Telšių mokykla virto 40 butų: kaip už 97 tūkst. eurų buvo parduotas hektaras su pastatais
2013-ųjų rugpjūčio 23-ąją Telšių jaunimo mokykla buvo visiškai panaikinta ir išregistruota. Nuo tos dienos prasidėjo kita šios vietos istorija – ilgi metai tuštumos, aukštų piktžolių, erkių ir vietinių gyventojų nepasitenkinimo. Po kelerių metų tas pats beveik hektaro sklypas su mokyklos pastatais buvo parduotas privačiam vystytojui už 97 tūkst. eurų, o netrukus buvusiose klasėse išdygo 40 butų. Kaip tai įvyko ir kodėl šis sandoris iki šiol kelia klausimų?
Nuo jaunimo mokyklos iki apleistos teritorijos
Lakštingalų g. 8 Telšiuose esantis kompleksas kadaise buvo viešasis turtas, skirtas miesto jaunimui. Nuo 1995-ųjų čia veikė Telšių jaunimo mokykla, teikusi bendrojo ugdymo paslaugas ir alternatyvias mokymosi kryptis paaugliams. Pastatai buvo sujungti koridoriais, o pati teritorija užėmė beveik hektarą. Tai buvo viena tų vietų, kurios mieste turėjo aiškią paskirtį ir kasdienį gyvenimą.
Tačiau 2013-iaisiais dėl struktūrinių reorganizacijų mokykla buvo uždaryta. Nuo to momento prasidėjo tai, ką galima pavadinti apleistos žemės era. Savivaldybė teritorijos neprižiūrėjo: kiemai apaugo aukštomis piktžolėmis, atsirado erkių, o pastatai tapo patogia vieta nusikaltėliams ir vandalams. Vietos bendruomenė ėmė reikšti vis didesnį nepasitenkinimą, matydama, kaip buvusi mokykla virsta apleista dykra.
Valdžia iš pradžių siūlė šią vietą pertvarkyti valstybės biudžeto lėšomis. Tačiau aplinkiniai gyventojai tam griežtai prieštaravo – jie nenorėjo, kad jų kaimynystėje atsirastų valstybinis centras, kuris, jų nuomone, keltų grėsmę. Savivaldybė šios idėjos atsisakė. Taip teritorija liko tarsi užmiršta, o laikas ėjo.
Sandoris, kuris sukėlė klausimų
Praėjus keleriems metams po uždarymo, savivaldybė nusprendė šį turtą parduoti aukcione. Pagrindinis pirkėjas – privatus vystytojas UAB „Geko invest“. Sandorio suma privertė daugelį suraukti kaktą. Pastatai buvo parduoti už 28 086 eurus, o beveik hektaro žemės sklypas – už 69 813 eurų. Bendra suma – 97 899 eurai.
Už šią sumą vystytojas įsigijo visą buvusios mokyklos kompleksą su pastatais pačiame mieste. Tokia kaina vietos žurnalistams ir gyventojams pasirodė neįprastai maža. Kyla natūralus klausimas: kaip buvo vertinamas viešasis turtas ir kodėl už jį gauta būtent tokia suma? Šiandien, kai toje pačioje vietoje stovi dešimtys naujų butų, sandorio proporcijos atrodo dar ryškiau.
utų-atsirado-mokyklos-pastate" aria-hidden="true" class="anchor" id="rekonstravimo-spraga-kaip-40-butų-atsirado-mokyklos-pastate">„Rekonstravimo“ spraga: kaip 40 butų atsirado mokyklos pastate
Dar įdomesnis sprendimas buvo administracinis. Užuot inicijavę naujos gyvenamosios statybos projektą, kuris reikalautų griežtesnių procedūrų ir didesnių mokesčių, vystytojai pasirinko kitą kelią. Projektas buvo įformintas kaip „mokslo paskirties pastato rekonstravimas“ – tai yra esamo pastato pertvarkymas, o ne nauja statyba.
Pagal šią schemą buvo nugriautas centrinis koridorius, jungęs mokyklos blokus, o patys pastatai išdalinti į atskirus vienetus. Pagrindiniai dviejų aukštų mokyklos blokai buvo visiškai ištuštinti, o juose, naudojant identiškas veidrodines struktūras pirmame ir antrame aukštuose, buvo suprojektuoti 40 butų. Buvusios klasės virto gyvenamaisiais kambariais.
Šis sprendimas leido apeiti zonavimo reikalavimus, kurie paprastai taikomi naujiems gyvenamiesiems projektams. Vietos bendruomenė ir žurnalistai ėmė klausti, ar toks „rekonstravimas“ atitinka viešąjį interesą ir ar savivaldybė, parduodama turtą, numatė, kad jis bus panaudotas būtent taip.
Ką tai sako apie savivaldos sprendimus?
Ši istorija nėra vien apie vieną pastatą Telšiuose. Tai pavyzdys, kaip viešasis turtas gali būti parduotas už santykinai nedidelę sumą, o vėliau, pasitelkus administracines spragas, paverstas komerciniu projektu. Savivaldybė turėjo galimybę spręsti apleistos teritorijos problemą, tačiau pasirinko pardavimą. Vietos bendruomenė, kuri iš pradžių protestavo prieš valstybinį centrą, dabar mato, kad vietoje jo atsirado privatūs butai.
Kyla klausimų, ar tokie sandoriai yra pakankamai skaidrūs, ar viešasis interesas buvo tinkamai apsaugotas ir ar savivaldybė turėjo aiškią viziją, kam ši vieta turėtų tarnauti. Buvusi jaunimo mokykla buvo viešoji erdvė, turėjusi socialinę paskirtį. Dabar tai uždaras gyvenamasis kompleksas.
Ar tai reiškia, kad savivaldybės neturi kitų būdų, kaip atgaivinti apleistą turtą? O gal tai rodo, kad skubant parduoti, prarandama galimybė išsaugoti vietos bendruomenei svarbias erdves? Šie klausimai lieka atviri, o Lakštingalų g. 8 atvejis – tai priminimas, kad viešojo turto valdymas reikalauja ne tik sprendimų, bet ir atsakomybės už jų pasekmes.
Ką apie tai manote jūs? Ar savivaldybės turėtų labiau saugoti buvusias mokyklas ir kitas viešąsias erdves, ar pardavimas privačiam vystytojui yra priimtinas būdas spręsti apleistų pastatų problemą? Pasidalinkite savo nuomone.
Autorius
Alma Rudokaitė
Alma Rudokaitė – vyriausioji šio tinklaraščio redaktorė, kuri kasdien įkvepia tūkstančius skaitytojų keisti savo gyvenimą nuo mažų, bet prasmingų žingsnių. Ji dalijasi ne teorijomis, o praktiškai pritaikomomis įžvalgomis – nuo subalansuotos mitybos iki paprastų kasdienių ritualų, kurie padeda pajusti daugiau energijos ir vidinės ramybės. Danielės tekstuose atsispindi ne tik naujausi moksliniai tyrimai, bet ir asmeninė patirtis, todėl kiekvienas patarimas atrodo artimas, suprantamas ir lengvai įgyvendinamas. Jos credo: sveikata prasideda ne nuo didelių pertvarkymų, o nuo sąmoningo pasirinkimo čia ir dabar.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.