21 metai už grotų: Sigitas Gaidurgis atskleidė, kodėl laisvė jam nebereikalinga
Įžanga: žmogus, kurio bijo sistema
Sigitas Gaidurgis – vienas žinomiausių Lietuvos nusikaltėlių. Jis atlieka iki gyvos galvos bausmę. Pokalbio metu jam buvo 65-eri. Kalėjime jis praleido 21 metus. Jis pats sako, kad padarė tūkstančius nusikaltimų. Jo teigimu, niekas jo nepagavo iki 44 metų. Jis pripažįsta žudęs, bet pabrėžia, kad tai nebuvo seneliai, vaikai ar moterys. Jis gyveno bandito gyvenimą. Dabar jis sako, kad laisvė jam nebereikalinga. Jam geriau kalėjime su Dievu, nei laisvėje be Dievo.
Tūkstančiai nusikaltimų ir keturių draugų mirtis
Sigitas pasakoja, kad jo gyvenimas buvo banditiškas. Jis turėjo milijonus, ginklų, butų, mašinų. Tačiau viskas pasikeitė, kai buvo nužudyti jo draugai. Jis mini, kad žuvo Dubilas ir Genka. Tada jam kažkas viduje spraktelėjo. Jis paliko šeimą, vaikus, pinigus. Jis įsivėlė į kerštą. Jo žodžiais, kerštas gimdo kerštą. Jis pradėjo medžioti tuos, kurie kėsinosi į jį ar jo draugus. Jis pasakoja, kad supakuodavo žmones kaip voras musę, į bagažinę, veždavo, kalbindavo, o paskui pasmaugdavo. Pirmas kartas buvęs labai sunkus. Vėliau, jo teigimu, šėtonas jį užvaldė. Jis galėjo žudyti kiekvieną dieną.
Kerštas, virtęs gyvenimo būdu
Sigitas neslepia, kad jo gyvenimas buvo nuolatinė kova. Jis sako, kad į jį buvo daug pasikėsinimų. Jį šaudė, sprogdino, persekiojo. Jis važinėjo su ginklais, miegodavo su ginklu. Jis buvo įsitikinęs, kad bet kurią akimirką gali būti nušautas. Todėl jis nesidėjo į šeimą. Jis galvojo, kad šeima yra per didelė prabanga tokiam gyvenimui. Jis turėjo šešis vaikus su keliomis moterimis. Jis pripažįsta, kad buvo ištvirkėlis. Jis sako, kad norėjo tokios meilės, kokia rodoma filmuose, bet realybė buvo kitokia. Jis blaškėsi tarp moterų, o galiausiai liko vienas.
Kalėjimo sąlygos: karceris, šviesos ir sveikata
Dabar Sigitas yra Marijampolės kalėjime. Jis sako, kad čia laikomas KTP – karcerio ir drausminių patalpų zonoje. Jo teigimu, ten nėra jokių sąlygų. Langai uždengti, priešais – siena. Jis nemato saulės, gryno oro. Jis sako, kad per savaitę tepavyksta išeiti penkioms valandoms. Pagal teisingumo ministerijos nustatytas taisykles, kaliniai neturėtų būti kameroje mažiau kaip penkias valandas per dieną. Jis sako, kad to nepaisoma. Jis skundžiasi, kad kameroje yra blakių, ventiliacijos nėra, tenka kvėpuoti kitų dūmais. Jis sako, kad jam sutrupėjo dantys, atsirado egzema, nukrito hemoglobinas. Jis buvo vežtas į ligoninę. Jis mano, kad tai dėl prastų sąlygų.
Prašymai, kurie atmetami
Sigitas pasakoja, kad per 11 metų parašė apie 50 prašymų, kad būtų perkeltas į geresnes sąlygas. Jis nori būti Pravieniškėse, kur, jo teigimu, kiti iki gyvos galvos nuteisti laikomi normaliomis sąlygomis. Jis sako, kad ten yra saulė, oras, lengvesnis režimas. Jis nesupranta, kodėl jis laikomas blogiausiose vietose. Jis teigia, kad kalėjimo tarnyba atsakinėja, jog vietų nėra. Tačiau jis įsitikinęs, kad vietų yra. Jis mano, kad tai kerštas už tai, kad jis anksčiau skundė pareigūnus, rašė prokuratūrai. Jis sako, kad jo byloje nėra komisijų išvadų, nors jis kelis kartus ėjo į komisijas. Jis mano, kad sistema sąmoningai jam pakenkia.
Dievas ir atgaila
Vienas ryškiausių pokalbio motyvų – tikėjimas. Sigitas sako, kad atrado Dievą kalėjime. Iš pradžių jis priešinosi, pyko, keikė prokurorus. Vėliau, kai jam buvo duota per galvą, kažkas pasikeitė. Jis pradėjo melstis. Jis perskaitė Bibliją apie 50 kartų. Jis sako, kad dabar neturi priešų. Jis meldžiasi už visus. Jis pripažįsta savo kaltes. Jis sako, kad anksčiau niekada nebūtų išpažinęs nuodėmių, bet dabar tai daro. Jis tiki, kad Dievas jį veda. Jis sako, kad jam kalėjime geriau nei laisvėje, nes laisvėje jis buvo be Dievo. Jis mano, kad jo gyvenimas turėjo baigtis arba kalėjimu, arba mirtimi. Jis džiaugiasi, kad yra kalėjime, nes kitaip būtų padaręs dar daugiau blogo.
Sistemos kritika: narkotikai, jaunimas, korupcija
Sigitas kritikuoja kalėjimų sistemą. Jis sako, kad kalėjimuose lengva gauti narkotikų. Už 10 eurų galima nusipirkti. Jis rašė prokuratūrai, bet sulaukė atsakymo, kad tai nepagrįsta. Jis mano, kad kalėjimas neperauklėja, o dar labiau sugadina žmones. Jauni žmonės, patekę į kalėjimą, tampa narkomanais, prisitraukia neapykantos, o išėję vėl nusikalsta. Jis sako, kad kalėjimas turi izoliuoti nusikaltėlį, bet neturi daryti jam neigiamos įtakos. Jis mano, kad reikia šviesti jaunimą, duoti jiems specialybių, tikėjimo. Jis pats norėtų padėti jauniems žmonėms, bet negali, nes yra uždarytas. Jis sako, kad jam gaila, jog negali perduoti savo patirties tiems, kurie dar gali pasukti kitu keliu.
Korupcija ir teisėtvarkos silpnumas
Sigitas kalba ir apie korupciją. Jis sako, kad laisvėje galėjo nusipirkti bet ką. Jis turėjo pažinčių policijoje, verslininkų. Už pinigus buvo galima sutvarkyti bet kokią bylą. Jis mano, kad teisėtvarka silpna, jeigu bijo kalinių. Jis pateikia pavyzdžių, kaip kiti nusikaltėliai, davę parodymus, gavo mažesnes bausmes, o jis – iki gyvos galvos. Jis sako, kad jo byloje buvo daug netikslumų, kad jis nebuvo apklaustas, kad kaltinimai buvo surašyti pagal kitų parodymus. Jis neigia kai kuriuos kaltinimus. Jis pripažįsta, kad žudė, bet sako, kad ne viską, kas jam priskirta. Jis mano, kad prokurorai ir komisarai gavo paaukštinimus, o jis liko kalėjime.
Ko jis prašo
Sigitas neketina prašyti malonės ar terminuotos bausmės. Jis sako, kad laisvė jam nereikalinga. Jis nori tik žmogiškų sąlygų. Jis nori matyti saulę, kvėpuoti grynu oru, turėti galimybę bendrauti su artimaisiais ne per stiklą. Jis nori, kad į jį būtų žiūrima kaip į žmogų, o ne kaip į monstrą. Jis sako, kad nesitiki visuomenės atleidimo. Jis žino, kad žmonės jo nekenčia. Bet jis nori, kad sistema laikytųsi savo pačios taisyklių. Jis klausia, kodėl jis laikomas blogiau nei kiti iki gyvos galvos nuteisti žmonės. Jis mano, kad atsakymas yra kerštas. O kerštas, jo žodžiais, nieko gero neatneša.
Ką tai reiškia visuomenei
Sigito Gaidurgio istorija – tai ne romantika. Tai perspėjimas. Jis pats sako, kad jaunimui reikia kalbėti apie tai, kad banditiškas gyvenimas baigiasi kalėjimu arba mirtimi. Jis pripažįsta, kad jo gyvenimas buvo baisus. Jis sako, kad dabar nori ramybės. Jis nori būti su Dievu. Jis nori, kad jo gyvenimas būtų pamoka kitiems. Tačiau jo pasakojimas atskleidžia ir kitą pusę. Kalėjimų sistema, kuri turėtų perauklėti, kartais tik dar labiau sulaužo žmogų. Jei žmogus nori pasikeisti, ar sistema jam leidžia? Ar mes, visuomenė, norime, kad jis pasikeistų? Ar norime tik, kad jis kentėtų? Kaip manote, ar ilgiausia bausmė turi būti ne tik izoliacija, bet ir vieta, kur žmogus gali atgailauti? Pasidalinkite savo nuomone.
Autorius
Alma Rudokaitė
Alma Rudokaitė – vyriausioji šio tinklaraščio redaktorė, kuri kasdien įkvepia tūkstančius skaitytojų keisti savo gyvenimą nuo mažų, bet prasmingų žingsnių. Ji dalijasi ne teorijomis, o praktiškai pritaikomomis įžvalgomis – nuo subalansuotos mitybos iki paprastų kasdienių ritualų, kurie padeda pajusti daugiau energijos ir vidinės ramybės. Danielės tekstuose atsispindi ne tik naujausi moksliniai tyrimai, bet ir asmeninė patirtis, todėl kiekvienas patarimas atrodo artimas, suprantamas ir lengvai įgyvendinamas. Jos credo: sveikata prasideda ne nuo didelių pertvarkymų, o nuo sąmoningo pasirinkimo čia ir dabar.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.