Telšių Lidlo Afera: autobusų parko sklypo istorija, kurioje dingo beveik du milijonai litų
Ši istorija sena. Ji prasidėjo dar tada, kai Lietuvoje dar skaičiavome litais, kai „Lidl“ dar tik kėlė koją į mažesnius miestus, o Telšių meras, atrodo, turėjo ranką, kuri sugebėdavo 710 tūkstančių paversti 2 milijonais 600 tūkstančių. Praėjo daugiau nei dešimt metų. Bet klausimas, kur dingo tie pinigai, iki šiol neturi atsakymo.
Pradžia: vokiečiai atėjo, meras sugalvojo
Apie 2012-uosius metus į Telšius atkeliavo Vokietijos prekybos giganto „Lidl“ atstovai. Jie nusižiūrėjo ne bet ką – autobusų parko teritoriją, kuri yra viena geriausių vietų mieste. Jiems tos žemės reikėjo, ir jie buvo pasirengę mokėti. Pasak liudininkų, „Lidl“ atstovai du kartus lankėsi pas merą, diskutavo, kaip tą sklypą galėtų įsigyti. Jie projektavo detales, planavo.
Ir tada, 2013-aisiais, sandoris įvyko. Bet ne taip, kaip turėjo.
Aritmetika, kuri netelpa į galvą
Štai skaičiai, kuriuos tuomet viešai pateikė Telšių savivaldybės atstovai. 30 arų sklypas buvo parduotas aukcione už 560 tūkstančių litų. Tai legalu, tai normalu, tai aukcionas. Bet likusi dalis – beveik hektaras – buvo parduota ne aukcione, o „po kilimu“ už 710 tūkstančių litų. Parduota tarpininkui, kuris netrukus tą patį sklypą perpardavė „Lidl“ už 2 milijonus 600 tūkstančių litų.
710 tūkstančių virto 2 milijonais 600 tūkstančių. Pelnas – beveik 1,9 milijono litų. Tie pinigai turėjo atitekti Telšių savivaldybei, tai yra miesto žmonėms. Bet jie atiteko privačiam asmeniui. Ir, pasak tuometinių tyrėjų, to net nebuvo tiriama.
Kas tas tarpininkas?
Tarpininkas buvo susijęs su meru. Kaip tiksliai – tai jau kita istorija. Bet svarbu tai, kad sandoris nebuvo atskleistas visuomenei. Tarybos nariai, priimdami sprendimą dėl sklypo pardavimo, nebuvo informuoti, kad „Lidl“ jau ateina į miestą. Dokumentuose apie „Lidl“ nebuvo nė žodžio. Taryba manė, kad parduoda nenaudojamą turtą. O iš tikrųjų pardavė aukso grynuolį už pusvelčiui.
„Aš tik galiu pasakyti, kad jokios paslapties nebuvo. Tik tai niekas nieko negirdėjo“, – tuomet kalbėjo vienas iš dalyvavusių.
Tai gražus sakinys. Jis puikiai apibūdina visą šią istoriją: nieko nebuvo, niekas negirdėjo, o du milijonai dingo.
Kur dingo pinigai?
Štai pagrindinis klausimas, į kurį niekas taip ir neatsakė. Tarpininkas, gavęs 1,9 milijono litų pelno, pardavė sklypą „Lidl“. Bet ar jis pats sumokėjo tuos 710 tūkstančių savivaldybei? Pasirodo, galbūt ir ne. Pasak vieno iš tyrėjų, „Sankauskas pats net nemokėjo – povedimas padarytas vokiečių kompanijos „Lidl“.“
Kitaip tariant, galbūt „Lidl“ sumokėjo tiesiogiai savivaldybei už sklypą, o tarpininkas net neįkišo rankų į savo kišenę. Jis tiesiog stovėjo viduryje ir pasiėmė pelną. 1,9 milijono litų. Vien už tai, kad buvo pažįstamas.
Tyrėjai šito klausimo neišsiaiškino. Jie netyrė, kur fiziškai yra tie pinigai. Jie netyrė tarpininko sąskaitų. Jie tarsi nusprendė, kad tai ne jų reikalas.
Autobusų parko darbuotojai – „karo lauko sąlygomis“
Kol meras ir jo pažįstami dalijosi milijonus, autobusų parko darbuotojai buvo iškeldinti. Jų darbo vieta – buvęs trąšų sandėlis, priklausantis tarybos nariui Mockui. Pasak tuometinių darbuotojų, ten buvo „purvinas užmestas“, sąlygos – kaip karo lauke. Buvo net skundų, kad po kelių valandų darbo pradeda skaudėti galvą, kad ten tiesiog nesaugu dirbti.
Taigi, kol vieni uždirbo milijonus, kiti buvo išmesti į sandėlį. Ir tai buvo daroma „vardan to, kad ateitų Lidl“ – nors apie Lidl niekas oficialiai nekalbėjo.
Prokuroras, kuris tyrė ir išteisino
Visa ši istorija turi dar vieną sluoksnį – prokuratūrą. Tyrė Šiaulių prokuroras Murnai (kituose šaltiniuose – Murnai). Jis „ištyrė, išgavo prisipažinimus, o po to išteisino ir pateisino visą šitą šaiką“.
Kaip tai įmanoma? Kaip prokuroras gali išgauti prisipažinimus ir tada išteisinti? Atsakymas, matyt, slypi tame, kad „tokiuose byluose jūs esate įtikinami tik tada, kai yra sumokami pinigai tiems įtikinėjantiems“. Tai nėra teisinis terminas. Tai yra žurnalistinė metafora, kuri šioje istorijoje atrodo baisiai tinkama.
FNTT ir šeimos ryšiai
Yra dar vienas dalykas, kuris buvo minimas, bet niekada neįrodytas. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) Šiaulių padaliniui tuo metu vadovavo Algimantas Laucevičius. O jo žmona, pasak gandų, dirbo Telšių savivaldybės valdomose įmonėse. Ar tai sutapimas? Galbūt. O galbūt tai paaiškina, kodėl tyrimas taip ir nepasiekė teismo dėl tų 1,9 milijono litų.
„Neturiu įrodymų, bet visada galiu pasakyti: kas tai gali paneigti?“ – tuomet sakė vienas iš pašnekovų.
Ką tai sako apie mus šiandien?
Praėjo daugiau nei dešimt metų. Tie 710 tūkstančių litų, kurie virto 2 milijonais 600 tūkstančių, šiandien būtų apie 200 tūkstančių eurų, virtę 750 tūkstančių eurų. Suma, kuri galėjo pastatyti darželį, sutvarkyti gatves, paremti šeimas. Bet ji dingo.
Ši istorija neturi pabaigos. Niekas nebuvo nuteistas. Niekas negrąžino pinigų. Niekas neatsiprašė. Meras liko meru, tarpininkas liko turtingas, prokuroras liko prokuroru, o autobusų parko darbuotojai liko dirbti trąšų sandėlyje.
Tai ne detektyvas. Tai afera, kuri buvo žinoma visiems, bet niekam nebuvo įrodyta. Ir tai yra pati skaudžiausia šios istorijos dalis.
Autorius
Mykolas Stembra
Mykolas Stembra – autorius, kuris kasdien kuria skaitytojams aktualų, gyvą ir įdomų turinį pačiomis įvairiausiomis temomis. Jo tekstuose visuomet rasite aiškumą, naudingą informaciją ir sklandų pasakojimą – jis puikiai supranta, kad šiandienos skaitytojas vertina greitą prieigą prie esminių dalykų. Kiekvienas jo straipsnis sukurtas taip, kad net ir sudėtingą temą perteiktų suprantamai, be nereikalingo vandens ir su akivaizdžia nauda.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.