Ispanijos anglies kasyklos virsmas ežeru: kaip 547 mlrd. litrų vandens pakeitė kraštovaizdį
Įsivaizduokite didžiausią duobę, kokią esate matę. Dabar įsivaizduokite, kad ji beveik tokia pat gili, koks aukštas yra Eifelio bokštas, ir kad jos plotas prilygsta maždaug 1600 amerikietiškų futbolo aikščių. Būtent tokia duobė liko šiaurės vakarų Ispanijoje po beveik 60 metų anglies kasybos. Tačiau 2008 metais inžinieriai padarė tai, ko beveik niekas nesitikėjo – jie pripildė ją vandens.
60 metų žalojęs kraštovaizdį
Ši istorija prasidėjo dar praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai valstybinė įmonė prie As Pontes miestelio Galicijoje pradėjo kasti lignitą – rudąsias anglis. Iki 1972 metų kasyklą ir šalia jos stovinčią jėgainę perėmė Endesa, viena didžiausių Ispanijos elektros energijos tiekėjų. Tuo metu tai buvo didžiausia anglimi kūrenama jėgainė šalyje.
Per šešis dešimtmečius darbuotojai iš šios kasyklos išgavo apie 260 milijonų tonų lignito. Kasybos metu susidarė daugiau nei 300 metrų gylio duobė – milžiniška žaizda žemės paviršiuje, kurią buvo galima pamatyti net iš kosmoso.
Kodėl lignitas palieka tokias žymes?
Lignitas, dažnai vadinamas rudosiomis anglimis, yra jauniausia ir mažiausiai energetiškai vertinga anglies forma. Ji susidarė veikiant mažesniam slėgiui ir temperatūrai nei kietesnės anglies rūšys, tokios kaip antracitas ar bituminės anglys. Dėl mažesnio energetinio tankio jėgainėms tenka sudeginti daug daugiau lignito, kad pagamintų tiek pat elektros energijos – tai ir paaiškina, kodėl lignito kasyba dažnai reiškia milžiniškų žemės masių perkėlimą.
Lignito telkiniai dažnai būna arčiau paviršiaus, todėl jie kasami atvirose kasyklose, o ne požeminiais šachtų metodais. Šis derinys – sekūs telkiniai ir didelis kuro kiekis – yra pagrindinė priežastis, kodėl lignito kasyba palieka tokias milžiniškas atviras duobes, kokias matome ne tik Ispanijoje, bet ir Vokietijos, Lenkijos bei Jungtinių Valstijų vakarinėse dalyse.
ES taisyklės, pakeitusios viską
2007 metais, dėl griežtesnių Europos Sąjungos oro taršos reglamentų, kasykla buvo uždaryta visam laikui. Šie reglamentai buvo skirti sumažinti senų anglies jėgainių išmetamų teršalų – sieros dioksido, azoto oksidų ir kietųjų dalelių – kiekį. Šie teršalai siejami su rūgščiaisiais lietumis ir kvėpavimo takų ligomis, o senos jėgainės be modernių filtrų sunkiai su jais kovojo.
Lignito jėgainės, tokios kaip As Pontes, dažnai buvo šių reglamentų taikinys, nes lignitas dega mažiau švariai nei kietesnės anglys, išskirdamas daugiau taršos vienam pagamintam elektros energijos vienetui. Užuot modernizavę dešimtmečius senstančią jėgainę, savininkai pasirinko ją uždaryti – tai buvo modelis, kuris kartojosi daugelyje lignito telkinių visoje Europoje 2000-aisiais ir 2010-aisiais.
Kaip milžiniška duobė tapo ežeru
Užpildyti tokią duobę vandeniu yra kur kas sudėtingiau nei tiesiog atsukti čiaupą. Inžinieriai turėjo išspręsti keletą sudėtingų klausimų: iš kur paimti vandenį, kokiu greičiu jis gali būti pilamas ir kas nutiks vandens chemijai, kai jis nusistovės.
Šiuos klausimus nagrinėjo inžinieriai Francisco Rivas, Javier Samper ir Luis Montenegro iš A Korunjos universiteto. Jų tyrimas, paskelbtas žurnale „Boletín Geológico y Minero“, sekė užpylimo procesą nuo pradžios iki galo. Vandens pylimas buvo baigtas 2012 metų balandžio 18 dieną – praėjus kiek daugiau nei ketveriems metams nuo jo pradžios. Bendras įpumpuoto vandens kiekis siekė apie 547 milijardus litrų.
Kodėl ežere susidarė du skirtingi sluoksniai?
Kitas tyrimas, paskelbtas žurnale „Mine Water and the Environment“, sekė vandens kokybę užpylimo proceso metu. Mokslininkai nustatė, kad ežere susidarė du atskiri sluoksniai, atskirti linija, kurią mokslininkai vadina chemoklina – nematomu barjeru vandenyje.
Pirmasis sluoksnis yra tik silpnai rūgštus ir turtingas deguonimi – panašus į gėlo vandens ežerą. Antrasis sluoksnis, esantis šimtus metrų gylyje, beveik neturi deguonies ir yra daug rūgštesnis, su žymiai mažesniu pH nei viršutinis sluoksnis. Rezultatas – vienas ežeras su dviem atskiromis vandens masėmis, viena ant kitos. Pasak tyrėjų, taip atsitiko todėl, kad vanduo buvo gaunamas iš kelių šaltinių, o nedideli temperatūros ir mineralų kiekio skirtumai neleido sluoksniams susimaišyti.
Nuo kasyklos iki poilsio vietos
Šiandien ežeras užima 865 hektarus. Jame įrengtas smėlio paplūdimys ir gamtos takai, o ežeras gavo Mėlynosios vėliavos sertifikatą – ekologinį ženklą, kuris vertina vandens kokybę, saugumą ir kitus veiksnius. Aplink ežerą natūraliai susiformavo keturi skirtingi biotopai – pievos, krūmynai, miškai ir pelkės, o šlaitais, kur kadaise buvo atliekos, dabar vaikšto elniai. Žmonės irkluoja baidarėmis ir kanojomis ten, kur kadaise buvo 300 metrų gylio duobė, pilna kasybos mašinų.
Pasak Endesa, turizmas tapo svarbiu pajamų šaltiniu miesteliui, kuris kadaise buvo visiškai priklausomas nuo kasyklos. Šiandien As Pontes ežeras yra vienas didžiausių dirbtinių ežerų Ispanijoje ir sėkmingos aplinkos atkūrimo pavyzdys.
Kodėl ši istorija svarbi ne tik Ispanijai?
As Pontes nėra unikalus atvejis. Panašios duobės iš senų kasyklų liko visame pasaulyje – nuo Vokietijos Lusatijos lignito laukų iki senų anglies kasyklų ir mineralų duobių Australijoje, Nevadoje, Montanoje ir Vakarų Virdžinijoje. Ne visos šios vietos buvo inžineriškai sutvarkytos taip sėkmingai kaip As Pontes; kai kurios iš jų iki šiol yra toksiškos arba rūgščios.
Moksliniai dirbtinių ežerų tyrimai padėjo geriau suprasti, kaip saugiai valdyti tokias vietas. Ir kuo daugiau anglies kasyklų bei jėgainių uždaroma visame pasaulyje, As Pontes tampa praktiniu pavyzdžiu, kaip kruopšti chemija, kantrybė ir planavimas gali paversti buvusią kasyklą vieta, į kurią žmonės nori atvykti savaitgaliais.
Autorius
Alma Rudokaitė
Alma Rudokaitė – vyriausioji šio tinklaraščio redaktorė, kuri kasdien įkvepia tūkstančius skaitytojų keisti savo gyvenimą nuo mažų, bet prasmingų žingsnių. Ji dalijasi ne teorijomis, o praktiškai pritaikomomis įžvalgomis – nuo subalansuotos mitybos iki paprastų kasdienių ritualų, kurie padeda pajusti daugiau energijos ir vidinės ramybės. Danielės tekstuose atsispindi ne tik naujausi moksliniai tyrimai, bet ir asmeninė patirtis, todėl kiekvienas patarimas atrodo artimas, suprantamas ir lengvai įgyvendinamas. Jos credo: sveikata prasideda ne nuo didelių pertvarkymų, o nuo sąmoningo pasirinkimo čia ir dabar.
Susiję straipsniai
Komentarai
Nėra komentarų.