17-metė pagimdė kalėjime: kūdikis atimtas po keturių dienų, o ji laukia 18-ojo gimtadienio
Gimdymas už grotų: skausmas, kurio niekas nesuprato
Ji buvo septyniolikos. Panevėžio kalėjime, atskirai nuo kitų, ji laukėsi vaiko. Kai prasidėjo sąrėmiai, buvo vakaras. Ji prašė pagalbos, bet budinti pareigūnė vertė ją kentėti dar valandą. „Tu neapsimesk, tau neskauda“, – išgirdo ji. Vėliau, kai jau nebegalėjo pakęsti, buvo iškviesti medikai ir ji išvežta į ligoninę. Ten gydytojas ją išbarė, kodėl neatvyko anksčiau. Ji liko kalta, kad nesirūpina savimi ir vaiku. Kitą dieną ji pagimdė. Tai buvo pirmoji ir vienintelė diena, kai ji galėjo savo kūdikį laikyti prie krūtinės.
Vaikas atimtas: smūgis, kurio nesitikėjo
Po keturių dienų, kai ją išrašė iš ligoninės, atvyko vaiko teisių tarnyba. Ji sužinojo, kad kūdikis bus paimtas. Iš pradžių buvo sakoma, kad vaikas bus perduotas tėvui, bet galiausiai jis atsidūrė pas globėjus. Tik po mėnesio jį atidavė tėvui. Ji pati vaiko nematė visą tą laiką. „Aš buvau visiškai palūžus“, – pasakoja ji. Grįžusi į kalėjimą, ji sulaukė dar daugiau žiaurių žodžių. Viena budinti darbuotoja jai pasakė, kad būtų geriau, jei vaikas iš viso nebūtų grąžintas. „Tu jam nieko negalėsi suteikti“, – išgirdo ji. Tai ją visiškai palaužė. Ji nustojo valgyti, negalėjo užmigti.
Socialinės darbuotojos: pažadai, kurie virto tylėjimu
Ji pasakoja, kad socialinės darbuotojos iš Panevėžio kalėjimo žinojo, jog vaikas bus atimtas, bet jai nieko nesakė. Jos ramino, kad viskas bus gerai, kad vaikas bus su ja. „Jos su manimi nepasidalino informacija“, – sako ji. Kai vaikas gimė, pirmą dieną atvyko socialinės darbuotojos ir pareiškė, kad vaiką atims. Jos paaiškino, kad ji dar keturias dienas galės jį auginti, o paskui jis bus paimtas. Taip ir įvyko. Ji jaučiasi apgauta. Jos nuomone, socialinės darbuotojos galėjo jai padėti, bet pasirinko tylėti.
Ar ji galėjo auginti vaiką?
Kalėjime yra galimybė mamoms auginti vaikus iki trejų metų. Yra atskiras korpusas, pritaikytas motinoms su kūdikiais. Ji sako, kad ten gyvena moterys, kurios susitvarko. Ji pati tikėjo, kad galėtų auginti savo vaiką. Ji turi patirties: augino mažą brolį, lankė mokymus, kol buvo laisvėje. Be to, pirmąsias keturias dienas po gimdymo ji pati maitino kūdikį ir, jos žodžiais, viskas buvo gerai. Tačiau socialinės darbuotojos nusprendė, kad ji nesugebės. „Jos pasakė, kad manimi nepasitiki“, – sako ji. Ji stebisi, kodėl kitos moterys gali, o jai neleidžiama. Ji pripažįsta, kad yra ir tokių mamų, kurioms reikia pagalbos, bet ji savęs tokiai nepriskiria.
18-osios laukimas: viltis ir kliūtys
Jai dar nėra 18 metų. Ji tiki, kad sulaukus pilnametystės kalėjimo viršininkė leis jai auginti vaiką. Ji laukia to gimtadienio kaip išsigelbėjimo. „Atrodo, dienos eina labai lėtai“, – sako ji. Tačiau ji bijo, kad viena budinti darbuotoja, kuri jos nemėgsta, gali sutrukdyti. Ji sako, kad ta moteris atvirai reiškė nepasitenkinimą ir galėtų paveikti sprendimą. Ji vis tiek tikisi, kad gaus vaiką. Ji nori būti mama.
Kaip ji atsidūrė čia: nuo lakstymo iki nusikaltimo
Ji pasakoja, kad pradėjo „lakstyti“ nuo 12–13 metų. Pakeitė mokyklą, susirado vyresnių draugų, pradėjo nakvoti pas juos. Mama priešinosi, bet ji vis tiek darydavo, ką nori. Vaikų teisės tuo metu sakė, kad tai normalu, kad paauglė taip elgiasi. „Jos man sakydavo, kad viskas gerai, kad aš tik noriu būti su draugais“, – pasakoja ji. Vėliau ji įsivėlė į nusikaltimą. Ji sako, kad vieną dieną ją pažįstama paskambino ir paprašė atvažiuoti. Ji nuvažiavo. Butas buvo tuščias, bet netrukus įvyko konfliktas. Ji prisipažįsta, kad muštynės buvo, bet neigia, kad slėpė kūną. Ji pripažino kaltę. Dabar ji sako, kad tai buvo didelė klaida.
Ką tai reiškia visuomenei
Jos istorija – ne tik apie nusikaltimą. Tai istorija apie paauglę, kuri liko be vaiko, apie sistemą, kuri galėjo padėti, bet pasirinko bausti. Ji sako, kad vaiko atėmimas buvo didžiausias smūgis. Ji nori, kad žmonės suprastų, jog kalėjime yra ir motinų, kurios nori auginti savo vaikus. Jos klausimas: kodėl vienoms leidžiama, o kitoms ne? Ar tai, kad jai 17, yra pakankama priežastis atimti kūdikį? Ji laukia 18-ojo gimtadienio su viltimi ir baime. Ką manote, ar jauna motina, atliekanti bausmę, turi teisę auginti savo vaiką, jei yra sąlygos? Pasidalinkite savo nuomone.
Autorius
Laimis Kumža
Laimis Kumža – vienas iš tų autorių, kurie padeda skaitytojui nepasimesti šiandienos naujienų sraute. Jis gilinasi tiek į Lietuvos politines aktualijas, tiek į pasaulio įvykius, visuomenines tendencijas ir kasdienes istorijas, kurios rūpi kiekvienam. Pagrindiniai jo darbo akcentai - faktų patikrinimas, aiški kalba ir gebėjimas sudėlioti svarbiausius taškus taip, kad skaitytojas per kelias minutes gautų išsamų ir patikimą vaizdą apie temą.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.