Už grotų: narkotikai, administracijos sprendimai ir rehabilitacija, kuri nepasiekia žmogaus
Įžanga: tyla, kuri slepia daug
Kai kalbama apie kalėjimus, dažniausiai girdime skaičius: kiek nuteistųjų, kiek metų, kiek pinigų. Tačiau už tų skaičių slypi kasdienybė, kurioje susipina administracijos taisyklės, narkotikai, konfliktai ir bandymai išlikti. Buvę nuteistieji pasakoja, kad čia niekas nebūna paprasta. Net tai, kas laisvėje atrodo savaime suprantama – telefonas, psichologo pagalba, galimybė mokytis – kalėjime tampa privilegija, kurią reikia užsitarnauti arba išsikovoti.
Administracija: taisyklės, kurios keičiasi
Kalėjimo administracija yra aukščiausia valdžia. Ji sprendžia, kas gaus leidimą, kas neteks privilegijų, kas bus perkeltas į kitą kamerą. Nuteistieji pasakoja, kad administracijos sprendimai dažnai atrodo neskaidrūs. Vienam leidžiama daugiau, kitam – mažiau. Tai sukelia įtampą. Kai kurie sako, kad administracija gali paveikti bylos eigą, pranešti apie tariamus pažeidimus arba, atvirkščiai, nuslėpti informaciją. Tokie dalykai, jei jie vyksta, ardo pasitikėjimą sistema.
Administracija taip pat atsakinga už tvarką. Kai kyla konfliktas, ji turi reaguoti. Tačiau nuteistieji sako, kad reakcija dažnai būna pavėluota arba vienpusiška. Jei konflikte dalyvauja keli žmonės, baudžiamas tik vienas – dažniausiai tas, kuris silpnesnis arba neturi užtarėjų. Tai rodo, kad teisingumas kalėjime ne visada yra aklina, o kartais – ir ne visai teisinga.
Narkotikai: valiuta, kuri naikina
Vienas jautriausių kalėjimo gyvenimo aspektų – narkotikai. Jie patenka į kalėjimus įvairiais kanalais. Buvę nuteistieji pasakoja, kad narkotikai yra ne tik priklausomybė, bet ir valiuta. Už juos galima nusipirkti apsaugą, privilegijų arba tiesiog išvengti konflikto. Administracija nuolat kovoja su šiuo reiškiniu, tačiau kova dažnai primena gaisro gesinimą – vienur užgesini, kitur vėl užsidega.
Be narkotikų, kalėjimuose klesti ir kita kontrabanda. Cigaretės, telefonai, alkoholis – visa tai patenka per pažeidžiamas sistemos vietas. Kai kurie nuteistieji sako, kad kontrabanda yra neatsiejama kalėjimo gyvenimo dalis. Jei nori išgyventi, turi žinoti, kaip gauti tai, ko reikia. Administracija naudoja metalo detektorius, kameras, patikras. Tačiau kontrabanda vis tiek randa kelią.
Konfliktai ir psichologinė įtampa
Konfliktai kalėjime kyla dėl daugybės priežasčių. Tai gali būti skolos, įžeidimai, kameros draugų nesutarimai arba kova dėl įtakos. Buvę nuteistieji pasakoja, kad konfliktai dažnai sprendžiami ne žodžiais, o jėga. Jei žmogus jaučiasi įžeistas, jis gali reikalauti „pasiaiškinti“. Tokie pasiaiškinimai dažnai baigiasi muštynėmis, o kartais – ir sunkesniais nusikaltimais.
Administracija turi užkirsti kelią smurtui. Tačiau praktikoje tai padaryti sunku. Nuteistieji sako, kad administracija dažnai sužino apie konfliktą tik tada, kai jau būna per vėlu. Tada prasideda tyrimas, baudos, izoliatorius. Tačiau tikrosios priežastys lieka neišspręstos. Žmogus, kuris jautėsi nesaugus, ir toliau jaučiasi nesaugus.
Psichologinė įtampa kalėjime yra nuolatinė. Izoliacija, netikrumas dėl ateities, ilgesys šeimos – visa tai alina. Psichologai dirba, bet jų per mažai. Nuteistieji sako, kad kartais lengviau gauti vaistų nei pokalbį su specialistu. Tai rodo, kad sistema labiau linkusi slopinti simptomus, o ne gydyti priežastis.
Reabilitacija: popierius, ne gyvenimas
Daug kalbama apie reabilitaciją. Kalėjimuose dirba psichologai, vyksta įvairios programos. Tačiau nuteistieji sako, kad psichologų per mažai, o jų pagalba dažnai formali. Kai kurie psichologai stengiasi padėti, bet sistema jiems neleidžia dirbti taip, kaip jie norėtų. Rehabilitacija tampa popieriniu dalyku – atlikta programa, parašas, ir viskas.
Buvę nuteistieji pasakoja, kad norintys pasikeisti žmonės dažnai lieka vieni. Jiems trūksta individualaus darbo, terapijos, pagalbos ruošiantis gyvenimui laisvėje. Tie, kurie turi priklausomybių, dažnai negali gauti tinkamo gydymo. O be gydymo rehabilitacija neįmanoma. Taip užburtas ratas sukasi toliau: žmogus išeina į laisvę su tomis pačiomis problemomis, su kuriomis atėjo.
Telefonai, ryšiai ir mažos privilegijos
Kalėjime net mažos privilegijos turi didelę reikšmę. Galimybė paskambinti artimiesiems, pažiūrėti televizorių, turėti asmeninių daiktų – tai, kas laisvėje atrodo savaime suprantama, kalėjime tampa prabanga. Nuteistieji pasakoja, kad administracija dažnai naudoja šias privilegijas kaip paskatinimą arba bausmę. Jei elgiesi gerai, gausi daugiau. Jei ne – neteksi to, ką turi.
Tačiau tokia sistema turi trūkumų. Ji skatina paklusnumą, o ne tikrą pasikeitimą. Žmogus gali apsimesti geru, kad gautų telefoną ar televizorių. Tačiau viduje jis gali likti toks pats. Reabilitacija, pagrįsta privilegijomis, dažnai būna paviršutiniška. Ji nesiekia esmės – padėti žmogui suprasti, kodėl jis atsidūrė kalėjime, ir kaip gyventi kitaip.
Diskriminacija ir nelygybė
Kalėjime yra grupės, kurios patiria didesnę diskriminaciją. Vieni nuteistieji atstumiami dėl savo nusikaltimo pobūdžio. Kiti – dėl rasės, religijos ar seksualinės orientacijos. Buvę kaliniai pasakoja, kad tokiems žmonėms tenka sunkiau. Jiems sunkiau gauti darbą, jiems sunkiau išsikovoti vietą hierarchijoje. Administracija dažnai nežino, kaip reaguoti, arba renkasi ignoruoti problemą.
Diskriminacija gali būti ir netiesioginė. Pavyzdžiui, vieniems leidžiama daugiau lankymų, kitiems – mažiau. Vieni gali naudotis biblioteka, kiti – ne. Tai kuria nelygybę, kuri dar labiau padidina įtampą. Jei žmogus jaučiasi atstumtas, jis lengviau tampa agresyvus arba užsisklendžia. Abiem atvejais kenčia ir jis, ir visa sistema.
Ko trūksta labiausiai
Buvę nuteistieji sutaria dėl vieno dalyko: kalėjimuose trūksta nuoseklumo. Administracija turi taisykles, bet jos dažnai keičiasi. Psichologai turi žinių, bet neturi laiko. Rehabilitacija egzistuoja popieriuje, bet ne kasdienybėje. Narkotikai patenka, nepaisant visų barjerų. Konfliktai sprendžiami jėga, o ne pokalbiu. Diskriminacija toleruojama, nes taip lengviau.
Vis dėlto yra ir šviesių pusių. Kai kurie kaliniai pasakoja, kad sutiko žmonių, kurie jiems padėjo. Psichologai, kurie skyrė laiko. Administracijos darbuotojai, kurie elgėsi žmogiškai. Tokie atvejai rodo, kad sistema gali veikti geriau, jei būtų daugiau valios ir išteklių.
Klausimas skaitytojui
Kalėjimas yra visuomenės veidrodis. Jei norime, kad žmonės pasikeistų, turime jiems sudaryti sąlygas. Jei norime tik nubausti, tuomet ir toliau matysime tą patį: konfliktus, narkotikus, diskriminaciją ir sugrįžtančius nuteistuosius. Ką manote, ar Lietuvos kalėjimų sistema yra pasirengusi padėti žmogui pasikeisti? Pasidalinkite savo nuomone.
Autorius
Laimis Kumža
Laimis Kumža – vienas iš tų autorių, kurie padeda skaitytojui nepasimesti šiandienos naujienų sraute. Jis gilinasi tiek į Lietuvos politines aktualijas, tiek į pasaulio įvykius, visuomenines tendencijas ir kasdienes istorijas, kurios rūpi kiekvienam. Pagrindiniai jo darbo akcentai - faktų patikrinimas, aiški kalba ir gebėjimas sudėlioti svarbiausius taškus taip, kad skaitytojas per kelias minutes gautų išsamų ir patikimą vaizdą apie temą.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.