Kauno „Daktarai“: gauja, kuri kėlė siaubą visam miestui, o jos narius pražudė jų pačių žiaurumas
Turbūt nesuklysiu pasakęs, jog Kauno „Daktarai“ buvo bene populiariausia Lietuvos gauja, apie kurią medijos netilo ir tebetyli iki šiol. Lietuvai einant nepriklausomybės kelius, biudžete, teisinėje sistemoje ir įstatymuose buvo begalės problemų – viską reikėjo kurti beveik nuo nulio. Atsirado žmonių, kurie norėjo tuo pasinaudoti ir, manydami, jog yra geresni už kitus, ėmė užsiiminėti nelegaliomis veiklomis. O jiems pasipriešinti nelabai buvo kam.
Kodėl gaujos buvo neliečiamos?
Pareigūnai tuomet dažniausiai dirbo tik iš idėjos. Jų algos užtekdavo savaitei, todėl jie tuo pačiu metu dirbo ir kituose darbuose. Buvo ir tokių, kurie mainais už įvairias paslaugas gaudavo kelis kartus daugiau pinigų iš tų pačių gaujų. Todėl kurį laiką gaujos buvo neliečiamos.
Kaip prisimena vienas buvęs pareigūnas: „Kam dirbti apsaugoj, jeigu dirbi policijoj? Na, tai grynai kaip ir tais laikais, aišku, visą laiką pačioj pradžioj buvo tas darbas idėjinis. Policijoj niekad atlyginimas nebuvo aktualiausias dalykas. Tačiau atsirandant šeimai, vaikams – na, tas papildomas uždarbis. Teisingas papildomas uždarbis, nes buvo labai daug galimybių nueiti tuo lengvesniu keliu, bendraujant su arba dengiant tą jau nusikalstamą pasaulį.“
Kaip gimė „Daktarai“?
Vilijampolėje, dar vadinamoje Slabotke, iškilus „Daktarų“ gauja nors gatvėse banditauti pradėjo daug anksčiau, tačiau daugiausiai iškilo būtent dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Jie labai norėjo daug ir greitų pinigų bet kokia kaina. Gaujos struktūra buvo organizuojama taip, kad kuo lengviau ir efektyviau būtų vykdomos tokios veiklos kaip verslininkų reketavimas, turto prievartavimas, finansinės machinacijos ir įvairios vagystės.
Visi, kas „Daktarams“ nepaklusdavo, būdavo baudžiami įvairiais susidorojimais. Tai galėjo būti sprogdinimai, kūno žalojimas, kankinimai ar net žmogžudystės. Kaip manoma, „Daktarų“ atliktų žmogžudysčių skaičius buvo mažiausiai 30. Jų artilerijoje buvo dideli kiekiai automatų, pistoletų, granatų ir sprogmenų, todėl pasitikėjimas savimi iš piršto laužtas tikrai nebuvo.
Kaip verbuodavo jaunuolius?
Jaunuolius jie verbuodavo tiesiog gatvėje. Tais laikais vargingų šeimų buvo daug, o geresnis gyvenimas lengviausiai pasiekiamas buvo banditaujant. Kieme užverbuotos ir taip vadinamos „sutiktos“ pieškos galėdavo padaryti juodžiausius gaujos darbus.
Kankinimų metodai, kurie šiurpina
Norint suprasti „Daktarų“ gaujos veikimo metodus, galima pateikti pavyzdį, kai kilus vidiniam konfliktui viename gaujos versle dirbusį darbuotoją „Daktarai“ apkaltino vagystėmis. Tuomet pradėjo reketuoti jo turtą – norėjo, jog jam perrašytų savo butą bei sumokėtų pinigų. Paskatinimui tą žmogų pasigavus ir uždarius daužė ir kankino. Tam turėjo savo taktiką: kad nesimatytų, drabužius į veidą nemušdavo, kūną talžydavo bananais per šlapias pagalves, kad neplyštų oda. Pasak su juo vėliau bendravusių pareigūnų, numetus drabužius jo visas kūnas buvo violetinės spalvos.
„Kaip ir minėjau, tas žmogus dirbo, prižiūrėjo, sargavo tą vadinamą Vilijoj esantį kulinarijos cechą, iš kurio neva tai pastoviai, nuosekliai, pagal anot daktarų, dingdavo ta produkcija. Ir tada nusprendė, kad tai darė šitas žmogus, ir jisai turi už tai atsakyti. Ir tuo pačiu, galbūt iš jo būtų galima paimti jo butą, perimti. Tai na, jį jie stipriai sumušė, sudaužė, ir jam buvo tik pasirinkimas: arba emigruoti, arba parduoti savo tėvų namus, arba emigruoti ir bėgti. Bet ten kažkur labai tuo metu pabėgti nuo tų daktarų nelabai kur galima galėjai, nes ten jų kontaktai, ryšiai jau buvo išsiplėtę po visą tolimesnę ir artimesnę Europą“, – pasakojo pareigūnas.
Kaip bandė gelbėtis auka?
Tada žmogus bandė kreiptis į policiją. „Ir čia grynai tokio asmeninio kontakto dėka jisai kreipėsi, sutiko rašyti tą pareiškimą. Jam buvo iš tų daktarų pusės paskirtas laikas susitikimo, kada atnešti kažkokį tai pirminį įnašą ir aptarti tolimesnius klausimus dėl buto dokumentų perdavimo. Porą dienų buvo duota tam laikotarpiui. Jisai atvyko, ir tada aišku, kiekvienam mieste buvo tas vadinamas Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyba. Tai atvyko ir buvo paruoštas techniškai, kad užfiksuoti tuos visus grasinimus, visus reikalavimus jų. Ir pagal tą jau surengtų tų įrodymų visumas spręstų, būtų sprendžiama, kaip toliau vystyti bylą. Ir pradžiai buvo, vadinkim, tos garso fiksavimo priemonės uždėtos, apmokytas, kaip jomis naudotis. Sutartu laiku, daktarų nurodytu laiku nuvyko į tą Vilijos restoraną pasišnekėt. Bet, deja, deja – kad tas jo pasišnekėjimas gavosi nuo tokio grėsmingo iš daktarų pusės labai labai rūpestingai labai malonų pokalbį. Iš daktarų pusės jie išreiškė didelį susirūpinimą, kaip jis čia taip galėjo susižaloti, kur jis čia užsigavo, ir taip toliau. Ir apie kažkokius tai pinigus, apie kažkokį tai butą jie net kreipė kaip pečiais ir nieko nebuvo girdėję“, – pasakojo jis.
Faktas tame, kad kaip vėliau pasirodė, vienas iš tų Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos darbuotojų, kuris padėjo jam tą įrangą sumontuoti, pravedė instruktažą, kaip ja naudotis, kelių valandų bėgyje skambino vienam iš daktarų artimiausių žmonių – Gudzinskui, Guzui – ir jį informavo apie tai, kad pas jus ateina jau techniškai paruoštas žmogus, ir jo tikslas gauti surinkti įrodymus apie tai, kad jūs prievartaujat iš jo turtą. Tai dėl to to pasekme, kaip sakau, tos pokalbis na jis įvyko, bet įrodymų tolimesnių surinktų nebuvo.
„Krikštatėvio“ sindromas
Pajutusi pinigų ir prabangos skonį, gauja pradėjo pūstis. Pasižiūrėję „Krikštatėvio“ filmų, Kauno „Daktarai“ bandė atkartoti juose matytą elgesį. Pradėjo įsivaizduoti esą itin garbingi ir rimti šulai. Jie pamėgo balius, gaujos suvažiavimus, susikūrė kažkokius nerašytus garbės kodeksus. Pradėjo dėvėti kostiumus, krybeles, spalvotus kaklaraiščius, kartais vienas kitam bučiavo rankas. Bet tai buvo itališkų dramų ir vidaus bei išorės intrigų bei konkurencijos mišinys. Dėl to gaujų buveinėse neretai aidėdavo šūviai.
Vieną restoraną „Vilija“ daktarai privatizavo ir pavertė savo susitikimų vieta, kur vėliau ir vyko tas garsusis daktarų gaujos sušaudymas, kai dėl valdžios kilerius pasiuntė gaujos vadeivos Henriko Daktaro buvęs bendražygis, pravarde Mongolas.
Kazino, barai ir prabanga
Tačiau restoranai, barai, lošimai ir pasilinksminimai jiems vis atmėgo, todėl jie turėjo ir daugiau panašių verslų. Viena moteris, kadaise dirbusi „Vilijoje“ krupjė, sutiko papasakoti apie tą laiką. „Vilijoj buvo lombardas, buvo kirpyklos, buvo alaus baras, buvo kepykla, buvo disko baras. Aš dirbau krupjė. Ne Vilijoj, o šalia – ten buvo klubas, ir jame buvo uždaras kazino, prijungtas prie Vilijos. Vis tiek kažkaip priklausė daktarams. Kokie tie klientai, kokie žmonės prie stalo rinkdavosi? Turtingi, turtingi, turtingi. Turintys pinigų žmonės. Daug ten pralošdavo pinigų“, – pasakojo ji.
Paklausta, kiek daugiausiai žmonės pralošdavo, ji atsakė: „Na, būdavo pastoviai toksai Valdas, pravardė Talonas. Tai kažkur vidurkis apie 3000 dolerių.“
O daugiausiai kiek yra tekę matyti? „Oi, tai vienas iš Panevėžio firmų palipo pas mus.“
Ar su pačiu Daktaru teko bendrauti? „Tai su visais teko. Su visa tuo meto aukštuomene teko.“
Ir kaip tie vakarai atrodydavo? „Vienas žaidžia, nu aš jam kortas dalinu, žaidžia, o jam pusnuogė prostitutė daro masažą. Nu tai čia klasika.“
Po sušaudymo – baimė
„Kaip Vilijoj sušaudė visus, o aš taigi gyvenu ten šalia, ir man paskambina ir sako… Na, mobiliųjų dar nebuvo tais laikais. Sako: „Žinai, kas nutiko ten pas tave?“ Jo, sakau, girdėjau jau. Sako: „Tai į darbą galite neiti savaitę.“ Tada neėjome mes į darbą. Paskui po truputį pradėjom eiti, bet darbo metu vienas iš mūsų eidavo saugoti mašinų, nes buvo visi peršikę, kad gali ką nors padėti į po mašiną. Tai mes sueidavom į Karlo mašiną, ten sėdėjom… tais laikais čia buvo katau… Tai va, kad nepakištų ko nors. O ten ir šūvių visko…“
Visam tam – pabaiga
Bet viskas turi į pabaigą, ir jokios čia romantikos. Žiaurūs gaujų nusikaltimai, kurie neigiamai palietė begalę žmonių, nelieka pamiršti. Vieni „Daktarų“ gaujos nariai seniai po žeme – sušaudyti ar kitaip nudobti. Kiti išgaudyti ir susodinti kalėjimuose. O kiti, jau išėję, pradėjo naujus ar senus gyvenimus. Pats gaujos galva Henytė, kad ir kaip stengiasi ištrūkti, veikiausiai laisvės niekada nebepamatys.
Ši istorija neturi laimingos pabaigos. Ji turi tik pamoką, kad nusikalstamas kelias visada veda į pražūtį – anksčiau ar vėliau, bet visada.
Autorius
Paulius Žemaitis
Paulius Žemaitis – įvairių temų autorius, kurio pagrindiniai akcentai – aktualumas, informatyvumas ir sklandus pateikimas. Jo straipsniuose skaitytojai greitai randa aiškiai išdėstytą, naudingą ir lengvai suprantamą informaciją.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.