laiko jos pačios bausmę ir įkalinimą, o ne šiurpiai nudobtus jos vaikus, kurie neteisėtai neteko teisės gyventi ir pažinti šį pasaulį. 2015-aisiais Alma Bružaitė rado naują meilę – kalėjime susituokė su panašaus likimo vyru, iki gyvos galvos kalinčiu keturis žmones nužudžiusiu vyru.
Ko ši istorija mus moko?
Ši istorija – ne tik apie vieną motiną, kuri nužudė savo vaikus. Tai pasakojimas apie tai, kaip lengvai visuomenė patiki tuo, ką nori patikėti. Apie tai, kaip lengvai mes suteikiame užuojautą tiems, kurie jos visai nenusipelno. Ir apie tai, kad žmogaus gebėjimas manipuliuoti gali būti toks stiprus, kad net profesionalūs tyrėjai iš pradžių negali patikėti, jog motina galėtų pasmaugti savo vaikus.
Ši istorija taip pat primena apie tai, kiek daug skausmo gali tylėti po „gražios šeimos“ fasado. Apie tai, kad smurtas, neapykanta ir neviltis gali rasti namus ten, kur mažiausiai tikiesi. Ir apie tai, kad vaikai – patys pažeidžiamiausi – dažnai tampa tų neapykantų aukomis.
Alma Bružaitė šiandien tebėra už grotų. Ji niekada nepamatys savo vaikų. Bet ar tai yra bausmė? Ji pati laiko bausmę didžiausia tragedija. Tai rodo, kad ji niekada nesuprato, ką padarė. Ir tai yra viena šiurpiausių šios istorijos detalių – motina, kuri nužudė savo vaikus, ir toliau galvoja tik apie save.
Ar tai atsakymas į klausimą, kodėl? Galbūt. Bet galbūt tikroji tiesa yra ta, kad kai kurie žmonės tiesiog nesugeba mylėti. O kai nemylime tų, kurie mus myli labiausiai, rezultatas gali būti mirtinas.
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.