Henrikas Daktaras po 23 metų už grotų: „Man niekada nebuvo lemta išeiti į laisvę tiesiu keliu“
Henrikas Daktaras, žinomas Henytės pravarde, kalėjime praleido daugiau nei du dešimtmečius. Kai kuriuos šaltinius skaičiuojant, jau tris dešimtmečius. Jis – vienas garsiausių Lietuvos nusikalstamo pasaulio veikėjų, nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Tačiau interviu, kurį jis davė iš kalėjimo, jis kalba ne apie nusikaltimus, o apie tai, kaip gyvena, ką galvoja ir kodėl tiki, kad jo byla – suklastota.
Diena, suskirstyta į minutes
Paklaustas, kaip sekasi, Daktaras atsako trumpai: „Kaip kalėjime – labai gerai.“ Jis kalba apie savo dienos rutiną, kuri primena kareivio grafiką. Keliasi prieš 8 valandą, sportuoja, pusryčiauja, dirba. Jis sako, kad sportas jam yra būtinybė – „40 metų kiekvieną dieną“, ir tai, kad jo kraujospūdis ir kraujo tyrimai vis dar normalūs, jis laiko savo gyvenimo pasiekimu.
Jis kalba apie kalėjimo maistą be jokių iliuzijų: „Dabar viskas normalu, maisto nusipirkti viskas gerai.“ Tačiau prisimena ir sovietinius laikus: „Kai kalėjai tai labai gerai, jeigu palyginti su sovietiniais laikais.“ Jis sako, kad dabar kalėjime liko keturi tūkstančiai kalinių, o anksčiau buvo dešimt tūkstančių.
Byla, kuria jis netiki
Didžiausia šio interviu dalis – jo bandymas įrodyti, kad jis nėra kaltas dėl to, už ką yra nuteistas. Jis kalba apie Mongolo nužudymą – vieną pagrindinių kaltinimų, dėl kurių jam skirta bausmė. Daktaras tvirtina, kad Mongolas yra gyvas, gyvena Amerikoje, ir kad jį nužudyti įsakė visai ne jis.
„Kas mane nuteisė? Kas? Du komisarai, jų sūnus, apie 20 liudininkų“, – sako jis, akcentuodamas, kad visi šie liudininkai buvo suinteresuoti duoti parodymus prieš jį. Jis tvirtina, kad prokuroras žinojo, jog Mongolas gyvas, bet tai nuslėpė, nes reikėjo „nuteisti bet kokią kainą“.
Jis kalba apie tai kaip apie konkurencijos klausimą: „Jis buvo konkurentas, aš buvau konkurentas… viskas ėjo per Daktarą.“ Ši jo versija oficialiai niekada nebuvo patvirtinta, tačiau jis ja tiki ir kartoja ją visą interviu.
Garbės kodeksas, kuris mirė
Daktaras kalba apie tai, kaip pasikeitė nusikalstamas pasaulis. Jis prisimena laikus, kai tarp nusikaltėlių egzistavo vadinamasis garbės kodeksas – nerašytos taisyklės, kurios buvo gerbiamos. „Buvo garbės kodeksas. Jeigu mes pasakėme – mes pasakėme. Buvo pagarba. Dabar jau viskas kitaip – dabar eini kur pinigai, ten.“
Jo nuomone, šiandien jaunoji karta neturi jokių vertybių, tik pinigus. „Jiems svarbu tik pinigai. Kur pinigai, ten ir jie.“ Jis kritikuoja šią naująją kartą, sakydamas, kad ji „nesilaiko jokių taisyklių“, ir kad „senoji karta“ buvo kitokia.
Jis taip pat kalba apie jo laikų gaujas – „Agurkinius“, „Kamuolinius“, „Tulpinius“, „Princus“ – kaip apie žmones, kuriuos jis pažinojo, ir kurių dauguma jau yra mirę arba kalėjime. Jis prisimena ir savo laikų vadus, tokius kaip Vertelka ir Maroz, su kuriais kartu sėdėjo.
Šeima, kuri liko laisvėje
Viena jautriausių interviu dalių – jo kalba apie šeimą. Jis turi keturis vaikus ir anūkus. Jis sako, kad jo mama, kuriai jau 85-eri, vis dar dirba – turi kavinę Kaune, kuri anksčiau buvo žinoma kaip „Pas mamą“. Ten ji gamina tradicinius lietuviškus patiekalus: cepelinus, kugelį, varškės sūrį, pyragus.
Jis sako, kad jo sūnus turi tris vaikus ir gyvena gerai. „Mano visi vaikai nori, kad aš išeisiu… Bet aš jau praradau viltį.“ Jis kalba apie tai, kad jo anūkai galbūt niekada jo nepažins, ir kad tai yra viena skaudžiausių jo gyvenimo pusių.
Jis taip pat užsimena apie savo buvusią žmoną ir apie tai, kad ji vis dar palaiko ryšį su jo mama. „Ji man labai gera, bet gyvenimas eina savo keliu.“
Sveikata ir mirtis
Daktaras atvirai kalba apie savo sveikatą. Jis patyrė mikro insultą, turi problemų su atmintimi ir judėjimu. „Man reikia gyventi, kol dar galiu.“ Jis prisipažįsta, kad kartais galvoja apie mirtį – ir sako, kad geriau mirti tarp vaikų ir anūkų, negu kalėjime, bet kad jau priprato prie šios minties.
Jis kalba apie Dievą, apie tikėjimą, apie tai, kad „viskas yra Dievo rankose“. Jis sako, kad nešiojasi kryželį, kad meldžiasi, ir kad tikėjimas jam padeda išgyventi sunkiausiais momentais. „Aš nebe jaunas, man jau 66-eri. Jeigu terminas – man jau duoti 10 metų. Tai man tik vilties suteikia.“
Jis taip pat kalba apie tai, kaip jis pats save pakeitė: „Aš jau nebe tas, koks buvau. Dabar aš ramesnis, galvoju apie kitus dalykus, ne apie tuos, apie kuriuos galvojau jaunystėje.“
Ką jis nori pasakyti?
Visas interviu – tai monologas apie žmogų, kuris praleido gyvenimą kalėjime ir dabar svarsto, ką viskas reiškia. Jis nesigaili dėl to, ką padarė – jis tik sako, kad „gyvenimas toks buvo“. Jis kaltina sistemą, kaltina konkurentus, kaltina liudytojus, bet niekada neprisiima atsakomybės už savo veiksmus.
Jis kalba apie savo gyvenimą kaip apie „likimą“ – tarsi jis niekada neturėjo pasirinkimo. „Man niekada nebuvo lemta išeiti į laisvę tiesiu keliu.“ Tai sakinys, kuris nusako visą jo gyvenimo filosofiją. Jis tiki, kad buvo pasmerktas nuo pat pradžių, ir kad nieko negalėjo pakeisti.
Tačiau jo istorija yra įspėjimas. Jis buvo galingas, turėjo pinigų, turėjo įtakos. Dabar jis sėdi kameroje, kalba su žurnalistu ir laukia, kol kas nors – teismas, valdžia ar Dievas – nuspręs, ar jis kada nors pamatys laisvę.
Jo žodžiai, kad „garbės kodeksas mirė“, yra tikriausiai tikriausia šio interviu tiesa. Pasaulis, kuriame jis gyveno, jau nebeegzistuoja. Jis pats jau nebeegzistuoja. Liko tik prisiminimai, sienos ir klausimas, į kurį niekas negali atsakyti: ar žmogus, kuris 23 metus praleido kalėjime, gali kada nors tikrai išeiti į laisvę?
Autorius
Alma Rudokaitė
Alma Rudokaitė – vyriausioji šio tinklaraščio redaktorė, kuri kasdien įkvepia tūkstančius skaitytojų keisti savo gyvenimą nuo mažų, bet prasmingų žingsnių. Ji dalijasi ne teorijomis, o praktiškai pritaikomomis įžvalgomis – nuo subalansuotos mitybos iki paprastų kasdienių ritualų, kurie padeda pajusti daugiau energijos ir vidinės ramybės. Danielės tekstuose atsispindi ne tik naujausi moksliniai tyrimai, bet ir asmeninė patirtis, todėl kiekvienas patarimas atrodo artimas, suprantamas ir lengvai įgyvendinamas. Jos credo: sveikata prasideda ne nuo didelių pertvarkymų, o nuo sąmoningo pasirinkimo čia ir dabar.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.