Telšiai – skulptūrų miestas: nuo meškučio iki meduolinės katedros ir amžinosios ugnies
„Šiame pasaulyje nėra nieko labiau nematomo nei monumentai“, – kadaise pastebėjo rašytojas Robertas Muzilis. Šiais žodžiais būtų galima pradėti bet kokį pokalbį apie viešąsias skulptūras. Bet Telšiuose jie tikrai nelieka nematomi. Miestas ant septynių kalvų, prie Masčio ežero, jau seniai tapo savotiška menų kalve, kur skulptūra – ne tik paminklas, bet ir kasdienybės dalis. Apie tai, kodėl vieni paminklai kelia aistras, o kiti tampa miesto simboliais, kodėl trinkelės naikina regionų identitetą ir ką bendra turi meduolinė katedra su šimtmečio jubiliejumi, kalbėjomės su Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto docentu, skulptoriumi Mariumi Norkumi.
Miestas, kuriame skulptūra – ne tik paminklas
Telšiai – tai ne tik Žemaitijos sostinė, bet ir vieta, kurioje jau dešimtmečius veikia vienintelė tokio profilio aukštoji mokykla regione. Pasak Mariaus Norkaus, fakulteto vaidmuo miestui yra be galo didelis. „Turint menų mokyklą mieste, miesto veidas labai sparčiai keičiasi. Mes turime puikių architektų, puikių dėstytojų, kurie ruošia būsimus menininkus. Čia yra tokia savotiška menininkų kalvė“, – sako jis. Miestiečiai studentus kartais dar vadina „dailiokais“, tačiau tas pravardžiavimas – greičiau meilus nei pašiepiantis.
Vienas ryškiausių fakulteto indėlių į miestą – skulptūrų parkas prie Masčio ežero. Čia stovi ir seniausia skulptūra, sukurta dar 1982 metais, ir naujesni studentų darbai. „Tai parkelis, kuris turi teisingą kontekstą – tiek istorinį, tiek mokomąjį, ir tuo pačiu puošia miestą“, – pabrėžia skulptorius. Telšiuose netrūksta ir kitų meninių akcentų: meškučių skulptūrų senamiestyje, akcentų prie ežero. Miestas iš tiesų alsuoja skulptūra.
Kodėl paminklai kelia tiek aistrų?
Viešoji skulptūra – tai sritis, kuri beveik visada sulaukia diskusijų. Pasak Norkaus, nesvarbu, ką pastatysi, visada atsiras ginčų. „Ypač jeigu į tą procesą įtraukiama visuomenė, daromi balsavimai, tai patikėkit – susikerta labai daug interesų grupių. Yra profesionalai, yra mažiau profesionalai, yra kitos srities žmonės“, – sako jis. Skulptūra tampa savotišku testu, kuriame kiekvienas jaučiasi turįs teisę pasakyti savo nuomonę.
Kalbėdamas apie skirtumus tarp Vilniaus ir Telšių, Norkus pastebi, kad sostinė labiau linkusi į konceptualų meną, o Telšiai – į taikomąjį, tradicinį. „Mūsų kūriniai yra labiau taikomojo pobūdžio. Ta skulptūra dar turi tradicinių bruožų, kada galima tą skulptūrą viešojoje erdvėje pastatyti ir žmonės daugelis supras, kas tai yra“, – aiškina jis. Vis dėlto, anot pašnekovo, svarbiausia – kūrybiškumas. „Negalim turėti per daug vien tik amato arba vien per daug tik idėjos. Turi išlikti tam tikra harmonija, kad kūrinys būtų paveikus ir įdomus“, – pabrėžia skulptorius.
Jis atkreipia dėmesį į dar vieną problemą: skulptorius viešosiose diskusijose dažnai lieka paskutinėje vietoje. „Skulptorius palieka praktiškai kažkur eilės gale, jisai laukia, kol įvyks tie ginčai, diskusijos, ir tuomet pasako: gal jau statysim ar nestatysim to darbo“, – sako Norkus. Anot jo, taip yra todėl, kad visuomenė linkusi skulptūrą vertinti ne kaip meno kūrinį, o kaip kažką, kas turi tarnauti visuomenei. „Bet am tam ir yra kūrėjai, kurie yra samdomi, kurie yra profesionalai, studijavę, mokės – jie geriausiai supranta, kaip ta skulptūra turėtų atrodyti ir kaip ji aplinkoje atrodys“, – įsitikinęs jis.
Trinkelės, identitetas ir laikinosios skulptūros
Vienas aštriausių pašnekovo pastebėjimų – kritika viešųjų erdvių „trinkelizacijai“. „Man atrodo, pati didžiausia nesąmonė sugalvota, kuri eina per miestelius, kurie turi savo identitetą, turėjo senas trobeles, gražius kersgatvius. Ne – atėjo tokia mada, kad dabar reikia užvežti krūvą trinkelių ir pagal vieną kirpimą viską padaryti“, – sako Norkus. Jis pabrėžia, kad taip prarandamas konkretaus miestelio savitumas. „Latvijoje užtenka pavažinėti – pamatysi, kokių fantastiškų vietų yra, kur tarsi nusikeli į kitą pasaulį, nes nėra trinkelių“, – priduria jis.
Kaip alternatyvą ilgaamžiams paminklams skulptorius siūlo lai kinąsias, efemeriškas skulptūras – iš ledo, šieno, ugnies. „Tai labai graži forma. Įvyko faktas, skulptūra pabuvo, žmonės pamatė, pasidžiaugė – viskas. Nereikia užkrauti erdvės kažkuo, kas ten liks amžiams“, – aiškina jis. Anot Norkaus, prieš statant bet kokį paminklą, reikėtų atsakyti į kelis klausimus: ar jis tikrai reikalingas, ar jis derės prie konteksto, ar jis nekeis erdvės taip, kad ji taps nebeprieinama jaunimui ar neformaliems susibūrimams. „Skulptūra nestatoma mėnesiui. Ji stovi 10, 15 metų į priekį“, – primena jis.
Sovietmetis: standartas ir maištas
Kalbėdamas apie sovietmečio paveldą, Norkus sako, kad tai buvo savotiška duobė, kurią patyrė ta karta. „Buvo cenzūra, buvo tam tikros ribos, ką jie gali ir ko negali. Socializmo skulptūra buvo pagal vieną standartą visiems paduota – motinystės, darbo žmogaus, kovotojo temos ištisai kartojosi“, – prisimena jis. Vis dėlto, anot pašnekovo, tuo laikotarpiu buvo ir modernistų, kurie lenkė kitus. „Vildžiūnas, Antinis, Lukenskas – jie kūrė pogrindyje, maištavo. Man šita dalis įdomesnė nei pati socialrealistinė skulptūra“, – sako Norkus.
Technologijos: 3D spausdintuvai ir dirbtinis intelektas
Skulptoriaus dirbtuvėse, kuriose kalbamės, stovi keli 3D spausdintuvai. Norkus sako, kad technologijos – ne grėsmė, o galimybė. „Gali nulipdyti mažesnį modelį, jį nuskenuoti, kompiuteriu išdidinti ir atspausdinti. Tai fantastiškas dalykas“, – džiaugiasi jis. Vis dėlto, kai kalbame apie dirbtinį intelektą, skulptorius pripažįsta, kad pats su juo dar mažai susidūręs. „Turime kūrėjų, kurie jau dirba su dirbtiniu intelektu. Pasaulinėje medalių organizacijoje FIDEM, kurios narys esu, Miunchene vykusiame renginyje grand prix laimėjo būtent darbas, sukurtas su skaitmeninėmis technologijomis ir dirbtiniu intelektu“, – pasakoja jis. Anot Norkaus, tai sukėlė diskusijų, ar nereikėtų atskirti tradicinių ir skaitmeninių kūrėjų, nes pastarieji gali sukurti darbą daug greičiau. „Bet pirmoje vietoje vis tiek turi išlikti kūrybiškumas“, – pabrėžia jis.
Meduolinė katedra ir Telšių vyskupystės šimtmetis
Šiemet Telšiuose vyko jau ketvirtoji medalių ir mažosios skulptūros stovykla, šįkart skirta Telšių vyskupystės šimtmečiui. Norkus, kuris jau aštuntus metus kuruoja šią stovyklą, sako, kad sulaukė netikėtų darbų. „Tikėjausi, kad bus daug apie vyskupą Valančių. Bet ne – buvo vienas klasikinis medalis, o dauguma darbų buvo modernūs, laisvi, netgi poetiški“, – pasakoja jis. Vienas ryškiausių – Gvido Latako darbas, turintis savitą stilių. Stovykloje dalyvavo ir du lenkų menininkai, kurie, anot Norkaus, visada moka nustebinti. „Šiais metais viena menininkė atsiuntė Telšių katedrą iš meduolio, su užrašu apie šimtmetį. Ateini prie stalo – kvepia kūrinys“, – šypsosi jis. Tai primena dar vieną menininko kūrinį – didžiulį meduolio namą, eksponuotą galerijoje, kuris taip pat skleidė meduolių kvapą ir kėlė asociacijas su vaikyste, močiutės pyragais.
Ką tai sako apie mus?
Telšiai – tai miestas, kuriame skulptūra nėra tik paminklas aikštėje. Tai gyvas, alsuojantis menas, kuris keičia miesto veidą, kelia diskusijas ir kuria identitetą. Nuo meškučių senamiestyje iki amžinosios ugnies ant Šatrijos kalno, nuo skulptūrų parko prie Masčio ežero iki meduolinės katedros – tai viena istorija apie tai, kaip menas gali būti ir kasdienybė, ir šventė.
Norkus sako, kad Telšiai turi savo savitumą, kurį verta saugoti. Ir kai kitą kartą važiuosite į Telšius, neskubėkite vien trinti meškučiui į nosį. Pasivaikščiokite aplink Masčio ežerą, pasižiūrėkite skulptūrų parką, atkreipkite dėmesį į tai, kiek daug čia per ilgus metus įdomių idėjų skulptūros formatu buvo įgyvendinta. Galbūt tada suprasite, kodėl Telšiai drąsiai gali vadintis skulptūrų miestu.
O ką apie tai manote jūs? Ar viešoji skulptūra jums yra menas, ar tik miesto puošmena? Ar pastebite, kaip trinkelės keičia miestų veidą? Pasidalinkite savo nuomone.
Autorius
Mykolas Stembra
Mykolas Stembra – autorius, kuris kasdien kuria skaitytojams aktualų, gyvą ir įdomų turinį pačiomis įvairiausiomis temomis. Jo tekstuose visuomet rasite aiškumą, naudingą informaciją ir sklandų pasakojimą – jis puikiai supranta, kad šiandienos skaitytojas vertina greitą prieigą prie esminių dalykų. Kiekvienas jo straipsnis sukurtas taip, kad net ir sudėtingą temą perteiktų suprantamai, be nereikalingo vandens ir su akivaizdžia nauda.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.