Už grotų: 16 metų, 25 tūkst. eurų ir teismų labirintas – ką atskleidžia kalinių liudijimai
Ilgi terminai, kurie praryja gyvenimą
Kai žmogus nuteisiamas 16, 18 ar 12 metų, tai nėra tik skaičius. Tai laikas, per kurį už sienos pasikeičia vaikai, miršta tėvai, išyra santuokos. Kaliniai pasakoja, kad ilgi terminai sukelia ne tik psichologinę įtampą, bet ir praktinių problemų: sunku planuoti, mokytis, dirbti. Vienas pašnekovas minėjo, kad iki gyvos galvos nuteistiems žmonėms tarsi atimama viltis. Net jei bausmė vėliau švelninama, metai jau praėję. Kitas kalinys pasakojo, kad po 10 ar 15 metų žmogus jau būna kitas, bet bausmė vis dar tęsiasi. Laisvė ateina tik tada, kai baigiasi terminas, o iki tol tenka gyventi pagal svetimas taisykles. Kai kurie kalba apie 45 metus, kuriuos dar turi praleisti už grotų. Tai laikas, kurio neįmanoma susigrąžinti.
Baudų našta: 25 000 eurų ir 21 proc.
Vienas ryškiausių skundų – piniginės prievolės. Kalėjimuose taikomos baudos, izoliatoriaus nuobaudos, o prie jų prisideda administracinės rinkliavos. Pasakojama apie 25 000 eurų sumą, kurią turi sumokėti kalinys. Dar daugiau – prie tam tikrų sumų pridedama 21 proc. prievolė. Tai gali būti susiję su mokesčiais ar rinkliavomis. Kaliniai teigia, kad tokios sumos neįmanomos, kai uždarbis nedidelis, o išlaidos – maistas, telefonai, transportas – nuolat auga. Pavyzdžiui, kelionė į teismą ar gydymo įstaigą kartais kainuoja 35 eurus, o vėliau tenka mokėti 207 ar 282 eurus. Tai sukuria skolos spiralę. Kalbama ir apie tai, kad Teisingumo ministerija bei Kalėjimų departamentas savo nuožiūra gali didinti įmokas. Žmogus, kuris ir taip atlieka bausmę, atsiduria dar didesniame spaude.
Teismai, kurie atsako po metų
Administraciniai teismai minimi kaip vieta, kur bylos tęsiasi metų metus. Vilniaus apygardos administracinis teismas, apeliaciniai skundai, nutartys – visa tai kaliniams atrodo kaip labirintas. Pasakojama, kad sprendimai priimami nesiaiškinant visų aplinkybių. Kartais byla atmetama dėl formalumų, o žmogus lieka ne tik be atsakymo, bet ir be galimybės apsiginti. Bausmių vykdymo kodekso 37 straipsnis minimas kaip pagrindas, į kurį remiantis turėtų būti leidžiama tam tikros teisės, tačiau praktikoje tai neveikia. Vienas kalinys pasakojo, kad jo byla pirmoje instancijoje buvo atmesta, o apeliacija taip pat nieko nepakeitė. Teismai atvelia sprendimus, bet jie būna nepalankūs. Kalbama apie tai, kad teismas neatsižvelgia į visas aplinkybes, o administracija gali elgtis savo nuožiūra.
Diskriminacija ir tikėjimo klausimai
Vienas jautriausių klausimų – diskriminacija. Kaliniai pasakoja, kad vieniems leidžiama santuoka, krikštas, susitikimai su kunigu, o kitiems – ne. Santuokos sakramentas gali būti teikiamas ne kartą, o krikštas – tik vieną kartą. Tai sukelia sumaištį ir pyktį. Kalėjimo administracija aiškina, kad viskas priklauso nuo taisyklių, tačiau kaliniai įsitikinę, kad sprendimai priimami šališkai. Tikėjimas ir šeima yra tai, kas padeda išlaikyti ryšį su pasauliu, todėl bet koks apribojimas skaudžiai paliečia. Pasakojama apie atvejus, kai kunigas neleidžiamas, nors kitiems jis prieinamas. Tai rodo, kad sistema nėra vienoda visiems.
Kasdienybė: kameros, maistas, krepšinis
Kalėjimo kasdienybė – tai kameros, kuriose laikas skaičiuojamas valandomis. Kalbama apie penkias valandas, kurias galima praleisti už kameros ribų. Maistas, dušas, tualetas – viskas bendra. Sportas, krepšinis, televizija – tai, kas padeda nukreipti mintis. Tačiau net ir čia kyla konfliktų. Pasakojama apie incidentus, kai vienas kalinys užpuola kitą, o administracija reaguoja ne iš karto. Saugumas užtikrinamas, bet emocinė įtampa išlieka. Kalbama apie medicininę priežiūrą – Kauno kalėjime minimos dermatologo problemos, ilgos eilės. Vienas kalinys sakė, kad per 15 metų taip ir nesulaukė tinkamo gydymo.
Žmogaus orumas ir ilgas kelias į laisvę
Ilgi terminai, baudos, teismai – visa tai verčia kalinius jaustis bejėgiais. Vienas pašnekovas sakė, kad svarbiausia – išlikti žmogumi. Net ir iki gyvos galvos nuteisti žmonės turi teisę į orumą. Tačiau sistema dažnai to nepaiso. Kalbama apie tai, kad po 10 ar 15 metų žmogus jau būna kitas, bet bausmė vis dar tęsiasi. Laisvė ateina tik tada, kai baigiasi terminas, o iki tol tenka gyventi pagal svetimas taisykles. Vienas kalinys pasakojo, kad jau du metus nieko neveikia, tik laukia. Kitas minėjo, kad nori dirbti, bet darbo vietų nėra. Tai rodo, kad sistema nesudaro sąlygų pasikeisti.
Ką tai reiškia visuomenei?
Jei kalėjimų sistema nesugeba užtikrinti teisingumo, tai kenkia visiems. Žmonės, kurie jaučiasi nuskriausti, po išėjimo gali būti dar labiau atstumti. Todėl svarbu kalbėti apie bausmių vykdymą, administracinius procesus, diskriminaciją. Ar mes norime, kad bausmė būtų tik kerštas, ar vis dėlto siekis, kad žmogus pasikeistų? Kaip manote, ar Lietuvos kalėjimų sistema yra pasirengusi užtikrinti žmogaus teises? Pasidalinkite savo nuomone.
Autorius
Laimis Kumža
Laimis Kumža – vienas iš tų autorių, kurie padeda skaitytojui nepasimesti šiandienos naujienų sraute. Jis gilinasi tiek į Lietuvos politines aktualijas, tiek į pasaulio įvykius, visuomenines tendencijas ir kasdienes istorijas, kurios rūpi kiekvienam. Pagrindiniai jo darbo akcentai - faktų patikrinimas, aiški kalba ir gebėjimas sudėlioti svarbiausius taškus taip, kad skaitytojas per kelias minutes gautų išsamų ir patikimą vaizdą apie temą.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.