Buvęs Rusijos gynybos ministerijos darbuotojas dabar gamina dronus Ukrainai: neįtikėtina D. Štilermano istorija
Įsivaizduokite: žmogus, kuris kadaise kūrė sistemas Rusijos branduoliniam portfeliui, dabar vadovauja kompanijai, kurios dronai degina Rusijos naftos perdirbimo gamyklas. Tai ne kino scenarijus, o tikra Deniso Štilermano istorija. Ir ji tokia paini ir netikėta, kad pranoksta bet kokį trilerį.
Nuo Maskvos fizikos-technikos iki karo lauko
D. Štilermanas gimė ir augo Ukrainoje, bet 1991 metais išvyko studijuoti į Maskvą. Baigė prestižiškiausią Sovietų Sąjungos technikos universitetą – Maskvos fizikos ir technologijos institutą. Specializacija? Teorinė fizika, kosmologija. Atrodė, kad jo laukia mokslinė karjera. Bet likimas suksmingai pasuko kitaip.
2000-aisiais jis bendradarbiavo su Rusijos gynybos ministerija. Ne kaip paprastas eilinis, o kaip rangovas, kūręs automatinių karių valdymo sistemų koncepciją. Kaip jis pats vėliau sakė: „Ačiū Dievui, kad jie jos dar neįgyvendino. Priešingu atveju viskas būtų susiklostę visai kitaip.“
Lūžis po Gruzijos karo
2008 metais, prasidėjus Rusijos ir Gruzijos karui, D. Štilermanas nutraukė ryšius su Rusijos gynybos ministerija. Tačiau liko gyventi Maskvoje, kūrė verslus, investavo į nekilnojamąjį turtą. Jis turėjo abiejų šalių pilietybę – rusišką pasą su Danilovo pavarde, kurią tėvas pasirinko norėdamas nuslėpti žydišką kilmę.
2016-aisiais Rusija atėmė jo pilietybę. Oficiali priežastis? Parama Euromaidanui. Neoficiali? Jis atsisakė sumokėti 23 milijonus dolerių FSB pareigūnams ir šešis mėnesius praleido tardymo izoliatoriuje. Galiausiai buvo paleistas be kaltinimų, bet suprato – laikas bėgti.
„Fire Point“ – kaip meteoritas
2019 metais D. Štilermanas grįžo į Ukrainą, atsisakė Danilovo pavardės ir pradėjo kurti viešųjų erdvių projektus Kyjive. Bet 2022-ieji viską pakeitė. Kartu su architekte Irina Terech ir mokyklos draugu Jegoru Skalyga jis įkūrė ginklų bendrovę „Fire Point“. Investicijos – keli milijonai dolerių, uždirbti iš nekilnojamojo turto Rusijoje.
Ir tada prasidėjo spartus kilimas. Iki 2022 metų pabaigos – pirmasis tolimojo nuotolio dronas. 2023-aisiais – pirmieji vyriausybės kontraktai. 2024-aisiais – milijardai grivinų iš valstybės sutarčių. Šiandien „Fire Point“ pagamina didžiąją dalį tolimojo nuotolio dronų, kuriais Ukraina atakuoja Rusijos gilumą. 2026 metų birželį prezidentas V. Zelenskis viešai padėkojo jų inžinieriams už dronus, galinčius pasiekti taikinius už trijų tūkstančių kilometrų.
Šešėlis, kurio nepabėgsi
Tačiau tokia sėkmė negalėjo likti nepastebėta. 2025-aisiais kilo „Mindichgate“ skandalas – korupcijos istorija, susijusi su V. Zelenskio ilgamečiu draugu Timūru Mindičiumi. Paviešintuose pasiklausymo įrašuose girdėti, kaip T. Mindičius prašo tuometinio gynybos ministro Rustemo Umerovo pagreitinti mokėjimus „Fire Point“. Skandalas privertė T. Mindičių bėgti iš šalies, o D. Štilermaną – skubiai išvežti buvusią žmoną ir vaikus iš Maskvos.
D. Štilermanas nepaneigia, kad politiniai ryšiai padėjo. Bet tvirtina – pagrindinis veiksnys buvo produktas. Jo dronai nebrangūs, skirti vienkartiniam naudojimui, gali skristi 15 valandų. „Viskas, kas viršija šį laiką, yra pinigų švaistymas“, – sako jis.
Vizija, kuri gąsdina Kremlių
Šiandien D. Štilermanas žiūri dar toliau. Jo įmonė kuria FP-7.x perėmėją raketą, skirtą „Freya“ oro gynybos sistemai – pigiai alternatyvai amerikietiškai „Patriot“. Ukraina ir devynios ES šalys jau paskelbė apie ketinimą ją kurti.
Jis ragina Europą atsiriboti nuo JAV ir kurti savo gynybos sistemą remiantis Ukrainos patirtimi. Jo žodžiai skamba kaip iššūkis: „Dabar, veikdami kartu, turime galimybę iškovoti nepriklausomybę nuo Amerikos ir sudeginti Rusijos imperiją. Mes jos nepraleisime vien dėl visų nesąmonių, kurias jie apie mane kalba.“
Ką tai reiškia mums?
D. Štilermano istorija – tai ne tik apie ginklus ar karą. Tai apie tai, kaip vieno žmogaus gyvenime gali susipinti priešingi pasauliai: Rusijos gynybos ministerija ir kova prieš Rusiją, Maskvos fizikos-technikos institutas ir dronai, deginantys naftos telkinius. Tai priminimas, kad karo realybėje nėra paprastų atsakymų, o praeitis gali tapti ir naštą, ir stiprybe.
Ir galbūt svarbiausias klausimas šiandien – ar Europa pasirinks savo kelią, ar liks priklausoma nuo amerikietiško skėčio? D. Štilermanas jau pasirinko. O kaip jūs manote, ar Europa gali ir turi kurti savo nepriklausomą gynybą?
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.